Temos Archyvai: žiniasklaida

Žurnalistės nužudymas Maltoje – mano komentarai

Rytoj bus praėjusios dvi savaitės po to, kai netoli savo namų galingame automobilio sprogime žuvo Maltos žurnalistė ir tinklaraštininkė Daphne Caruana Galizia. Kaip apie tai sužinojau, galite pasiskaityti mano bičiulio komentare. Tą patį vakarą buvau minėjime su žvakėmis. Kai pavyko pėsčiomis pasiekti Sliemą, minia jau judėjo. Turėjau atsinešusi žvakelę, nuo kažko ją prisidegiau ir, laukdama draugių, svarsčiau, ar aš čia esu kaip dalyvė ar visgi kaip politologė ar žurnalistė (nes taip, kaip tik išėjau iš darbo NVO ir ketinu vėl pradėti žurnalistinę veiklą). Minioje draugių rasti nepavyko. Pro šalį plaukė pokalbių nuotrupos. Daugelis atsinešė Vėlinių tipo žvakes, o iš mano mažytės žvakelės tekantis vaškas skaudžiai apvarvėjo pirštus. Visgi esu čia rinkti istorijų, nusprendžiau.

Kas iš to išėjo, pamatysite netrukus. Tačiau pradinę analizę lietuviškai galite išgirsti šiame komentare LRT radijui ir pasiskaityti šiame 15min straipsnyje. Žinių visame pasaulyje kaip ir netrūko. Užtat aktyvizmo fronte – visiška tyla. Tai pirma politinė žmogžudystė prieš žurnalistę ES po Charlie Hebdo (švedė Kim Wall taip pat buvo neseniai nužudyta, bet, mano paskutinėmis žiniomis, nekeliama versija, kad tai kerštas už jos ankstesnius darbus). Po Charlie Hebdo keitėsi daug FB profilių nuotraukų, visur mirgėjo grotažymės, pylėsi straipsnių salvės. Dabar gi juodi profilių paveisklėliai ir analogiška grotažymė #JienDaphne neišplito už Maltos ribų. Įsiklausykime. Tinklaraštininkę (nors ir dažnai nesilaikiusi žurnalistinės etikos, bet mirties akivaizdoje ne apie tai kalba) nužudė vidury baltos dienos, panaudojo milžinišką sprogmenį, kurį reikia mokėti atgabenti ir sumontuoti. Kas tai padarė – galbūt niekada nesužinosime. Ir visiškai jokios reakcijos? Ar tikrai taip toli ta Malta? O gal visgi peršasi nuomonė, kad emocingos reakcijos, skirtingai nei Charlie Hebdo atveju, nebuvo tik todėl, kad nebuvo nusikaltėlio, kuris kažką įdomaus šauktų egzotiška kalba?

Jei kažką praleidau, parašykite komentaruose.

Švietimo tobulinimas ir reformos

Mokyklos

Lietuvos gyventojų išsilavinimas lenkia Europos Sąjungos vidurkį: daugiau asmenų įgyja įvairių pakopų išsimokslinimą, mažiau iškrinta iš švietimo sistemos. Tačiau labai mažai kas pasirenka rinkoje lengviau pritaikomo profesinio mokymo kryptį, o kartą baigusios mokslus, dauguma daugiau nebesimoko. Štai kaip atrodėme maždaug tuo metu, kai įstojome į ES

2009 m. Atgimime gilinausi į tai, ką byloja PISA tyrimo apie paauglių gebėjimus ataskaita. Skaitykite toliau

