Temos Archyvai: Visuomenė

Darbai ir įgūdžiai

Kairiųjų žurnale Jacobin pasirodė postdarbo visuomenės idėjos kritika – ilgas straipsnis, bet rekomenduoju paskaityti. Jį skaitant, iškilo įvairių klausimų apie skaitytus filosofus – akivaizdžiai neatkreipiau dėmesio į kai kuriuos jų teiginius arba ne tas knygas skaičiau.

Tuo tarpu FB man priminė trejų metų senumo mintis, kurias surašiau ir po to nebegrįžau prie jų. Tai dar vienas argumentas rimtus dalykus kaupti čia, o ne FB. Mintis buvo tokia: postindustrinėje visuomenėje daugumą darbų apibūdina kurios nors iš šių užduočių dominavimas:

Skaitykite toliau

Moterys tiksliukės ir lyčių lygybė

Šiemet išleisti tyrimo apie moteris, besirenkančias tiksliuosius, technologinius ir inžinerinius mokslus (TTI, angl. STEM) daug ką galėjo sugluminti: kuo daugiau šalyje lygybės, tuo mažiau tiksliukių. Alžyre moterys sudaro pusę TTI absolvenčių, o Suomijoje ir Norvegijoje – tik penktadalį. The Atlantic šį iš pažiūros paradoksą aiškina tuo, kad gerovės valstybėse su lygesniu pajamų pasiskirstymu lengviau išgyventi iš kitokių darbų. Kadangi ir tiksliuosiuose moksluose gabioms merginoms dar geriau sekasi humanitariniai mokslai, jos linkusios bandyti išgyventi iš humanitarinių profesijų. Tokiose šalyse kaip Tunisas ar Turkija moterys neturi tokių iliuzijų ir eina studijuoti tiksliųjų mokslų.

Skaitykite toliau

Žiniasklaida, agregatoriai ir autorinės teisės

LinkedIn skaičiau tokį komentarą, kuriame į kuriamą teisės aktą dėl interneto agregatorių pareigos mokėti autoriams už turinį bandoma pažvelgti iš skirtingų pusių. Siūlau tokias prielaidas diskusijai:

  1. Dabartinė didžiųjų agregatorių, ypač Google ir Facebook, veikla daro didelę žalą žiniasklaidai ir politinei sistemai. Šios sistemos susiurbia ‘turinį‘, suranguoja pagal tai, kiek jo kūrėjos sumokėjo už agregatorių paslaugas, o tada pritaiko vartotojoms. Algoritmai, kaip buvo įrodyta, leidžia manipuliuoti emocijomis, iškraipyti konkurenciją. Dėl reklamos lankstumo ir individualizavimo galimybių į šią reklamos rinką perėjo tiek verslas, tiek politikės – taip vietinė žiniasklaida netenka stambių pajamų šaltinių.
  2. Verslo modelis, kai žiniasklaida didelę dalį savo pajamų gauna iš reklamos ir tik mažą dalį ar jokios – iš prenumeratų, nėra puikus. Jo būtų galima atsisakyti ir pakeisti kitokiu, bet bandymai sugrąžinti prenumeratą dažniausiai riboti ir ne itin sėkmingi, o ko nors kito kol kas neišrasta.
  3. Google ir Facebook tapo ne paslauga, o įvairių informacijos srautų, taip pat ir naujienų, infrastruktūra.

Skaitykite toliau

Ieškoti aistros darbe – nenaudingas patarimas

The Atlantic pasirodė štai toks straipsnis apie tai, kad bloga idėja tikėti, jog gebėjimai yra atrandami, o ne sukuriami. Visada skeptiškai žiūriu į psichologinius tyrimus su universitetų studentėmis – man jie visada atrodo labai tingūs. Tokie tyrimai pagrįsti jau paneigtu įsivaizdavimu, kad visų asmenų psichologinė sąranga tokia pati, todėl nereikia plėsti tyrimo grupės, užtenka pririnkti arti esančių. Dar įtartiniau tai, kad vargšes subjektes kankino Derrida tekstais ir tikėjosi, kad susidomės. Tačiau teorinės šios apžvalgos prielaidos skamba logiškai ir pagrįstai.

