Temos Archyvai: žiniasklaida

Žiniasklaida, agregatoriai ir autorinės teisės

LinkedIn skaičiau tokį komentarą, kuriame į kuriamą teisės aktą dėl interneto agregatorių pareigos mokėti autoriams už turinį bandoma pažvelgti iš skirtingų pusių. Siūlau tokias prielaidas diskusijai:

  1. Dabartinė didžiųjų agregatorių, ypač Google ir Facebook, veikla daro didelę žalą žiniasklaidai ir politinei sistemai. Šios sistemos susiurbia ‘turinį‘, suranguoja pagal tai, kiek jo kūrėjos sumokėjo už agregatorių paslaugas, o tada pritaiko vartotojoms. Algoritmai, kaip buvo įrodyta, leidžia manipuliuoti emocijomis, iškraipyti konkurenciją. Dėl reklamos lankstumo ir individualizavimo galimybių į šią reklamos rinką perėjo tiek verslas, tiek politikės – taip vietinė žiniasklaida netenka stambių pajamų šaltinių.
  2. Verslo modelis, kai žiniasklaida didelę dalį savo pajamų gauna iš reklamos ir tik mažą dalį ar jokios – iš prenumeratų, nėra puikus. Jo būtų galima atsisakyti ir pakeisti kitokiu, bet bandymai sugrąžinti prenumeratą dažniausiai riboti ir ne itin sėkmingi, o ko nors kito kol kas neišrasta.
  3. Google ir Facebook tapo ne paslauga, o įvairių informacijos srautų, taip pat ir naujienų, infrastruktūra.

Skaitykite toliau

Žiniasklaida ir turinys

Italijoje vyksta Tarptautinis žurnalistikos festivalis, kuriame dalyvauja ir mano draugės, taip pat žmogos, kurioms pavydžiu gauto pasitikėjimo tyrinėti tai, kas įdomu, ir iš kurių semiuosi įkvėpimo. Festivalyje bus daug diskusijų apie įvairius žiniasklaidos reikalus. Tikiuosi, kad bent keletas pasisems idėjų, kaip dirbti geriau ir mažiau jaudintis dėl pinigų.

Skaitykite toliau

Kokybiška išsiilgta spauda

Šaltą beprasidedančios žiemos pavakarę, košiant vėjui, turėjau užmušti kažkiek laiko Frankfurto stotyje ir, savaime suprantama, nudrožiau tiesiai į knygų parduotuvę. Tąkart mane iškart pasitiko milžiniškas žurnalų stendas. Kelionės Rytų Afrikoje, automobiliai, vaikai, nėrimas vąšeliu… Buvo beveik graudu stovėti prie visų šių kokybiškai atspausdintų lobių ir galvoti, kaip pasisekė vokietėms. Pirma, šitiek visko skaityti savo gimtąja kalba – didelė privilegija. Antra, tai reiškia neišsemiamas galimybes autorėms rasti, kur publikuoti pačius įvairiausius nišinius tekstus.

Po kelių mėnesių jau Vilniuje, oro uosto parduotuvėje, įsigijau šviežią IQ Life. Pirkau labiausiai dėl to, kad jame išėjo fotoesė, kurią parengė mano bičiulė Kabule Mahbooba Hazara, o aš padėjau parašyti tekstą. Per gana ilgą skrydį žurnalą pasiskonėdama suskaičiau visą – nuo interviu iki receptų, nuo knygų recenzijų iki savo pačios teksto. Daugiau nieko neveikiau skrisdama: netvarkiau nuotraukų telefone, neklausiau podcast’ų, nesprendžiau sudoku, nemiegojau. Tik mėgavausi puikiu žurnalu.

