Deola baigė internatinę mokyklą Jungtinėje Karalystėje, įgijo rimtą specialybę, nusipirko butą Londone (neprastoje zonoje), gavo darbą su prasme, tad kodėl nuo jos niekaip neatstoja?
Kas neatstoja? Nagi viskas — šeima, miestas, kolegės (šiame tinklaraštyje moteriškoji giminė vartojama kaip bendrinė), visuomenė, sistema… Reikėtų susirinkti dar daugiau varnelių, užsidėti dar daugiau pliusiukų. Artėja keturiasdešimtmetis — kur vyras ir vaikai? Draugės daro įspūdingesnes karjeras — kodėl vargsti NVOškėje? Deola nėra tikra, ar jai reikalingi tie pliusiukai, ar bent jau nespinduliuoja užtikrintumu, kad nuo spaudimo ginasi dėl to, kad jų tikrai nuoširdžiai nenori, o ne dėl to, kad jaučiasi puolama. Tačiau kad ir kokia suprantama ir daugeliui artima būtų ši padėtis, istorijos vien apie tai nepapasakosi ir romano neparašysi, tad autorė savo veikėjai pamėtėja naujų iššūkių į kliūčių ruožą, spusteli svertus, dar labiau sumažina erdvės manevruoti. ŽIV epidemija. Neololonializmas. Viskas beldžiasi į duris. Kaip dabar bus?
Tie svertai labiausiai susiję su didžiąja politika ir pasaulio problemomis. Autorė bando sumaniai įvilkti jas į asmeniškumus, bet noras padaryti didelį pareiškimą persišviečia. Deola užaugusi Nigerijoje, ji yra kilusi iš pasiturinčios jorubų šeimos, per visą gyvenimą jai trūko gal nebent ramybės ir laisvės ieškoti savęs, bet gyvendama Londone, ji jaučiasi kitokia ir nemato savęs visame žinių ir vaizdų apie Afriką sraute. Kad bent kartą sušmėžuotų nuobodus bankininkas ko nors paaiškinti, svajoja Deola, matydama atvaizduojamą apibendrintą skurdą, ligas ir korupciją. Lyg tyčia ją supa sukarikatūrintos britės ir amerikietės, svajojančios išgelbėti Afriką labdara. Neabejoju, kad pasisakymai surinkti iš tikrovės, bet jie truputį pernelyg nuspėjami. Kaip bebūtų, NVOškė nenori eksperimentuoti, nori gelbėti. Deola norėtų daug ką pasakyti, bet susilaiko.
Vienatvė personažei lyg ir negresia. Londone ji turi draugių, o Lagose jos visada laukia šeima. Tačiau kiekviena antraeilė romano veikėja tyčia sukurta kuo nors „užknisanti“. Socialinės paramos tinklas myli Deolą ir ją iš principo palaiko, bet kartu nuolatos ją trolina, vargina, spaudžia, kelia stresą, sunkia jos gyvenimo syvus. Ekscentriška britė draugė nesupranta, ką reiškia būti nebaltaode sudėtingoje sistemoje. Valdinga mamelė kiekviena proga primena, kad dukterys nepateisino jos lūkesčių. Draugelis rašytojas, irgi iš Nigerijos, užverčia savo dramomis ir kandžiomis pastabomis. Kai kurios antraeilės personažės kenčia ir išgyvena savo dramas, bet laikosi įsikibusios elgesio modelių, išsilieja ant kitų, tad sunku pasakyti, kas nusipelnė savo likimo, o ko reikėtų pagailėti. Neištikimi sutuoktiniai, milžiniškas spaudimas atrodyti, o ne būti, socialiniai vaidmenys ir lūkesčiai — dramos lyg iš devynioliktojo amžiaus buržuazinio britiško romano, ir čia autorė sumaniai primena, kad visų šių veikėjų nematoma šalimais kankinasi neturtingoji klasė.
Svertai pasisuka, erdvės manevruoti sumažėja, bet neatrodo, kad Deola romano eigoje pasikeistų. Kiek skaičiau skaitytojų apžvalgų, daug kam kliuvo, kad siužetas tarsi pakibęs. Tai, ką radome romano pradžioje, eigoje tiesiog suintensyvėja. Pora antraeilių veikėjų priima netikėtus sprendimus. Deola taip pat privalo apsispręsti kertiniais savo gyvenimo klausimais, bet jos minčių procesas atrodo išplaukęs, ji tiesiog leidžia dalykams atsitikti. Kad ir kaip ji pabrėžtų savo skirtumą nuo bričių, kad ir kokia nesava jaustųsi Londone, nepaisant visų formalių integracijos atributų, savo vidiniu pasauliu ji labai primena savo salone mąstančią klasikinio britiško buržuazinio romano moterį.
Per draugelio rašytojo ir savo kilmės istoriją išgalvojusio reperio paveikslus autorė išsako kritiką Afrikos „kūrybininkėms“, kurios labai stengiasi pataikyti į globalios Šiaurės poreikius ir įtikti tarptautinei rinkai. Tačiau tam tikra prasme baltaodės veikėjos konstruojamos taip, kad patiktų kritiškų pažiūrų baltaodėms, kad pastarosios sakytų „va va, sakiau, paramos sektoriuje tikrai taip yra, ir nejautrūs komentarai tikrai būna tokie“. Vis dėlto romane apstu momentų, su kuriais daug kas galės tapatintis, kad ir ką galvotų apie politiką. Socialinio spaudimo, dvigubos tapatybės, visuomenės kismo, manevravimo tarp spalvingos bei triukšmingos šeimos ir vakarietiškų formalumų temos atpažįstamos įvairioms visuomenėms ir bendruomenėms. O ryškiausias motyvas — saldžiai kartus „taip, bet…“ gyvenimas. Niekas Deolos gyvenime nesivysto taip, kad leistų sušukti gryną, gyvą, entuziastingą „taip“. Viskas yra tik „taip, bet…“ O su tuo tikrai nesunku tapatintis.