Žymų Archyvai: tel avivas

Holokausto atminties diena Lietuvoje

Socialiniuose tinkluose verda diskusijos apie R.Vanagaitę, kuri anksčiau sukūrė makabrišką politinės atminties disneilendą, o dabar nutarė išleisti knygą. Kai kas sako, kad bet koks PR svarbiai temai yra gerai, kitos (kodėl rašau mot.g.?) atkerta, kad gal reikėjo tiksliau, bet dalyvauti šiuose debatuose man nesinori. Ši diena yra proga prisiminti, kaip ši diena įprasminama visokiais būdais.

Skaitykite toliau

Aktualijos: masinė migracija, etninės mažumos

Pradėkime nuo lengvesnių naujienų. Aktualumo nepraranda rusakalbės diasporos klausimai. Štai čia parodytas Rusijos piliečių pasiskirstymas Europoje.

Estijoje skubiai kuriami žiniasklaidos kanalai rusų kalba.

Nors Europos kraštutinė dešinė paskutiniu metu susitelkė ties pabėgėlių persekiojimu ir galbūt leidžia romėms lengviau atsikvėpti, Kanadoje romės iš Vengrijos vis dar turi gerus šansus gauti politinį prieglobstį dėl persekiojimo.

Skaitykite toliau

Daugiakultūriškumo metaforos… pop dainose

Šiandien, sekdama draugų veiklą FB, prisiminiau prieš daugiau kaip pusmetį ojojoj, kaip dažnai girdėtą Izraelio atlikėjo Ishay Levi dainą „Romantiškas šokis“ (ריקוד רומנטי). Tai buvo vienintelė daina hebrajų kalba, kurios klausydavosi garsiai patinkančią muziką mėgstantys girdėti mano filipiniečiai kaimynai. Paprastai jų repertuaras būdavo tipiškos karaoke dainos (karaoke – praktiškai neatskiriamas filipiniečių emigrantų kultūros atributas). Tačiau „Romantiškas šokis“, kurio karaoke įrašo jie neturėjo savo aparate, jų repertuare užėmė ypatingą vietą, o vienas kaimynas netgi naudojo šią dainą kaip savo telefono skambučio melodiją. Nenuostabu, kad mintinai moku priedainį ir pirmą posmą.

Ši daina – joks šedevras, o klipas – išvis „belekas“ (pilvo šokėja egzistuoja tarsi pati sau, tik pabaigoje tarsi pradėdama traukti veikėjo-vaikino žvilgsnį, bet šį greitai atkovoja „romantiškai“ su juo šokanti partnerė). Kuo tad ši daina man svarbi? Skaitykite toliau

Molotovo kokteilis: tautybė, melas ir lytiniai santykiai

Izraelyje – dar vienas diskusijų sukėlęs teismo sprendimas, apie kurį perskaičiau iš šaunaus žurnalisto D. FB statuso (naujiena turėtų tuoj pasirodyti laikraščiuose). Apskrities teismas nagrinėjo bylą, kai ištekėjęs (nuorodoje – paaiškinimas, kodėl vartoju šį žodį) arabas surezgė planą suvilioti žydę ir apsimetė netekėjusiu žydu. Planas pavyko – moteris su juo permiegojo, o netrukus išaiškėjo tiesa. Žinoma, šlykštu ir apgailėtina. Tačiau teismo sprendimas privertė žagtelėti ne vieną: melagis buvo nuteistas už išžaginimą ir gavo 18 mėn. kalėjimo.

Skaitykite toliau

Izraelis su stipendija: kas, kaip ir kodėl?

Ne vienas manęs klausė: kaip gi aš patekau į tą Izraelį, ką ten veikiau ir kodėl grįžau. Jokia paslaptis: pragyvenimą ten man teikė Švietimo mainų paramos fondo administruojama Izraelio stipendija, taigi atlikau akademinę stažuotę. Susisukti reikėjo anksti ir greitai, planuoti iš anksto, o būtina sąlyga – tyrimo vadovas vienoje iš šalies institucijų (jei važiuojama pagal tyrimų programą). Tel Avivo universitete užsiregistruoti studentu pagal tyrimų programą nesunku, reikia tik susirasti vadovą ir sužavėti savo projektu. Kiti universitetai taip pat mielai priima stažuotojus – jaunus mokslininkus ar nesenus absolventus.