Skaitykite toliau

Būstų rinka: milžiniškas perskirstymas turtingųjų naudai

Net jei turite nedaug laiko skaityti politikos analizes, rekomenduoju skirti dėmesio šiai. Autorė atskleidžia, kaip Jungtinėje Karalystėje ankstesnės būstų lengvatos leido gyventojoms šiek tiek prakusti ir įsigyti nuosavą būstą, bet po to, apribojus valdžios galimybes įgyvendinti socialinio būsto projektus, būstų rinka veikia kaip milžiniškas perskirstymo mechanizmas turtingųjų naudai. Neturinčios būsto praktiškai dirba ne sau, o būstų savininkėms. Turto vertė kyla, kai aplinkoje atsiranda viešojo sektoriaus investicijų – mokyklų, kelių, poliklinikų ir pan. Kylanti vertė ir savininkių godumas kartu su rinkos spaudimu užtikrina, kad tam tikros asmenų grupės praktiškai neturėtų jokių šansų susitaupyti pradiniam įnašui ir visą laiką dirbti savo būsto nuomotojoms.

O kaip yra Lietuvoje?

Skaitykite toliau

Nidos Vasiliauskaitės siūlymas panaikinti privalomą ugdymą

Neseniai rašiau apie švietimo, koks jis yra, problemas. Prisipažinau, kad mokytis man buvo lengva, sekėsi, buvau mokytojų mėgstama, netrūko draugių, bet vis tiek negalėjau pakęsti mokyklos ir laukdavau, kada visa tai pagaliau baigsis. O štai Nida Vasiliauskaitė žiebė iš peties – švietimo sistemą ji siūlo ne reformuoti, o panaikinti. Skaitykite toliau

Užsienietės Maltos Pride eitynėse: „Ačiū, Malta, už tai, kur šiandien esame“

„I came here for love,“ – iš garsiakalbių Valetoje griaudėjo vietinės žvaigždės perdainuotas tarptautinis hitas. Užsienietes (kodėl bendruoju atveju rašau moteriškąja gimine, žr. čia) į Viduržemio jūros salyną atvedė įvairios priežastys, bet į LGBT eitynes jos susirinko pasidžiaugti, kad jų pasirinktoji tėvynė – viena pažangiausių Europoje pagal LGBT teisių lygį. Šiemet Tarptautinė lesbiečių, gėjų, biseksualių, transseksualių ir interseksualių asmenų asociacija (ILGA) Maltą savo vaivorykštės reitinge įvertino kaip LGBT draugiškiausią Europos šalį.

„Šiemet tiesiog neįtikėtina – daug aktyviau įsitraukė Maltos verslai,“ – džiaugiasi ketverius metus Maltoje pragyvenusi eitynių savanorė britė Mia. Jos nuomone, įstatymai pasitarnavo tam, kad LGBT teisės taptų kažkuo visiškai normaliu. Kai birželį parlamentas balsavo dėl santuokos lygybės įstatymo, kuriuo teisiškai sulyginamos tos pačios lyties ir skirtingos lyties porų teisės, tik vienas opozicinės partijos politikas išdrįso balsuoti prieš. Abi pagrindinės partijos sutarė, kad įstatymas bus priimtas, ir iš karto po to premjeras Joseph’as Muscat’as užlipo ant scenos Kastilijos aikštėje pasveikinti šventiškai nusiteikusios minios. Skaitykite toliau

Rugsėjo 1

Šiandien mano kartos lietuvės kelia į Facebook’ą savo pirmoje klasėje nuotraukas, savo vaikų nuotraukas ir išminties perlus. Daug kas šiandien byloja apie mokymosi svarbą, apie tai, kokia buvo jų patirtis kaimo ar miesto mokyklose, ko išmoko ir neišmoko, ir kaip puikiai, nepaisant visų trūkumų, viskas išsirutuliojo į visai neprastą viduriniosios klasės gyvenimą. Kad taip būtų, reikia skaityti daug knygų.

O man visai nesinori galvoti apie tai, kaip čia viskas galiausiai išsirutuliojo. Struktūriškai mąstant, didžioji dalis mano darbų kažkiek primena mokyklą. Reikia skaityti, rašyti rašinius, rašyti taip, kad patiktų toms, kas vertina, įsiminti daug detalių, kad paskui galėčiau jas atpasakoti žodžiu ar raštu, spręsti uždavinius. Visa tai reikia padaryti iki nustatyto termino, kitų diktuojamu ritmu. Kai kuriuose iš mano darbų reikia saulėtas dienos valandas praleisti sėdint ant kėdės. Dažnai reikia kalbėti prieš auditoriją, kartais proceso dalis būna išvykos, tik vietoje kokio nors Vytės Nemunėlio muziejaus dabar gaunu vykti į institucijas Briuselyje ar universitetus Andalūzijoje. Tokie yra nemaža dalis viduriniosios klasės darbų, ir tam mokykla ruošia ir paruošia. Tačiau lyginant štai tokią dabartį su mokykla, nė už ką nenorėčiau grįžti į pastarąją. Kodėl? Skaitykite toliau

