Žymų Archyvai: kelionės

Gabija Grušaitė, „Stasys Šaltoka: vieneri metai“

Lietuviška emigracijos literatūra – kaip lietuviški filmai. Eini, daug nesitiki, kažkiek „sergi“ už autores, kad šį kartą pasisektų, paskui skaniai paburnoji, kad iki tarptautinio lygio visgi netraukia. Tačiau laikas, praleistas vartojant kūrinį, neatrodo sugaištas, net jei iš meninės pusės ne viskas ar bent jau ne visada patinka, nes lieka toks jausmas, kad kažko įdomaus išmokai apie Lietuvą pasaulyje ar panašiai. Taip buvo su Aurora ir Gabijos Grušaitės pirmuoju romanu.

Antrasis į mano rankas pateko gana įdomiomis aplinkybėmis, pačiai jau gyvenant užsienyje. Nors kasdien skaitau lietuvišką komentarieną, lietuvių literatūros buvau neregėjusi kelis mėnesius. Ir štai – šviežias romanas, kalbantis apie tūkstantinuką lietuvį hipsterį užsienyje. Lyginant su pirmuoju autorės darbu, kūrinys brandesnis, personažai išbaigtesni, bandymai į pasakojimą įterpti socialinės kritikos jau mažiau šabloniški. Taigi perskaičiau vietomis su susidomėjimu, vietomis krapštydama galvą, vietomis šį tą mintyse pasižymėdama sociologinei analizei.

Pagrindinės autorės prielaidos išlieka tos pačios. Abiejuose kūriniuose Lietuva yra provincialus kraštas, kuriame nieko nevyksta, bet kažkokiu būdu išsiperi didingi talentai. Tereikia pastaruosius perkelti į tarptautinę erdvę ir jie būtinai suklestės. Lietuvė nesuklestėti užsienyje gali tik tokiu atveju, jei pati nežino, ko nori, kaip kad ano romano subjektė. Stasys Šaltoka užtataigi yra didelė Instagramo žvaigždė, išgarsėjęs tuo, kad, ak, Londone rašė tinklaraštį apie imigranto gyvenimą. Sutikęs keletą keistų vyrų, vaikinas leidžiasi į nuotykingą kelionę Azijoje. Kai trijulė sugalvoja persikvalifikuoti ir patapti žurnalistais, tuoj visos televizijos jais patiki ir ima maldaute maldauti jų reportažų. Lietuviui taip nuobodu klestėti pasaulyje, kad jis nebesižino, kur dėtis.

Savo magistrinio teorinei daliai perskaičiau daug literatūros apie tai, kaip būtų sunku apibrėžti, kas yra Vakarai, jei nebūtų supakuoto ir vartojimui paruošto stereotipo apie Rytus. G.Grušaitės romaną galima vertinti kaip literatūrinį bandymą apibrėžti, kas yra Vakarai lietuviškame suvokime, o tai ir atsiskleidžia būtent santykyje su Rytais – tolimais ir artimais. Lietuvis šiame romane savo vakarietiškumą pasitikrina tuo, kad geba stereotipiniu vakarietišku būdu vartoti Rytus. Stasys Šaltoka egzaminą išlaiko – Rytus jis vartoja kaip, kaip panašūs nuotykių ieškotojai vartojo nuo kokio septyniolikto amžiaus.

Kaip tai vyksta? Visų pirma, Rytų europietis gali lengvai nukeliauti į Rytus, nes dabar jau turi tam pinigų, supratimo, distancijos ir atitinkamo wanderlust. Dėl savo rasės lietuvis būtent ten nustoja būti Rytų europiečiu – tai svarbu ir gana taikliai pagauta, nors šiame romane prieš tai dar yra gerokai mažiau įtikinamas Niujorko epizodas. Egzaminą laikantis lietuvis taip pat demonstruoja kultūrinę kompetenciją – žino, ką ir kaip valgyti, kaip kultūrintis, kad pasirodytum kompetentingu Rytų vartotoju. Dar daugiau, lietuvis be skrupulų jau geba išnaudoti rasinę hierarchiją savo karjeros naudai. Atsidūrus pavojingoje vietoje ir gavus išskirtinės informacijos, jam bus atleista, kad joks jis ne žurnalistas, tik apsimeta. Keliautojos iš Rytų Europos Rytų ir Pietryčių Azijoje iš tiesų patapo ir mokytojomis, ir koučerėmis ir dar nežinia kuo, pasinaudodamos vietinių pagarba savo rasei.