Skaitykite toliau

Žurnalistės nužudymas Maltoje – mano komentarai

Rytoj bus praėjusios dvi savaitės po to, kai netoli savo namų galingame automobilio sprogime žuvo Maltos žurnalistė ir tinklaraštininkė Daphne Caruana Galizia. Kaip apie tai sužinojau, galite pasiskaityti mano bičiulio komentare. Tą patį vakarą buvau minėjime su žvakėmis. Kai pavyko pėsčiomis pasiekti Sliemą, minia jau judėjo. Turėjau atsinešusi žvakelę, nuo kažko ją prisidegiau ir, laukdama draugių, svarsčiau, ar aš čia esu kaip dalyvė ar visgi kaip politologė ar žurnalistė (nes taip, kaip tik išėjau iš darbo NVO ir ketinu vėl pradėti žurnalistinę veiklą). Minioje draugių rasti nepavyko. Pro šalį plaukė pokalbių nuotrupos. Daugelis atsinešė Vėlinių tipo žvakes, o iš mano mažytės žvakelės tekantis vaškas skaudžiai apvarvėjo pirštus. Visgi esu čia rinkti istorijų, nusprendžiau.

Kas iš to išėjo, pamatysite netrukus. Tačiau pradinę analizę lietuviškai galite išgirsti šiame komentare LRT radijui ir pasiskaityti šiame 15min straipsnyje. Žinių visame pasaulyje kaip ir netrūko. Užtat aktyvizmo fronte – visiška tyla. Tai pirma politinė žmogžudystė prieš žurnalistę ES po Charlie Hebdo (švedė Kim Wall taip pat buvo neseniai nužudyta, bet, mano paskutinėmis žiniomis, nekeliama versija, kad tai kerštas už jos ankstesnius darbus). Po Charlie Hebdo keitėsi daug FB profilių nuotraukų, visur mirgėjo grotažymės, pylėsi straipsnių salvės. Dabar gi juodi profilių paveisklėliai ir analogiška grotažymė #JienDaphne neišplito už Maltos ribų. Įsiklausykime. Tinklaraštininkę (nors ir dažnai nesilaikiusi žurnalistinės etikos, bet mirties akivaizdoje ne apie tai kalba) nužudė vidury baltos dienos, panaudojo milžinišką sprogmenį, kurį reikia mokėti atgabenti ir sumontuoti. Kas tai padarė – galbūt niekada nesužinosime. Ir visiškai jokios reakcijos? Ar tikrai taip toli ta Malta? O gal visgi peršasi nuomonė, kad emocingos reakcijos, skirtingai nei Charlie Hebdo atveju, nebuvo tik todėl, kad nebuvo nusikaltėlio, kuris kažką įdomaus šauktų egzotiška kalba?

Jei kažką praleidau, parašykite komentaruose.

Švietimo tobulinimas ir reformos

Mokyklos

Lietuvos gyventojų išsilavinimas lenkia Europos Sąjungos vidurkį: daugiau asmenų įgyja įvairių pakopų išsimokslinimą, mažiau iškrinta iš švietimo sistemos. Tačiau labai mažai kas pasirenka rinkoje lengviau pritaikomo profesinio mokymo kryptį, o kartą baigusios mokslus, dauguma daugiau nebesimoko. Štai kaip atrodėme maždaug tuo metu, kai įstojome į ES

2009 m. Atgimime gilinausi į tai, ką byloja PISA tyrimo apie paauglių gebėjimus ataskaita. Skaitykite toliau

Lėtosios žurnalistikos projektai

Mano profesinis gyvenimas yra nupunktyruotas buvimo ir nebuvimo žurnalistikos pasaulyje. Pirmąjį darbą Atgimime gavau prieš 12 metų, bet, prasidėjus ekonominei krizei, iš jo pasitraukiau. Kad ir kaip mėgčiau taikomuosius tyrimus, kurie užtikrina, kad ant stalo būtų duonos, žurnalistika visada buvo mano mylimiausias darbas. Gaila, kad šiame sektoriuje vyksta labai liūdni dalykai – spaudimas dirbti greitai, generuoti daug turinio, pataikauti kažkieno įsivaizduojamam masiniam skoniui, žinant, kad publika mėgsta tavo darbo rezultatus, bet nenori už juos mokėti. Gyventi taip, kaip Atgimimo laikais (po to vėl trumpam – Der Spiegel laikais), turint savaitę temai išplėtoti, aptarti ir apgalvoti, neapsikraunant apmąstymais, iš kur imti pinigų nuomai, – didelė prabanga.

