Temos Archyvai: Apžvalgos

MO paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ – jau ir internete

Per paskutinę kelionę į Lietuvą (nežinia, kada galėsiu vėl sugrįžti) apsilankiau labai įdomioje MO parodoje. Ankstesnius šio tinklaraščio įrašus apie įspūdžius iš šios parodos galite rasti čia ir čia. Tačiau dabar galite ir pamatyti šią parodą.

Neil Gaiman, American Gods

Kas nutiktų, jei lietuviškos laumės, kaukai ir bildukai atsikraustytų į Ameriką? Kaip prisitaikytų, ką veiktų? Ne, Neil’o Gaiman’o romane lietuviškos deivės ir dievai nesušmėžuoja net Čikagoje, bet užtat gausybė viso pasaulio dievybių kovoja dėl vietos po saule ir bando kažkaip užsitikrinti žmonijos atmintį.

Romane susipina fantazija ir amerikietiškas kelionraštis. Deivės ir dievai iš imigravusių bei čiabuvių kultūrų čia turi žmogišką pavidalą ir bando „integruotis“ – užsiima darbais, verslais, kūryba, nusikaltimais, kaip kam pasitaiko. Jos (kodėl mot. g.?) gyvena ilgai, bet praranda nemirtingumą ir kai kurias dieviškas savybes, jei nėra garbinamos. Kaip vienas iš personažų romano eigoje ištars, būtent garbinimas suteikia antžemiškoms būtybėms jų ypatingas savybes – be jo šios būtybės gyvena labai panašiai į paprastas mirtingąsias.

Skaitykite toliau

Sinead Moriarty, „In my sister’s shoes“

Kažkur skaičiau, kad kai rašytoja pasitaiko būti moteris, išauga tikimybė, kad net rimtai knygai leidykla užvilks rožinį viršelį su gėlytėmis. Todėl, knygų mainykloje aptikusi romaną su bateliais ir „kvarbatkomis“ ant viršelio, neskubėjau teisti pagal pirmą įspūdį. Trumpas aprašas skelbė, kad knyga yra apie šeimą, kurią užklumpa vienos jos narės liga. Tenka persvarstyti prioritetus, atsiriboti nuo kasdienybės triukšmo ir iš naujo persidalyti atsakomybę. Vėžio diagnozė paliečia daugybę šeimų, ir joms tikrai praverstų paprasta kalba parašytas populiariosios literatūros kūrinys apie tokią šeimą.

Skaitykite toliau

MO paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ ir verslumas

MO paroda apie praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį užgriebia svarbių reiškinių ištakas, todėl apie ją rašau ne vieną komentarą, o jų seriją. Mano įspūdžius apie tai, kaip parodoje vaizduojama saviraiška, galite pasiskaityti čia. Šįkart apmąstykime verslumą.

Skaitykite toliau

Jeanette Winterson „Oranges are not the only fruit“

Prieš daugiau kaip trejus metus perskaičiau lietuvišką garsios rašytojos knygos vertimą ir pagalvojau, kad mielai perskaityčiau ir jame ne kartą minimą „apelsinų“ knygą. Tačiau pasaulis platus, knygų jame daug, tad šiek tiek užtruko, kol ji atsidūrė pas mane. Skaitant ankstesniąją knygą, man nepatiko, kad skaitytoja tarsi gėdinama jos dar neskaičiusi, bet dabar nebeprisimenu, kokiose situacijose autorė reikalavo žinių apie savo ankstesnę knygą, išliko tik atmintis, jog taip buvo.

„Apelsinuose“ veikėja taip pat yra autorės bendravardė. Fanatiškai religinga jos motina kiek galėdama riboja mergaitės raidą ir prikišamai vis siūlo apelsinų, todėl jų metafora tampa pernelyg tiesmuka. Kaip ir kitoje knygoje, pavadinimas kilęs iš motinos citatos, ir kai motina link pabaigos ją pagaliau ištaria, turėtume atsidusti, kad štai artėja herojės išsilaisvinimas, bet, taip prikišamai primaitintos šios metaforos, greičiausiai tik kilstelėsime antakius. Skaitykite toliau

MO paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ ir saviraiška

Tarp megztosios beretės kostiumo vakuuminėje pakuotėje, „Love is…“ gumos popierėlių ir žurnalų apie paranormalius reiškinius buvo jauku ir miela rasti man asmeniškai svarbius objektus – filmuotą Sister Barbara Valuckas anglų kalbos pamokėlių medžiagą ir laiškus ginekologei Vaivai. Ši MO paroda sukėlė daug įvairių minčių, kurias, jei rasiu laiko, paplėtosiu atskirai, bet šiandien mąstau apie saviraiškos svarbą parodoje reprezentuojamu laikotarpiu ir šių procesų atgarsius iki šių dienų. Skaitykite toliau

Chinua Achebe, „Things fall apart“

Jeigu mėgstate Ch. Dickens’o stiliaus kalokagatiją (kas gera, tas ir graži, kas graži, tas ir gera), šiuo romanu pasimėgauti bus sunkiau. Iki pat pabaigos sunku apsispręsti, kiek pagrindiniai veikėjai nusipelno to, kas ištinka, ir kiek galbūt jie nusipelno asmeniškai, bet nenusipelno visuomenės grupė, kuriai jie priklauso.

