Nidos Vasiliauskaitės siūlymas panaikinti privalomą ugdymą

Neseniai rašiau apie švietimo, koks jis yra, problemas. Prisipažinau, kad mokytis man buvo lengva, sekėsi, buvau mokytojų mėgstama, netrūko draugių, bet vis tiek negalėjau pakęsti mokyklos ir laukdavau, kada visa tai pagaliau baigsis. O štai Nida Vasiliauskaitė žiebė iš peties – švietimo sistemą ji siūlo ne reformuoti, o panaikinti.

Nida teisi: mokykla atlieka socializacijos labiau nei žinių sklaidos funkciją, suvienodina nevienodos kilmės individus. Ji užpildo laiką visokiais „žiburėliais“ ir „klasės valandėlėmis“, nuo kurių purto, jei negali pakęsti klasės „aktyvo“ (vidurinės mokyklos laikais tai dažniausiai būdavo kelios maždaug tokios, kaip Nida aprašo, asmenybės).

Šie argumentai turi ir platesnių pasekmių. Galbūt matėte Human Rights Watch video, kur mokinės Centrinės Afrikos Respublikoje labai liūdi, kad negali eiti į mokyklą, nes ją užėmė kariškiai. Kai švietimas yra toks, koks yra, kai studijos rodo, kad nepaisant kalno oficialiosios paramos pinigų, supilamų švietimui neturtingose šalyse, mokinės prasitrina ir nieko neišmoksta, tampa sunku tikėti mokyklų steigimo projektais. Neturtingose šalyse mokykla yra dingstis būti su bendraamžėmis ir neiti dirbti į laukus, bet ją baigus daugumai vis tiek neatsiranda kitokio darbo nei laukuose, o mokykloje sugaištas laikas neleidžia įgyti tokiam darbui reikalingų įgūdžių.

Bendrabutyje turėjau kaimynę, kuri dirbo vadinamojoje jaunimkėje. Jos kvapą gniaužiančiuose pasakojimuose plytėjo privalomojo švietimo grimasos. Todėl su daug kuo negaliu nesutikti. Tačiau su Nida skiriamės vienu esminiu požiūrio kampu: Nida mano, kad gabumai, intelektas ar kitos vertingos savybės būtinai paaiškėja anksti. Kaip nepaliečių kumari, žmoga atsiskleidžia nepaisant, o ne dėl aplinkos, ir tada ji turi būti atpažinta, patupdyta į palankią aplinką ir puoselėjama. O aš manau – ir žinau iš to, ką teko matyti ir klausytis, – kad gabumo atsiskleidimas dažnai yra tik įvairių atsitiktinumų virtinė. Viena draugė, sklaidydama Bertos Tilmantaitės darbus, kartą tarė: „Jei kas man būtų vaikystėje pasakę, kad taip galima, būčiau nesirinkusi savo dabartinio kelio.“ Garantuoju, kad Bertai irgi niekas nepasakė ir neparodė, ji pati sugalvojo, kad galima keliauti po pasaulį fotografuojant gyvenimą. Galbūt Berta yra „kumari“ savo srityje. Bet tai neįrodo, kad mano draugė nebūtų buvusi puiki tokiame darbe, jei būtų turėjusi tinkamą mentorę.

Motyvacijos elementas, žinoma, labai svarbus. Kai buvau paauglė, užsimotyvavau mokytis japonų kalbos, nors tuo metu tam nebuvo nei infrastruktūros, nei sektinų pavyzdžių. Pradėjau mokytis iš žodyno, paskui atsitiktinai sužinojau, kad VDU yra šios kalbos dėstytojas, susikaupiau ir paskambinau į namus – elektroninių paštų tais laikais nelabai buvo. Gerasis dėstytojas leido lankyti paskaitas su savo studentėmis. Po daugelio metų nutariau pasitobulinti kalbos žinias ir vėl prisijungiau prie VDU studenčių. Vietoje kiaurų auditorijų, kuriose žiemą reikėdavo sėdėti su pirštinėmis, dabar užeiti kvietė multimedijos kambariai ir turtinga biblioteka. Be buvusių studenčių, grįžusių iš Japonijos, kalbą dėsto ir gimtakalbės. Vietoje senų kasečių, kurias reikėdavo persirašyti, dabar yra žaismingų programėlių. Mainų programose vietų nebe dvi, o bent dešimt. Tik va, kolegės… Išskyrus vieną kitą, studentės tinginiavo, išsisukinėjo nuo užduočių, mieliau žaidė Candy Crush.

Buvo gaila dėstytojų, liūdna ir pikta. Lankydama tas paskaitas pradėjau galvoti, kad aš nenoriu, jog mano mokesčių pinigai būtų skirti šių lepūnėlių tinginiavimui finansuoti. Kai netrukus pačiai teko tapti dėstytoja, mano autopilotas kalbėjo joms, o vidinis balsas svarstė, į ką norėčiau jas išmainyti. Galbūt į motyvuotas kalines arba pabėgėles iš Sirijos, kurioms šis išsilavinimas suteiktų šansą už kažko užsikabinti.

Tačiau, kita vertus, tarkime, man toje aplinkoje, kur mokytis japonų kalbos nebuvo nei madinga, nei ranka pasiekiama, susimotyvuoti visgi reikėjo kažkokio pagrindo. Reikėjo žinoti, kas yra Japonija, kuo įdomios užsienio kalbos. Taip, užaugau namuose, pilnuose knygų. Taip, vaikystėje mėgdavau sklaidyti tėčio geografijos atlasą ir žiūrėdavau Čekuolio laidas. Tačiau daugybė bendraamžių savo namų aplinkoje niekada nepamatys nei knygos, nei atlaso, nei įjungtos laidos apie pasaulį, o ne apie garsenybes. Greičiausiai iš draugių irgi apie tai neišgirs. Lietuva segreguojasi klasine ir geografine prasme, todėl ilgainiui anksti gyvenime sutikti vaiką iš kitokios aplinkos ir atrasti naują perspektyvą bus vis mažiau tikėtina. Netgi Facebook ir Google algoritmai siūlo tai, ką skaito panašios į mus. Todėl mokykla yra labai netobula ir nevykusi, bet reali galimybė sutikti protingesnių už save, atrasti kitokią perspektyvą ir kompensuoti tai, ko trūksta namų aplinkoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*