Kokybiška išsiilgta spauda

Šaltą beprasidedančios žiemos pavakarę, košiant vėjui, turėjau užmušti kažkiek laiko Frankfurto stotyje ir, savaime suprantama, nudrožiau tiesiai į knygų parduotuvę. Tąkart mane iškart pasitiko milžiniškas žurnalų stendas. Kelionės Rytų Afrikoje, automobiliai, vaikai, nėrimas vąšeliu… Buvo beveik graudu stovėti prie visų šių kokybiškai atspausdintų lobių ir galvoti, kaip pasisekė vokietėms. Pirma, šitiek visko skaityti savo gimtąja kalba – didelė privilegija. Antra, tai reiškia neišsemiamas galimybes autorėms rasti, kur publikuoti pačius įvairiausius nišinius tekstus.

Po kelių mėnesių jau Vilniuje, oro uosto parduotuvėje, įsigijau šviežią IQ Life. Pirkau labiausiai dėl to, kad jame išėjo fotoesė, kurią parengė mano bičiulė Kabule Mahbooba Hazara, o aš padėjau parašyti tekstą. Per gana ilgą skrydį žurnalą pasiskonėdama suskaičiau visą – nuo interviu iki receptų, nuo knygų recenzijų iki savo pačios teksto. Daugiau nieko neveikiau skrisdama: netvarkiau nuotraukų telefone, neklausiau podcast’ų, nesprendžiau sudoku, nemiegojau. Tik mėgavausi puikiu žurnalu.

Ne aš viena noriu skaityti tokią spaudą. Štai JAV technologijų reporteris du mėnesius naujienas skaitė tik laikraščiuose ir suprato, kad jos čia kokybiškesnės, tikslesnės, lakoniškesnės. Popierių reikia taupyti. Popierių reikia planuoti. Popieriaus nebegalima pakeisti, todėl dar svarbiau viską gerai sutikrinti ir pasirūpinti, kad nebūtų gėda.

Keliaudama puslapis po puslapio po pusiau tarptautinį, pusiau lietuvišką žurnalą, galvojau, kad būtent tokią spaudą visada norėčiau skaityti. Noriu, kad interviuotojos įsigilintų į pašnekovių darbą ir nešvaistytų jų laiko klausimams, kuriuos galima išgūglinti. Noriu, kad pašnekovai būtų atrenkami pagal tai, kas įdomiausia, o ne kas prieinamiausia. Noriu skaityti recenzijas tokių autorių, kurios daug skaito ir atrenka, kas įdomu, o ne recenzuoja viską, ką gauna, nes ačiū už nemokamas knygas, o ir šiaip, reikia kuo dažniau generuoti kuo daugiau turinio. Noriu, kad prie kiekvieno teksto būtų dirbusi komanda, kurios narės viena kitą papildo įvairiais gebėjimais: pasakoti istorijas, logiškai dėlioti mintis, užtikrinti teksto aiškumą ir kalbos taisyklingumą. Tuo spauda visada skirsis nuo tinklaraščių.

Ar dar įmanoma ją atgaivinti? Ar yra vilties sukurti sveiką žinių ekosistemą, kur būtų ir greitų, interaktyvių ir daugiaformačių naujienų internete, ir lėtų skaitinių žurnaluose? Norėtųsi tikėti, kad konkurencija pirmiausia išnaikins tokius darinius, kuriems nepavyksta tapti nei viena, nei kita.

3 komentarai

  1. VJ

    Prie to paties:

    Atvira diskusija apie Lietuvos kultūros leidinių būtinumą
    Tuesday, April 24 at 5:30 PM – 7 PM
    Lituanistika
    Gedimino pr. 51, 01504 Vilnius, Lithuania

    Kiek kultūros leidinių reikia Lietuvai? Visų, kurie leidžiami dabar? Dalies iš jų? Būtų protingiau visus sujungti į vieną žurnalą ar laikraštį? O gal nereikia nė vieno?..

    Reaguodama į viešojoje erdvėje vis iškylančias kultūrinės spaudos finansavimo ir reikalingumo temas, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia į pirmąją iš numatytų diskusijų apie kultūros leidinius. Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje vyksiančiuose renginiuose sieksime į kultūros leidinius pažvelgti plačiau, valstybingumo kontekste. Juk viešumoje dažnai kartojama, kad būtent kultūra yra valstybės pamatas.

    Pirmojoje diskusijoje dalyvaus:

    kino ir teatro kritikė, ilgametė kultūros leidinių redaktorė JŪRATĖ VISOCKAITĖ,
    UAB „Media bitės“ vadovas, buvęs portalo 15min ir naujienų agentūros BNS vadovas TOMAS BALŽEKAS,
    LR kultūros ministrės patarėjas, komunikacijos specialistas, filosofas dr. VIKTORAS BACHMETJEVAS,
    kultūros žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ vyr. redaktorius, rašytojas, istorikas dr. TOMAS VAISETA.

    Diskusiją moderuos žurnalo „IQ Life“ vyr. redaktorė VIKTORIJA VITKAUSKAITĖ.

    https://www.facebook.com/events/1288960641207539/

  2. VJ

    Aš irgi norėčiau komandos, bet man atrodo, kad dėl demografinių ir ekonominių globalių pokyčių nuo to veikiau tolstam, nei artėjam, beje, visa Europa, tik Lietuva gerokai pirmiau. Galimybių darbui – ne tik leidėjams, bet ir kitur valdiškam ar privačiam sektoriuj skirti rimtą komandą vis traukiasi. O dėl žurnalų, kad išeitų juos leisti ir mokėti autoriams bei kitiems darbuotojams tiek, kad jie dirbtų ne savanoriškai, priešokiais ir laisvalaikiu, turi būti arba moki rinka, arba turtinga valdžia, kuri negaili subsidijų į kairę į dešinę (na, arba autoriai būti turtingi paveldėtojai, kurie išvaduoti nuo kitų rūpesčių, ir gali tik ramiai pažindintis su pasauliu ir jį aprašinėti). Germanosfera apima apie 100 mln. gyventojų, tad natūralu, kad tarp jų užtenka auditorijos kokybiškiems skaitiniams; tarp kitko, Vokietija (o ir kitos vokiečiakalbės šalys) anaiptol ne skurdi, ir ko nedadaro rinka, tą sau gali leisti vyriausybė. Kad pamatytume savo galimybių ribas, turėtume žvilgtelti į kokią Suomiją, Daniją, Norvegiją – jei tapsim turtingi, tai galim tikėtis kažkur va tiek. O šiaip būtų įdomu pvz. Islandijos padėtį panagrinėt, manau, pas mus moki, išsilavinusi ir suinteresuota auditorija tikrai kokybiškam turiniui, turėtų atitikti maždaug jų populiacijoj esantį tokių kiekį; na, arba tradiciškai lygintis su Latvija, Estija, Slovėnija, gal dar Kroatija, Slovakija.

  3. Ele

    Aš pastebėjau, kad oro uostuose knygos siūlomos beleristinės, lengvos. Turbūt yra koks nors „Oro uostų romanų“ žanras. Šiaip gerai, man patinka, tik aš aišku kokybiškos literatūros namie daug skaitau. Tai biškį reikia nuodo organizmui, kad imuninė sistema funkcionuotų 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.