Bet Rytų ir Pietryčių Azija – ne vieninteliai Rytai, kurių plotmėje laikomas vakarietiškumo egzaminas. Esminis momentas ateina tada, kai lietuvis sutinka rusą. Autorė tyčia ar netyčia kuria kontrastą tarp dviejų vyrų brolybės ir milžiniško kultūrinio atstumo. Apatiškas išlepintas lietuvis ir uraganiško būties intensyvumo rusas sumodeliuoti taip, kad pabrėžtų prarają, autorės manymu, atsivėrusią tarp buvusios mūsų kraštų kolonizatorės ir mūsų pačių. Rusas nesipriešina ir panašaus operiško būties intensyvumo nesitiki iš kaimyno. Kaip ir susitaiko, kad pagal dabartinę daiktų tvarką kitas Rytų europietis jį vadins Aleksu, o ne Lioša.

G.Grušaitės rusas yra stereotipų vėrinys – čia ir tėvas oligarchas, ir ginklas, ir prasiveržianti poezija. Skaitydama galvojau apie tai, ar apskritai nerusiškoje literatūroje bent kartą man yra pasitaikę normalių rusų personažų. Šitaip holivudiškai stereotipizuoti rusą – tai ir autorės sau primesto vakarietiškumo egzamino dalis. O gal ir ne. Gal ji tiesiog išties gyveno tokiame pasaulyje, kur rusės jai geriau pažįstamos iš Holivudo nei iš patirties. Pamenu, kartą Čiangmajuje sutikau rusą ir jis manęs paklausė: „O ar tiesa, kad jūsiškiai mūsų taip nekenčia?“ Stasys Šaltoka savo rusą myli – kaip nemylėsi, kai šalia to tragiško kvazi-Otelo instagrameris atrodo kaip tikras niujorkietis.

Romane yra labai tvirtai suręstų epizodų. Ypač įsiminė vieta, kai trys socialinių medijų personos nutaria sunaikinti tai, kas brangiausia buitinio smurto aktą įvykdžiusiam asmeniui. Nelėkštai suvyniotos ir romantinės įtampos. Yra ir hipsteriškai pretenzingai ištęstų epizodų, kur man tikrai neįdomu, kad personažai valgo noodles.

Turiu pastabų kalbos redaktorei/iui. Romanas tyčia menkai redaguotas, siekiant atskleisti lietuvių viduriniosios klasės pidžiną. Bet „verslo kortelės“, rimtai? Labai keista ir tai, kad angliški vardai transkribuoti („Džanet“), o Rytų Azijos vietovardžių rašyba angliška, tarsi autorė nežinotų, kaip juos ištarti, o taip tikrai nėra. Nelotyniško pagrindo žodžius reikia transkribuoti, o palikus taip, kaip yra, tik dar labiau pabrėžiamas vartojimo per vakarietišką prizmę aspektas: ai, koks skirtumas, kokius raidynus vartoja vietinės, aš su visais bendrauju ir viską skaitau angliškai, todėl copy-paste į lietuvių kalbą irgi sueis.

Romanas nuotykingas, labai lietuviškas ir, neskaitant hipsterių valgymo epizodų, neištęstas. Nors situacijos Niujorke neskamba įtikinamai (praėjo per mažai laiko, kad ambicingas lietuvis susigyventų ir taip bodėtųsi sėkme), romanas iliustruoja savitą pasaulį, tam tikrą lietuvišką emigrantišką svajonę. Kaip toks jis yra įdomus diasporos literatūros egzempliorius.

Dovanoti ar nedovanoti daiktų Afrikoje

Mano bičiulis keliautojas Robertas FB uždavė klausimą apie keliones po Keniją, ir aš parašiau, kad naudinga turėti tušinukų. Jais galima pradžiuginti vietines (kodėl mot. g.?) arba išmainyti į atvirutes ar suvenyrus (tinklaraščio įrašas anglų kalba apie tai). Kita Roberto FB draugė parašė, kad nereikėtų stiprinti baltosios žmogos kaip pinigų ir dovanų maišo stereotipo ir įkėlė nuorodą į šią taiklią parodiją:

Kita vertus, aš juk ir nesakiau, kad reikia nepažįstamoms dalinti raštinės reikmenis arba įsivaizduoti, kad savo niekalais galima kažką išgelbėti. Visgi vienoje šeimoje, pas kurią su U. buvome apsistojusios, mano vienintelis spalvotas pieštukas, kurį atsivežiau komiksams piešti, suteikė labai daug džiaugsmo, o viena prekeivė, su kuria pabendravome, sakė kolekcionuojanti tušinukus. Kadangi į bet kurią šalį stengiuosi nuvežti lauktuvių žmogoms, su kuriomis susibendrauju ar pas kurias apsistoju, stengiuosi numatyti, kas joms galėtų patikti. Vis dėlto sutinku, kad reikia pagalvoti ir apie platesnį dovanų poveikį.