Lėtosios žurnalistikos projektai

Mano profesinis gyvenimas yra nupunktyruotas buvimo ir nebuvimo žurnalistikos pasaulyje. Pirmąjį darbą Atgimime gavau prieš 12 metų, bet, prasidėjus ekonominei krizei, iš jo pasitraukiau. Kad ir kaip mėgčiau taikomuosius tyrimus, kurie užtikrina, kad ant stalo būtų duonos, žurnalistika visada buvo mano mylimiausias darbas. Gaila, kad šiame sektoriuje vyksta labai liūdni dalykai – spaudimas dirbti greitai, generuoti daug turinio, pataikauti kažkieno įsivaizduojamam masiniam skoniui, žinant, kad publika mėgsta tavo darbo rezultatus, bet nenori už juos mokėti. Gyventi taip, kaip Atgimimo laikais (po to vėl trumpam – Der Spiegel laikais), turint savaitę temai išplėtoti, aptarti ir apgalvoti, neapsikraunant apmąstymais, iš kur imti pinigų nuomai, – didelė prabanga.

Tačiau kol užsiimu kitais dalykais, niekas netrukdo šiame tinklaraštyje plėtoti kelias temas, kurias jau esu tyrinėjusi. Juk lėtoji žurnalistika, kaip teigia vis daugiau balsų, sugrįš su trenksmu. Skaitykite toliau

Artimos ir tolimos istorijos žurnale „Verslo pietūs“

Štai ir išriedėjo puikus įkvepiančių istorijų sklidinas žurnalas „Verslo pietūs“. Pirmajam numeriui parašiau tris tekstus:

  • Levandų oazė – ir hobis, ir verslas (p. 12, interviu su Lavender Village įkūrėja)
  • Su maratonininkės ištverme – per visas gyvenimo kliūtis (p. 178, reportažas iš Kenijos)
  • Turistiniame Čiangmajuje – paslėptos provincijos gyventojų dramos (p. 186, reportažas iš Tailando)

Žurnalo demonstracinę versiją pasklaidyti ir leidinį įsigyti galima čia.

Apie post-tiesas ir informacinį karą

Mindaugas Jackevičius iš Delfi pasikvietė buvusį profsąjungietį, dabar „valstiečių“ politiką Tomą Tomiliną į savo laidą pasikalbėti, o po to jo FB profilyje užvirė diskusija visai ne apie laidą.

Politikas Romas Sadauskas, dalyvavęs rinkimuose su LLRS (žr. jo pažiūras tinklalapyje manobalsas.lt) ir dirbantis Kurorto radijo redaktoriumi, pakomentavo: „Labai geranoriškas interviu. Pasigedau kokio aštresnio klausimo, pavyzdžiui apie tai, kaip, pasak LRT laidos „Savaitė“, Tomas Tomilinas drauge su Maskvai draugiškais Latvijos aktyvistais rengė bendras protesto akcijas […].“ Istorikas Tadas Janušauskas suabejojo „Savaitės“ kaip šaltinio patikimumu. Kodėl – apie tai rašiau čia. Donatas Glodenis pasidalijo bloga patirtimi su laida „Savaitė“. Netrukus į diskusiją buvo iškviestas TV naujienų tarnybos direktorius Audrius Matonis. Pasinaudojau proga užduoti jam klausimą apie J.Lapėnienės darbą. Skaitykite toliau

Pasakojimai: tipiški, įdomūs ir nelabai

Grįžusi iš Jeilio, neretai pamąstau apie pasakojimo struktūrą. Mūsų grupės mentorius tenai pasiūlė nusipiešti planuojamo pasakojimo schemą, susidėlioti, kaip pereisime tarp pasakojimo dalių, kaip skirtingus teiginius suriš veikėjų istorijos. O neseniai šnekėjau su vienu žurnalistikos veteranu apie tai, kaip jis savo redakcijoje bandė vietoje žurnalistinio trikampio (kas, kur ir kada įvyko kam dalyvaujant? kaip ir kodėl tai įvyko? ką tai reiškia?) diegė pasakojimo ratą. Tačiau ar atpažinus pasakojimo struktūrą, reikia jos laikytis, kol ji pati taps kliše? Ar reikalingos pasakojimo struktūros inovacijos?

