Žymų Archyvai: jungtinė karalystė

Jeanette Winterson „Oranges are not the only fruit“

Prieš daugiau kaip trejus metus perskaičiau lietuvišką garsios rašytojos knygos vertimą ir pagalvojau, kad mielai perskaityčiau ir jame ne kartą minimą „apelsinų“ knygą. Tačiau pasaulis platus, knygų jame daug, tad šiek tiek užtruko, kol ji atsidūrė pas mane. Skaitant ankstesniąją knygą, man nepatiko, kad skaitytoja tarsi gėdinama jos dar neskaičiusi, bet dabar nebeprisimenu, kokiose situacijose autorė reikalavo žinių apie savo ankstesnę knygą, išliko tik atmintis, jog taip buvo.

„Apelsinuose“ veikėja taip pat yra autorės bendravardė. Fanatiškai religinga jos motina kiek galėdama riboja mergaitės raidą ir prikišamai vis siūlo apelsinų, todėl jų metafora tampa pernelyg tiesmuka. Kaip ir kitoje knygoje, pavadinimas kilęs iš motinos citatos, ir kai motina link pabaigos ją pagaliau ištaria, turėtume atsidusti, kad štai artėja herojės išsilaisvinimas, bet, taip prikišamai primaitintos šios metaforos, greičiausiai tik kilstelėsime antakius. Skaitykite toliau

Jeanette Winterson „Kam būti laimingai, jei gali būti normali“

Šiemetinėje knygų mugėje „Kitos knygos“ savo stende išdidžiai, bet labai pigiai siūlė Lietuvoje mažai žinomos autorės knygą su gote (?) ant viršelio. Susigundėme ir mes su D. šia knyga pasidalyti. O kai papasakojau britui draugui, ką skaitau, jo reakcija parodė, kad J.Winterson savo tėvynėje labai garsi. Greičiausiai dėl to, kad pagal jos ankstesnę knygą pagamintas serialas.

Skaitydama pradžią, norėjau, kad ši knyga būtų pas mane atėjusi mokyklos laikais, galbūt netgi būtų privalomoje programoje. Aišku, jeigu Lietuvos privalomojo ugdymo programoje atsirastų romanas apie tai, kaip sudėtingo charakterio knygų graužikė lesbietė auga trenktoje religingoje šeimoje, pradėčiau dairytis pro langus kokių kosminių laivų. Bet niekada nežinai, kas šaus į galvą programų sudarinėtojoms – ko aš išmokau kokioje septintoje klasėje iš savo lytinį organą dažnai matuojančio Adriano Moulo, negaliu įvardyti, bet istorijos apie jį buvo privalomosios literatūros sąraše. Gal dėl to, kad šis moters rašytojos sukurtas veikėjas labiausiai panašėjo į „kūno ir kraujo“ paauglį, o ne rašytojų fantaziją. Tačiau, artėjant prie pabaigos, paaugliškas knygos aktualumas pamažu išsisklaidė kaip migla, liko brandžios žmogos pamąstymai ir patyrimai. Skaitykite toliau