Temos Archyvai: Visuomenė

Dvasios aristokratija ir kitinimas

Du dalykai pastūmėjo šią savaitę prisiminti antropologijos studijas – bibliotekoje aptikta puiki knyga ir draugės atsiųstas dr. Ramūno Čičelio komentaras Kauno dienoje apie vadinamąją dvasios aristokratiją. Apie knygas vėliau, kai jas perskaitysiu, o štai apie tą aristokratiją verta parašyti iškart. Šis komentaras turėtų būti įdomus antropologėms, nes yra klasikinis kitinimo (othering) pavyzdys.

Kokią istoriją pasakoja dr. Čičelis? Nagi buvo sykį tokie gražūs ir didingi laikai, kai didžioji visuomenės dalis nemokėjo skaityti ir gyveno vergiškomis sąlygomis kai dalis visuomenės, matote, išgyveno teisingas tragedijas ir teisingai bendravo. Tačiau tada atėjo pikti, pikti bolševikai, liepė gerti alkoholį kaip islamą išpažįstančioms totorėms, trankyti į stalą kaip prieš kelis šimtmečius imperiją praradusioms mongolėms, ir praktikuoti Azijos kultūrą, kaip darė Sankt Peterburgo ir Maskvos elitinėse mokyklose mokslus krimtęs sovietinis elitas. Perkračiau hebrajų ir jidiš kalbų žinias, ieškodama, kuo ypatingas yra žydiškas kreipinys į kitą žmogą, bet nesugalvojau. Nesvarbu. Va taip buvo. Lietuvių kultūra po to nebeatsigavo. Skaitykite toliau

Bendravimas socialiniuose tinkluose: kaip elgtis geriau?

Kodėl socialiniuose tinkluose lengviau pasielgti nejautriai ir neatsargiai? Apie tai susimąsčiau, įsivėlusi į konfliktą. Jo pasekmės buvo proga kai ką permąstyti ir patobulinti. Norėčiau pasidalyti savo pastebėjimais ir pakviesti komentaruose pasiūlyti daugiau šaltinių ir įžvalgų.

Iš socialinių tinklų gaunu daug naujų idėjų, įkvėpimo ir nagrinėtinų temų, todėl kasdien juos naudoju, nors ir labai kritiškai žiūriu į jų verslo modelį. Kadangi nuolat šviečiuosi apie emocijų valdymą, paskutiniais metais laikiau save pakankamai stipria, kad neleisčiau negatyviam socialinių tinklų turiniui naujienų sraute manęs paveikti ar išprovokuoti, todėl nieko neunfollowinau, net jei jų įrašai būdavo toksiški. Tačiau tam tikri įvykiai šiek tiek išmušė iš vėžių, sukėlė įtampą ir nė nepajutau, kaip tinkle Facebook pasielgiau spontaniškai ir neapgalvotai – dėl to gailiuosi.

Skaitykite toliau

Nerangiausių viduriniosios klasės kalbinių manierų sąrašas

„Oh man, šitas filmas, like, best ever,“ kniaukia hipsteris troleibuse priešai sėdžiančiai merginai, kuri atsako su panašiai tiek angliškų intarpų, bet gerokai mažiau entuziazmo. Daugelyje pasaulio šalių pabrėžtinas savo anglų kalbos įgūdžių demonstravimas yra svarbus viduriniosios klasės ritualas. Taip, kaip paukščiai išskleidžia plunksnas, kaip raguočiai atstato ragus, kaip klumpakojo šokėjos dėlioja menamas klumpes, viduriniosios klasės atstovės mėgsta savo kalbos maniera rodytis, kaip puikiai moka anglų kalbą ir kaip dažnai ja galvoja. Toks reiškinys pastebimas ir Maltoje, kuri buvo britų kolonija, ir Rytų Europoje, kur kalbėti angliškai reiškia būti naujo veržlaus pasaulio dalimi. Mano viršininkai viename iš buvusių darbų, priklausantys vadinamajai X kartai, dažniausiai tiesiog į savo kalbą įterpdavo angliškų žodžių, kuriems trūksta tikslių atitikmenų lietuvių kalboje. O štai jaunesnės už mane miestietės angliškus žodžius vartoja ne sąvokoms įvardyti, o sujungti, emocijoms išreikšti. Papildomas reiškinys, kurį šiandien norėčiau aptarti, yra vertalai – lietuvių kalboje visiškai netinkamos konstrukcijos, pritaikytos iš anglų kalbos ir skambančios gana juokingai.

Skaitykite toliau

Moterys valdžioje: viena, dvi, daug

Kovo 8 d. Lietuvoje tebeturime vienavyrę vyriausybę, sudarytą įvairiais pagrindais – patirties ir parodytų pasiekimų kažkurioje srityje, jaunystės ir ambicijos, partijų pasiskirstymo ir interviu su prezidente rezultatų. Turime diplomatų, biurokratų, dėstytojų – bet nė vienos panašių į juos parametrų moters.

Po to, kai premjeras pareiškė, kad tokioje vyriausybėje „daug“ moterų žemesniuose ranguose, nepatingėjau ir suskaičiavau (straipsnis čia). Šiek tiek nustebino, kai pamačiau, kad moterys išties sėkmingai daro karjerą viešajame sektoriuje ir vadovauja įvairiems ministerijų padaliniams. Tačiau aukščiausiuose politinio pasitikėjimo postuose, ten, kur priimami sprendimai, jų vis dar mažai.

Moterų karjerą kažkas palygino su bėgimu prieš vėją: nubėgti tikrai įmanoma, ir vyrus pakeliui aplenkti taip pat, bet tam pačiam atstumui tenka išeikvoti daug daugiau jėgų. Tikiuosi, neteks pernelyg ilgai laukti, kol užkopusios į višūnę (ir vienas kitas sąjungininkas, kurių, laimei, turime) išjungs vėjo mašiną.