Ne, aš neapsigalvojau dėl savo tinklaraščio kalbos politikos, tiesiog romano centre yra jie. Okonkwo, savo kaime gerbiamas imtynių čempionas, yra, galima sakyti, tipiškas mačo, kuris ilgainiui prisidirba dėl savo karšto temperamento ir gauna ataušti už savo bendruomenės ribų. Įdomu tai, kad bausmė pastūmėja vaizduotę tikėtis tragedijos, bet iš tiesų ikikolonijinėje igbo tautos visuomenėje mechanizmai suvaldyti tokius protrūkius yra „atidirbti“ ir sutvarkyti taip, kad priverstų reflektuoti, kas įvyko, bet leistų nubaustajam likti produktyviam ir įtrauktam į bendruomenės gyvenimą. Visą laiką Okonkwo labai rūpinasi, kad jo sūnūs augtų tokie patys ir kad lyčių vaidmenys būtų užkonservuoti. Jis šiurkštus savo palikuonėms, žiaurus vyriausiajam sūnui, kuris nuo to susvetimėja, ir nekritiškas savo pasaulėvaizdžiui nepaisant to, kad pats pripažįsta, jog viena iš dukterų yra pati protingiausia, drąsiausia ir būtų geriausia įpėdinė. Skaitykite toliau

Dvasios aristokratija ir kitinimas

Du dalykai pastūmėjo šią savaitę prisiminti antropologijos studijas – bibliotekoje aptikta puiki knyga ir draugės atsiųstas dr. Ramūno Čičelio komentaras Kauno dienoje apie vadinamąją dvasios aristokratiją. Apie knygas vėliau, kai jas perskaitysiu, o štai apie tą aristokratiją verta parašyti iškart. Šis komentaras turėtų būti įdomus antropologėms, nes yra klasikinis kitinimo (othering) pavyzdys.

Kokią istoriją pasakoja dr. Čičelis? Nagi buvo sykį tokie gražūs ir didingi laikai, kai didžioji visuomenės dalis nemokėjo skaityti ir gyveno vergiškomis sąlygomis kai dalis visuomenės, matote, išgyveno teisingas tragedijas ir teisingai bendravo. Tačiau tada atėjo pikti, pikti bolševikai, liepė gerti alkoholį kaip islamą išpažįstančioms totorėms, trankyti į stalą kaip prieš kelis šimtmečius imperiją praradusioms mongolėms, ir praktikuoti Azijos kultūrą, kaip darė Sankt Peterburgo ir Maskvos elitinėse mokyklose mokslus krimtęs sovietinis elitas. Perkračiau hebrajų ir jidiš kalbų žinias, ieškodama, kuo ypatingas yra žydiškas kreipinys į kitą žmogą, bet nesugalvojau. Nesvarbu. Va taip buvo. Lietuvių kultūra po to nebeatsigavo. Skaitykite toliau

Jodi Picoult, „Sing you home“

Amerikiečių autorės Jodi Picoult romanas, kurio pavadinimas į lietuvių kalbą išverstas kaip „Kelias namo“, lietuviškuose knygynuose ir blogosferoje sušmėžavo prieš kelerius metus. Drąsią istoriją apie dvi moteris, nutarusias sukurti šeimą, Alma littera išleido kaip tik tuo metu, kai Vilniumi pražygiavo pirmosios saugios Baltic Pride eitynės. Rašytoja savo publiką atsargiai pratina prie daugeliui nepatogios temos, vinguriuodama po visuotinai priimto normalumo dirvonus tol, kol apsiprasime su veikėjomis (kodėl mot. g.?) ir patikėsime, kad tame plėktelėjusiame normalume joms tikrai ne kažką.

Skaitykite toliau

Mano tyrimas apie gimdymus Lietuvoje su Nyla

Seniai svajojau padirbėti su Nanook komanda. Pagaliau radau, ką jai pasiūlyti, ir kartu sukūrėme šią tinklalaidę apie moteris, kurios mano, jog su jomis gimdant pasielgta netinkamai. Galite perklausyti tiesiogiai čia, bet patarčiau užsiprenumeruoti Nyla savo mėgstamoje podcastų programėlėje:

O Nanook tinklalapyje rasite ir fotoesė.

Išleidus laidą, su mumis įvairiais kanalais susisiekė daugybė moterų, norinčių pasidalyti panašiomis arba visiškai skirtingomis istorijomis. Jei norėtumėte papasakoti mums savąją, susisiekite su manimi tiesiogiai arba rašykite info@nanook.lt