Paslaugos visiško užimtumo sąlygomis

Kai Maltoje man prireikia kokios nors paslaugos, dažniausiai stengiuosi apsiginkluoti ramybe ir gera nuotaika. Stebiu, fiksuoju, o kai kažkas priverčia pasijusti bejėgiškai ir beviltiškai, stengiuosi pabūti su savo mintimis ir neskleisti pykčio ir blogos nuotaikos. Kartais nepavyksta. Tačiau tinklaraštis – vieta platesniems, sociologiniams pasvarstymams, nes paslaugos Maltoje dažnai stimuliuoja mano sociologinę vaizduotę.

Ne, aš nekalbu apie nesišypsojimą ar tokį žvilgsnį, kai darbuotoja, atrodo, linki, kad skradžiai į žemę prasmegčiau dėl to, kad sudrumsčiau jos ramią darbinę rutiną kažko paprašiusi. Laikausi principo, kad menkai apmokamos darbuotojos turi teisę į visą žmogiškų emocijų spektrą. Ne, aš kalbu apie pasirengimą spręsti problemą.

Pirmą mėnesį suplyšo mano maža kelioninė kuprinė. Nunešiau į siuvyklą, sumokėjau du eurus už primityvią siūlę, kuri antrą kartą naudojant kuprinę suplyšo kaip nebuvusi. Palaukiau kelionės į Lietuvą, padaviau kuprinę tėčiui (savamoksliui siuvimo srityje) ir jis susiuvo ją taip, kad iki šiol sėkmingai nešioju ir džiaugiuosi. Giminaitė nunešė telefoną į taisyklą – pasakė, kad verčiau jį išmestų, bet Lietuvoje jį sutvarkė per kelias minutes. Važinėdama vietiniais autobusais, sužinojau, kad viešojo transporto įmonės informacijos tarnyba nesugeba pasinaudoti savo pačios mobiliąja programėle ir pažiūrėti, kur autobusai yra realiuoju laiku (aš ja negaliu naudotis, nes mano ištikimojo įrenginio Android operacinė sistema per sena). Telefonų parduotuvėje ir vieno iš operatorių aptarnavimo centre man surašė neteisingas instrukcijas, kaip užsisakyti tam tikrą paslaugą (ėjau į centrą dėl to, kad operatoriaus puslapyje neveikia nuoroda į tą tinklalapio sritį, kur turėjo būti aprašyta man reikalinga funkcija, o klientų aptarnavimo telefono pypsėjimo po kurio laiko atsibodo klausytis). Hispteriškame bare buvo toks gana išmanus padavėjas-rūgėsis, o jam dingus, atsirado toks, kuris nieko neišmano apie gėrimus ir geriausiu atveju gali pasakyti „Šitą ragavau, visai nieko“. Viešbučiuose apsistoti man neteko, bet mačiau draugės kambarį suskilinėjusiomis plytelėmis ir apipuvusiais rankšluosčiais neva keturių žvaigždučių viešbutyje, kurio registratūros darbuotojai atsisakė duoti žemėlapį ir padėti draugei susiorientuoti miestelyje. Autobusų vairuotojai nežino stotelių. Taksi vairuotojai nežino gatvių ir vis tiek atsisako naudotis navigacijos prietaisais.

Skaitykite toliau

Kintanti darbo vertė visuomenėje

Naujos darbo formos

Čia yra daugiausiai mano pamintijimai, bet taip pat – Zuora vadovo ir istoriko tezės. Čia – svajonių darbo ir profesinės aistros ideologijos kritika. Agentūra Eurofound atliko tyrimą apie ES šalyse plintančias lanksčias darbo formas.

Mindaugas Indriūnas interviu Euroblogui teigia, kad, sukūrus tinkamus įrankius, bus galima darbą mainyti į būsimo projekto vertės dalį:

Tarpusavyje mainomos sub-kriptovaliutos [panašiai kaip bitcoinai – aut.past.] gali būti sugeneruotos kiekvienam daiktui, taigi kiekvienas daiktas gali turėti savo „akcijų“. Jos gali turėti vertę, priklausomą nuo paties daikto vertės…

Skaitykite toliau