Skaitykite toliau

Ajami: filmas, kuris nieko nesunervins

Pagaliau pažiūrėjau praėjusiais metais sukurtą ir daug apdovanojimų pelniusį Izraelio filmą „Ajami“ (apdovanojimų sąrašą ir kitą pagrindinę informaciją galite rasti čia). Bendras įvertinimas – filmas gražus, įtaigus, itin šauniai susukta scenarijaus intriga. Pabaiga jums parodys, kad visos išvados, kurias padarėte filmo eigoje (o filmas susideda iš penkių susijusių istorijų) buvo klaidingos. Filmo veikėjai gyvena, pykstasi, myli ir miršta ne tik kad ne taip, kaip pagal stereotipą turėtų arabai, žydai, Jafos arabai, krikščionys arabai, neturtingi jaunuoliai ar dar kas nors. Jie visa tai daro netgi ne taip, kaip tikitės jūs, žiūrove, kuris greičiausiai esate socialiai jautrus ir kultūriškai išprusęs. Skaitykite toliau

Filmas „Wristcutters: a love story“

Su draugu žiūrėjau filmą „Wristcutters“ – labai rekomenduotinas lietuviams. Galėtų net rodyti mokyklose šviečiamaisiais tikslais. Iki smulkiausių detalių apgalvotas siužetas paremtas izraeliečio rašytojo apsakymu. Dekanonizuoja savižudybės dramatizmą ir nukelia pagrindinį veikėją į „norėjau kaip geriau, o išėjo kaip visada“ būseną. Kartu pasvarstoma apie žmonių prigimtį bei polinkius. Net po mirties, teigia filmas, išlieka biurokratija, manipuliacija, noras naudotis kitais. Įmetama keletas tipiškų personažų: išmintingas ir geraširdis, bet stuobrys rusas, jauna amerikietė, kuri ieško „atsakingų žmonių“, bet taip ir girdi, kad jei galėtų, visus paduotų į teismą, na, ir tylus nuoširdus vaikinukas, kuriam tiesiog viskas blogai. Meilės istorija baigiasi gerai, bet ar gali kitaip baigtis tai, kas taip blogai prasidėjo?

Jums patiks, jei patiko Po-Šimts-Kalakutų-Kaip-Jis-Vadinasi filmas-distopija apie užterštą ir nuniokotą pasaulį-Britiją, kur daugelis žmonių neturi dokumentų ir jokių vilčių, todėl puldinėja visus kitus, ir kur žmonės jau kurį laiką negali gimdyti vaikų. Kas nors, prašau, priminkite man to filmo pavadinimą. Taip pat patiks, jei patiko „Eternal sunshine of the spotless mind“.

Jums nepatiks, jei pradedate knapsoti po pusvalandžio nuo to laiko, kai herojai pradeda keliauti ir kalbėti; jei esate alergiški kelio filmams ir manote, kad jų pretenzijos atskleisti žmogaus pasąmonės esmę – gryniausias snobizmas.

Man patiko.

Japonija, Izraelis ir savo kampo paieškos; „Juoko universitetas“ (filmas)

Šiandien universitete vyko vienas iš japoniško kino renginių – buvo rodomas puikus filmas „Juoko universitetas„. Trumpai apie jį. Tai filmas, nukeltas į imperinę prieškarinę Japoniją ir vaizduojantis susidūrimą tarp meninio polėkio ir nacionalistinės cenzūros. Jis rodo dviejų žmonių tvirtumą savo vaidmenyse, kuris visgi ne tik netrukdo, bet ir padeda atsiskleisti jų šiltam žmoniškumui. Mielas scenarijus vyniojasi pokalbiais, kuriuos fantastiškas operatoriaus darbas padaro dar estetiškai patrauklesnius. Nemačiau kitos taip tobulai nufilmuotos juostos. Po visais emocingais pokalbiais, viltimi ir beviltiškumu, slepiasi lengva ir tuo pat metu svari ironija: nacionalistinė cenzūra, atskiesta nenoriai rodomu žmogiškumu, paradoksaliai stiprina menininką, išgrynina ir iki spindesio ištobulina jo darbą, bet šitas tobulėjimas ir dviejų asmenybių ritualinis šokis biurokratijos labirintuose veda į niekur – už tą ir dievinu japoniškus filmus. Pabaiga nei gera, nei bloga, ji tik ženklina nueitą kelio, apie kurį kalbėjo filmas, pabaigą. Kaip klostysis kita atkarpa, nei įdomu, nei yra laiko pasakoti. Tikrai vertas dėmesio filmas. Skaitykite toliau