Skaitykite toliau

Nereklama ir nežinios

Šeštadienio rytas su įjungtu TV. Įsivaizduokime: prasideda laida „Politikos žinios“. Laidos pašnekovė – Lietuvos Gėrio partijos atstovė. Klausimas jai: „Kaip manote, kas bus, jei už jus nebalsuos?“ – „Ooo, kils didelis pavojus, – atsako politikė. – Štai praeitą kadenciją Gėrio partija surinko mažai balsų ir matom, kas išėjo – nedarbas, žemos mokytojų algos, krizė… Kad visa tai pranyktų, būtina balsuoti už Gėrio partiją.“ Kameros žvilgsnis tuo metu gosliai lyžčioja partijos logotipą ant sienos ir politikės laikomo segtuvo. Reporteris daugiau klausimų neturi. Jungiamas vaizdas iš studijos, vedėja/s gražiai atsisveikina. Prabėga laidos rėmėjų sąrašas, tarp jų – ir Lietuvos Gėrio partija.

Žinau, kad taip negalima. Užtat verslams galima. Ir būtent taip elgiasi TV6 laida „NT žinios“. Kaip ir sveikatos laidos, šioji tyčia trina ribas tarp normalios ir paslėptos reklamos. Skaitykite toliau

Jus įspėjo, kad surengėte vienavyrę diskusiją – kaip reaguoti?

Taip jau nutinka, kad kai labai intensyviai galvoji vien apie kompetencijas, išeina, kad diskusija susikomplektuoja vien iš vyrų. Labai dažnai taip nutinka. Net specialus Tumblr′is yra sukurtas parodyti, kokiu dažnumu taip nutinka, kai galvoji vien tik apie kompetencijas. Net su šių metų Nobelio premijomis taip nutiko – 11 laureatų, visi vyrai. Pasitaiko gi. Be abejonės, visi labai protingi ir daug pasiekę.

Šaltinis: allmalepanels.tumblr.com

Šaltinis: allmalepanels.tumblr.com

Jeigu laikome, kad lytis ir kompetencija yra nepriklausomi kintamieji, tada toks vienavyrių diskusijų dažnumas prieštarauja tikimybių teorijai. Labai dažnai paminėjus, kad kažkur yra neproporcingai mažai moterų, metamas argumentas, kad gal tada reikėtų nustatyti kvotas ir įvairioms mažumoms. Tačiau moterys yra visuomenės dauguma, o ne mažuma, todėl tikimybė, kad į 10-ies asmenų imtį nepateks etninės mažumos ar LGBT asmenys, yra daug didesnė nei kad nepateks niekas iš žmonijos daugumos. Pastebėti, kad susikomplektavo eilinė diskusija, ekspertų grupė ar komitetas vien iš vyrų ar su neproporcingai daug vyrų – tai nereiškia laikyti dalyvių visų pirma lyties atstovėmis ar žiūrėti tik į lytį, o ne kompetencijas. Jei visuomenei paskelbėte, kad metėte monetą ir septynis ar dešimt kartų iškrito herbas, yra pagrindo suabejoti, ar jūsų moneta nėra kreiva. Vienavyrės diskusijos kritikuojamos ne dėl to, kad nutinka individualiu atveju. Kaip matote iš to Tumblr′io, jos kritikuojamos dėl to, kad ir vėl nutinka, nors pagal tikimybių teoriją kuo dažniau kartojamas bandymas, tuo labiau skirstinys turėtų artėti prie apskaičiuojamos tikimybės.