Tačiau kol užsiimu kitais dalykais, niekas netrukdo šiame tinklaraštyje plėtoti kelias temas, kurias jau esu tyrinėjusi. Juk lėtoji žurnalistika, kaip teigia vis daugiau balsų, sugrįš su trenksmu. Skaitykite toliau

Artimos ir tolimos istorijos žurnale „Verslo pietūs“

Štai ir išriedėjo puikus įkvepiančių istorijų sklidinas žurnalas „Verslo pietūs“. Pirmajam numeriui parašiau tris tekstus:

  • Levandų oazė – ir hobis, ir verslas (p. 12, interviu su Lavender Village įkūrėja)
  • Su maratonininkės ištverme – per visas gyvenimo kliūtis (p. 178, reportažas iš Kenijos)
  • Turistiniame Čiangmajuje – paslėptos provincijos gyventojų dramos (p. 186, reportažas iš Tailando)

Žurnalo demonstracinę versiją pasklaidyti ir leidinį įsigyti galima čia.

Apie post-tiesas ir informacinį karą

Mindaugas Jackevičius iš Delfi pasikvietė buvusį profsąjungietį, dabar „valstiečių“ politiką Tomą Tomiliną į savo laidą pasikalbėti, o po to jo FB profilyje užvirė diskusija visai ne apie laidą.

Politikas Romas Sadauskas, dalyvavęs rinkimuose su LLRS (žr. jo pažiūras tinklalapyje manobalsas.lt) ir dirbantis Kurorto radijo redaktoriumi, pakomentavo: „Labai geranoriškas interviu. Pasigedau kokio aštresnio klausimo, pavyzdžiui apie tai, kaip, pasak LRT laidos „Savaitė“, Tomas Tomilinas drauge su Maskvai draugiškais Latvijos aktyvistais rengė bendras protesto akcijas […].“ Istorikas Tadas Janušauskas suabejojo „Savaitės“ kaip šaltinio patikimumu. Kodėl – apie tai rašiau čia. Donatas Glodenis pasidalijo bloga patirtimi su laida „Savaitė“. Netrukus į diskusiją buvo iškviestas TV naujienų tarnybos direktorius Audrius Matonis. Pasinaudojau proga užduoti jam klausimą apie J.Lapėnienės darbą. Skaitykite toliau

Pasakojimai: tipiški, įdomūs ir nelabai

Grįžusi iš Jeilio, neretai pamąstau apie pasakojimo struktūrą. Mūsų grupės mentorius tenai pasiūlė nusipiešti planuojamo pasakojimo schemą, susidėlioti, kaip pereisime tarp pasakojimo dalių, kaip skirtingus teiginius suriš veikėjų istorijos. O neseniai šnekėjau su vienu žurnalistikos veteranu apie tai, kaip jis savo redakcijoje bandė vietoje žurnalistinio trikampio (kas, kur ir kada įvyko kam dalyvaujant? kaip ir kodėl tai įvyko? ką tai reiškia?) diegė pasakojimo ratą. Tačiau ar atpažinus pasakojimo struktūrą, reikia jos laikytis, kol ji pati taps kliše? Ar reikalingos pasakojimo struktūros inovacijos?

Skaitykite toliau

Nereklama ir nežinios

Šeštadienio rytas su įjungtu TV. Įsivaizduokime: prasideda laida „Politikos žinios“. Laidos pašnekovė – Lietuvos Gėrio partijos atstovė. Klausimas jai: „Kaip manote, kas bus, jei už jus nebalsuos?“ – „Ooo, kils didelis pavojus, – atsako politikė. – Štai praeitą kadenciją Gėrio partija surinko mažai balsų ir matom, kas išėjo – nedarbas, žemos mokytojų algos, krizė… Kad visa tai pranyktų, būtina balsuoti už Gėrio partiją.“ Kameros žvilgsnis tuo metu gosliai lyžčioja partijos logotipą ant sienos ir politikės laikomo segtuvo. Reporteris daugiau klausimų neturi. Jungiamas vaizdas iš studijos, vedėja/s gražiai atsisveikina. Prabėga laidos rėmėjų sąrašas, tarp jų – ir Lietuvos Gėrio partija.

Žinau, kad taip negalima. Užtat verslams galima. Ir būtent taip elgiasi TV6 laida „NT žinios“. Kaip ir sveikatos laidos, šioji tyčia trina ribas tarp normalios ir paslėptos reklamos. Skaitykite toliau