Skaitykite toliau

Vykti ar nevykti į Turkiją?

Šie metai, panašu, bus itin sunkūs Turkijos turizmui. Keli teroro išpuoliai ir nepavykęs perversmas, po kurio kurį laiką buvo uždaryti oro uostai, ilgam įsimins ir vers dukart pagalvoti, prieš užsisakant kelionę. Užtat turizmo agentūros skuba naudotis atpigusiais skrydžiais – vieną naujienlaiškį apie tai gavau jau kitą dieną po to, kai įvyko teroro aktas. Tad ar jau keisti atostogų planus, jei ketinote patyrinėti šią neįtikėtinai įdomią šalį?

Turkijoje lankiausi birželio pabaigoje – liepos pradžioje. Grįžus daugelis klausė, ar jautėmės saugios. Tačiau kadangi neskridome, o plaukėme, jokių trikdžių nepasijuto. Kiek klausinėjau restoranų darbuotojų, aplankyti Turkijos miestai (Bodrumas, Pamukalė ir Izmiras) su nerimu ruošėsi itin šykščiam sezonui. Kainos dėl to, žinoma, nukrito, ir kelionių agentūros toliau atakuoja pigių skrydžių pasiūlymais. Ką turėti galvoje, sprendžiant, ar atostogauti Turkijoje?

Skaitykite toliau

Gyvūnų migracija ir sėkmės paieškos Maasai Maroje

Maasai Mara garsėja safariais po gyvūnų ir žmonių bendrai gyvenamą teritoriją. Masajų karvės ganosi šalia laukinių kanopinių – zebrų, gnu, gazelių ir kitų. Kasmet pagrindinė atrakcija – stebėti, kaip gnu migruoja ir lyg lašišos tampa maistu kitiems.

Vairuotojai, vežiojantys turistes po parką, turi radijo ryšį ir atskirą žargoną, padedantį koordinuotis. Taip dauguma grupių gali tikėtis pamatyti pagrindinius (zebrus, žirafas, liūtus) ir retesnius (raganosius, leopardus ir dramblius) gyvūnus. Gana linksma klausytis, kaip turistės džiūgauja per TV matytus gyvūnus išvydusios gyvai, o tada… stebi juos per mažytį fotoaparato ekranėlį.

Gnu-zebrai Skaitykite toliau

Kelionė į Vištytį: gamtos stebuklai ir sienų turizmas

Vištyčio ežerasVištyčio apylinkes atradau kovo mėnesį, vykdydama projektą apie pasienį. Visur buvo apsnigta, o poilsiavietės prie ežero nameliukai atrodė vieniši ir užmigę žiemos miegu. Bet tąkart sudomino viskas: paslaptingas kraštovaizdis, pokalbiai su visas kaimynų kalbas suprantančiais vietiniais ir iš atminties išnyrančios legendos apie velnio neštą ir pamestą akmenį, kurias reikėdavo konspektuoti pradinėje mokykloje. Pagalvojau, kad Vištyčio turistinei rinkodarai turėtų padėti ne tik apylinkių grožis ar ypatinga pasienio regiono padėtis, bet ir žavus herbas su vienaragiu (daugiau apie hieraldiką čia – 1757-1792 m. komiksų stiliaus herbas yra neatsispiriamai mielas). Todėl, orams atšilus, pasikviečiau keliauti mėgstančią draugę atidžiau patyrinėti šio gražaus kampelio.

Skaitykite toliau

Praėjus metams – dėmesys mano reportažams iš Tailando

Šią savaitę turėjau galimybę LRT laidoje Labas rytas pristatyti savo reportažus Tailande. Buvo tikrai įdomi patirtis apie tai kalbėtis su gerokai daugiau laiko toje šalyje praleidusiu Richardu Jonaičiu ir apskritai labai smalsu iš vidaus pamatyti mano vienintelės daugmaž reguliariai žiūrimos TV laidos studiją. Taip pat turėjau galimybę priesalyje trumpai pabendrauti su komanda, sukūrusia droną pilstuko fabrikams aptikti. Įrašas čia.