Tuos argumentus žinojote, bet, rengiant diskusiją, ji vėl išėjo vienavyrė. Tai ką dabar daryti? Skaitykite toliau

Fotografijų parodoje – pabėgėlių tema

Vakar apsilankiau Vilniaus Rotušėje veikiančioje spaudos fotografijų parodoje. Be įdomių istorinių darbų (yra kelios klasikinės Sausio 13 nuotraukos) yra ir nesenų aktualijų, smagūs kadrai diplomatijos tema. Nuošalyje neliko ir pabėgėlių krizė, kuri sukėlė įvairių minčių. Prieš tai su kolega fotografu ne kartą buvome diskutavę apie nuotraukų ir teksto ryšį, be to, CEU išklausiau labai naudingą vizualinės antropologijos kursą. Žiūrėdama į darbus, supratau, kaip skirtingai pagal išankstines žinias vertinu vizualiai gana panašius darbus. Artūras Morozovas iš Delfi išgarsėjo giliai kapstančiais projektais Ukrainoje, Lietuvos provincijoje ir, be kita ko, reportažų ciklu apie pabėgėlių krizę (čia jis pasakoja apie savo projektą). Tuo tarpu daug spaudos fotografijos apdovanojimų susišlavęs 15min žurnalistas Vidmantas Balkūnas man visiems laikams įsimins dėl stereotipų prifarširuotų savo pasakojimų. Kad negeneruočiau jam paspaudimų, tiesiog pacituosiu: „[A]š puikiai suvokiu, kad esu pranašesnis – aš noriu nufotografuoti, o tu nori į Vokietiją. Pakelsi kumštį ar padarysi kitą kipišą – greičiausiai išsvajotą rojų teks pamiršti“ ir „neretai išlipę iš autobusų veikėjai elgdavosi ir atrodydavo ne kaip vargšai pabėgėliai, o kaip marozai iš Vilniaus stoties rajono.“

Vaje, kaip vargo fotografas, tokius nestilingus pabėgėlius paveiksluodamas. Kaip sunku buvo numaldyti gezišką impulsą ką nors „pastatyti į vietą“ (plg. su A.Morozovo pasakojimu). Dabar gi tos nuotraukos greičiausiai dar ilgai bus teigiamas postūmis jo karjerai. Dabar tos nuotraukos dar ne kartą puikuosis šalia kitų, kurių autorės tikrai siekė suprasti ir papasakoti gyvąją istoriją.

Kita vertus, žiūrėdama į šių dviejų labai skirtingai save pateikiančių asmenų darbus toje pačioje erdvėje, mąsčiau ir apie tai, kaip dažnai mes tiesiog nežinome, ką fotografė mano apie savo fiksuojamas žmogas. Užjaučia ar niekina, tiesiog stebi ar viduje verda nuo kažkokių prieštaringų jausmų.

Diskusija apie tinklaraščius Žinių radijuje

Šiandien su įdomaus tinklaraščio apie sveikatą „Aš daktaras, aš žinau“ autore Emilija Trumpaite kalbėjomės apie tinklaraščius Lietuvoje (laidos įrašas čia). Kai vedėjas pasiūlė apie tai padiskutuoti, apsidžiaugiau, nes paskutiniu metu gana dažnai mąstau apie praėjusį tinklaraščių aukso amžių ir įvairias strategijas, kaip optimaliai kurti ir naudoti tinklaraštį.

Tinklaraščių aukso amžius Lietuvoje buvo prieš kokį dešimtmetį, kai hipertekstai įvairiomis temomis žadėjo šviežumą, aštrią analizę ir laisvę. Pasirodė bandymų tinklaraščius prilyginti žiniasklaidos priemonėms, ilgainiui diskusijos pasiekė ir aukštus politikos lygmenis, lipdėsi tinklaraščių etikos kodeksai. IT įmonės siūlė įrankius mėgstamiems tinklaraščiams sekti: populiarėjo Mozilla live feed, per kurį naršyklėje galima išskleisti naujausių tekstų mėgstamuose tinklaraščiuose sąrašą, daug kas naudojo Google Reader’į. Tačiau ilgainiui socialiniai tinklai prarijo tinklaraščius ir jų aukso amžius baigėsi. Google nutraukė Reader’io palaikymą – tai buvo aiškus ženklas, kad tinklaraščiai nėra IT įmonėms tokie pelningi kaip manyta. Tad ar galime tikėtis, kad įvyks antras tinklaraščių proveržis?

Skaitykite toliau