Mokslas visuomenėje

Dar viena teminė kolekcija, kurią ateityje pildysiu.

Sveikata

Šįkartą Komsomolkėje (Lietuvos ryte) ne britų, o amerikiečių mokslininkai. Šiame straipsnyje seku, kaip pakito JAV universiteto žinutė, keliaudama per Daily Mail į Lietuvos bulvarinius puslapius. Pakito ir tyrėjos lytis.

Kad ir kaip ekspertės ir valdžios skatintų moteris pasitikrinti, ar neatsirado krūties vėžio rizika, draudimo įmonės moteris baudžia už tai, kad jų byloje yra įrašų apie testus, nepiktybinius pakitimus ir kt. Skaitykite toliau

Projektų kultūra ir žinios

Kai pirmą kartą gimnazijoje sistemiškai mokiausi apie tai, kas yra projektas, mums aiškino, kad studijos ar net santuoka gali būti projektų pavyzdžiai. Per tą laiką projektas kaip darbo ir gyvenimo organizavimo principas taip išplito ir išsikerojo, kad net nebežinau, kuriame mokyklos etape reikėtų jį aiškinti. Grafiniai dienoraščiai, metų apžvalgos socialiniuose tinkluose – tai keli projektinės kultūros pavyzdžiai asmeniniame gyvenime. Nebeatseku, kur radau mintį, kad projektų kultūra naikina ir tęstinumą, ir improvizaciją. Ką ji reiškia žinių gamyboje?

Skaitykite toliau

Darbai ir įgūdžiai

Kairiųjų žurnale Jacobin pasirodė postdarbo visuomenės idėjos kritika – ilgas straipsnis, bet rekomenduoju paskaityti. Jį skaitant, iškilo įvairių klausimų apie skaitytus filosofus – akivaizdžiai neatkreipiau dėmesio į kai kuriuos jų teiginius arba ne tas knygas skaičiau.

Tuo tarpu FB man priminė trejų metų senumo mintis, kurias surašiau ir po to nebegrįžau prie jų. Tai dar vienas argumentas rimtus dalykus kaupti čia, o ne FB. Mintis buvo tokia: postindustrinėje visuomenėje daugumą darbų apibūdina kurios nors iš šių užduočių dominavimas:

Skaitykite toliau

Moterys tiksliukės ir lyčių lygybė

Šiemet išleisti tyrimo apie moteris, besirenkančias tiksliuosius, technologinius ir inžinerinius mokslus (TTI, angl. STEM) daug ką galėjo sugluminti: kuo daugiau šalyje lygybės, tuo mažiau tiksliukių. Alžyre moterys sudaro pusę TTI absolvenčių, o Suomijoje ir Norvegijoje – tik penktadalį. The Atlantic šį iš pažiūros paradoksą aiškina tuo, kad gerovės valstybėse su lygesniu pajamų pasiskirstymu lengviau išgyventi iš kitokių darbų. Kadangi ir tiksliuosiuose moksluose gabioms merginoms dar geriau sekasi humanitariniai mokslai, jos linkusios bandyti išgyventi iš humanitarinių profesijų. Tokiose šalyse kaip Tunisas ar Turkija moterys neturi tokių iliuzijų ir eina studijuoti tiksliųjų mokslų.

Skaitykite toliau

Žiniasklaida, agregatoriai ir autorinės teisės

LinkedIn skaičiau tokį komentarą, kuriame į kuriamą teisės aktą dėl interneto agregatorių pareigos mokėti autoriams už turinį bandoma pažvelgti iš skirtingų pusių. Siūlau tokias prielaidas diskusijai:

  1. Dabartinė didžiųjų agregatorių, ypač Google ir Facebook, veikla daro didelę žalą žiniasklaidai ir politinei sistemai. Šios sistemos susiurbia ‘turinį‘, suranguoja pagal tai, kiek jo kūrėjos sumokėjo už agregatorių paslaugas, o tada pritaiko vartotojoms. Algoritmai, kaip buvo įrodyta, leidžia manipuliuoti emocijomis, iškraipyti konkurenciją. Dėl reklamos lankstumo ir individualizavimo galimybių į šią reklamos rinką perėjo tiek verslas, tiek politikės – taip vietinė žiniasklaida netenka stambių pajamų šaltinių.
  2. Verslo modelis, kai žiniasklaida didelę dalį savo pajamų gauna iš reklamos ir tik mažą dalį ar jokios – iš prenumeratų, nėra puikus. Jo būtų galima atsisakyti ir pakeisti kitokiu, bet bandymai sugrąžinti prenumeratą dažniausiai riboti ir ne itin sėkmingi, o ko nors kito kol kas neišrasta.
  3. Google ir Facebook tapo ne paslauga, o įvairių informacijos srautų, taip pat ir naujienų, infrastruktūra.

Skaitykite toliau

Ieškoti aistros darbe – nenaudingas patarimas

The Atlantic pasirodė štai toks straipsnis apie tai, kad bloga idėja tikėti, jog gebėjimai yra atrandami, o ne sukuriami. Visada skeptiškai žiūriu į psichologinius tyrimus su universitetų studentėmis – man jie visada atrodo labai tingūs. Tokie tyrimai pagrįsti jau paneigtu įsivaizdavimu, kad visų asmenų psichologinė sąranga tokia pati, todėl nereikia plėsti tyrimo grupės, užtenka pririnkti arti esančių. Dar įtartiniau tai, kad vargšes subjektes kankino Derrida tekstais ir tikėjosi, kad susidomės. Tačiau teorinės šios apžvalgos prielaidos skamba logiškai ir pagrįstai.

Skaitykite toliau