Kitą dieną Socialinio vystomojo bendradarbiavimo tinklo kvietimu pristačiau savo kelionę ir papasakojau visokius nuotykius, kurių nesudėjau į straipsnius ir kol kas neaprašiau tinklaraštyje. Vis pagalvoju, ar nepataupyti jų kelionių knygai…

Visi straipsniai iš Tailando čia.

 

Pasakojimas apie Tailandą LRT laidoje

Grįžusi iš Tailando, su dar gana šviežiais įspūdžiais pirmadienį nukeliavau į LRT studiją, kur pasakojau, ką pavyko ten pamatyti ir išgirsti. Tai buvo pirmoji mano tiesioginio kalbėjimo per radiją iš studijos patirtis. Paklausykit mediatekoje (nuo 95:30).

Radijui visada puoselėjau ypatingus jausmus. Užaugau su LRT: į atmintį ilgam įsėdo pratisais balsiais diktorės sakomas legendinis studijos adresas – Konarskio 49. Kai kuriuos garsus, pvz., signalizuojančius žinių pradžią, jie naudoja iki šiol. Ir štai aš ten – studijoje, kuri vaikystėje man atrodė tokia mistiška. Dabar turiu LRT dirbančių draugių, ne kartą lankiausi radijo patalpose, bet šįkart pirmą kartą įžengiau į tiesioginio eterio kambarėlį, kur, mikrofonų puokštės atskirta nuo vedėjų, pasakojau apie savo kelionę. Tikiuosi, tai ne paskutinis kartas.

Apie Tailandą rašau straipsnių seriją, kurią galite rasti čia.

Padalyta Nikosija: straipsnis Kauno žiniose

„Kauno žinios“ išleido mano straipsnį apie padalytą Nikosiją: ką mes matėme jos turkiškoje bei graikiškoje dalyse ir buferinėje zonoje. Buvo proga prisiminti ir prieš beveik ketverius metus Kembridže išklausytas paskaitas.

Ne viską pavyko apžiūrėti, ką norėjosi, bet visokių pastebėjimų turiu daugybę. Šiaurės Kipras, kaip dabar ir Izraelis, nebeantspauduoja pasų, o duoda atskirą lapelį. Turėsiu jį atminimui: jame net po keturis atvykimo ir išvykimo antspaudus, beveik visi iš Nikosijos patikros punktų. Viena pora – pirmasis atvykimas į Šiaurės Kiprą ir galutinis išvykimas. Bet kiti – įžengimas į graikiškąją Nikosiją su turkiškosios gyventoju ir du įžengimai vien tik į buferinę zoną. Ilgam įsimins, kaip ėjome zonos parodyti (nes mes gi jau veteranės) naujai pažįstamai iš Ukrainos ir kartu pasitikti iš Pietų atvykstantį mus pasisvečiuoti priėmusio šiauriečio CSerio draugą (nebuvome jo anksčiau mačiusios, bet nesunkiai atpažinome ir pašaukėme).

Nikosijoje praleidome daugiau dienų nei kituose miestuose, nors turistiškai ją apžiūrėti užtektų ir vienos ar pusantros. Bet buvo įdomu tiesiog šniukštinėti, kalbėtis ir treniruoti antropologinius „raumenis“.

 

 

Turizmas iš Kinijos

Šiandien ieškojau, ką Lietuvos spauda yra rašiusi apie turistes iš Kinijos. Tai yra didėjantis turizmo srautas visame pasaulyje. Augant jų perkamajai galiai, kinės (kodėl moteriškoji giminė?) išleidžia kalnus pinigų apsipirkinėjimui (dažniausiai dovanoms, taip pat brangioms žinomų prekinių ženklų prekėms – žr. daugiau čia). Vis daugiau kinių keliauja savarankiškai, o ne grupėse. Todėl didėja poreikis išversti sudėtingesnius tekstus, pritaikyti paslaugas turistėms iš šios šalies. Skaitykite toliau

Eurobloge – apie karščio ir šalčio nuotykius

Seniai norėjau kur nors panaudoti linksmą savo kelionės iš Korėjos istoriją. Kartu dar pririnkau nuotykių iš kitų keliautojų. Štai.

Taip pat seniai norėjau kur nors prasmingai panaudoti šią nuotrauką:

Kviečiu „pamėgti“ straipsnį tiesiogiai Euroblogo tinklalapyje.