Žymų Archyvai: knygos

Neil Gaiman, American Gods

Kas nutiktų, jei lietuviškos laumės, kaukai ir bildukai atsikraustytų į Ameriką? Kaip prisitaikytų, ką veiktų? Ne, Neil’o Gaiman’o romane lietuviškos deivės ir dievai nesušmėžuoja net Čikagoje, bet užtat gausybė viso pasaulio dievybių kovoja dėl vietos po saule ir bando kažkaip užsitikrinti žmonijos atmintį.

Romane susipina fantazija ir amerikietiškas kelionraštis. Deivės ir dievai iš imigravusių bei čiabuvių kultūrų čia turi žmogišką pavidalą ir bando „integruotis“ – užsiima darbais, verslais, kūryba, nusikaltimais, kaip kam pasitaiko. Jos (kodėl mot. g.?) gyvena ilgai, bet praranda nemirtingumą ir kai kurias dieviškas savybes, jei nėra garbinamos. Kaip vienas iš personažų romano eigoje ištars, būtent garbinimas suteikia antžemiškoms būtybėms jų ypatingas savybes – be jo šios būtybės gyvena labai panašiai į paprastas mirtingąsias.

Skaitykite toliau

Sinead Moriarty, „In my sister’s shoes“

Kažkur skaičiau, kad kai rašytoja pasitaiko būti moteris, išauga tikimybė, kad net rimtai knygai leidykla užvilks rožinį viršelį su gėlytėmis. Todėl, knygų mainykloje aptikusi romaną su bateliais ir „kvarbatkomis“ ant viršelio, neskubėjau teisti pagal pirmą įspūdį. Trumpas aprašas skelbė, kad knyga yra apie šeimą, kurią užklumpa vienos jos narės liga. Tenka persvarstyti prioritetus, atsiriboti nuo kasdienybės triukšmo ir iš naujo persidalyti atsakomybę. Vėžio diagnozė paliečia daugybę šeimų, ir joms tikrai praverstų paprasta kalba parašytas populiariosios literatūros kūrinys apie tokią šeimą.

Skaitykite toliau

Jeanette Winterson „Oranges are not the only fruit“

Prieš daugiau kaip trejus metus perskaičiau lietuvišką garsios rašytojos knygos vertimą ir pagalvojau, kad mielai perskaityčiau ir jame ne kartą minimą „apelsinų“ knygą. Tačiau pasaulis platus, knygų jame daug, tad šiek tiek užtruko, kol ji atsidūrė pas mane. Skaitant ankstesniąją knygą, man nepatiko, kad skaitytoja tarsi gėdinama jos dar neskaičiusi, bet dabar nebeprisimenu, kokiose situacijose autorė reikalavo žinių apie savo ankstesnę knygą, išliko tik atmintis, jog taip buvo.

„Apelsinuose“ veikėja taip pat yra autorės bendravardė. Fanatiškai religinga jos motina kiek galėdama riboja mergaitės raidą ir prikišamai vis siūlo apelsinų, todėl jų metafora tampa pernelyg tiesmuka. Kaip ir kitoje knygoje, pavadinimas kilęs iš motinos citatos, ir kai motina link pabaigos ją pagaliau ištaria, turėtume atsidusti, kad štai artėja herojės išsilaisvinimas, bet, taip prikišamai primaitintos šios metaforos, greičiausiai tik kilstelėsime antakius. Skaitykite toliau

Chinua Achebe, „Things fall apart“

Jeigu mėgstate Ch. Dickens’o stiliaus kalokagatiją (kas gera, tas ir graži, kas graži, tas ir gera), šiuo romanu pasimėgauti bus sunkiau. Iki pat pabaigos sunku apsispręsti, kiek pagrindiniai veikėjai nusipelno to, kas ištinka, ir kiek galbūt jie nusipelno asmeniškai, bet nenusipelno visuomenės grupė, kuriai jie priklauso.

Ne, aš neapsigalvojau dėl savo tinklaraščio kalbos politikos, tiesiog romano centre yra jie. Okonkwo, savo kaime gerbiamas imtynių čempionas, yra, galima sakyti, tipiškas mačo, kuris ilgainiui prisidirba dėl savo karšto temperamento ir gauna ataušti už savo bendruomenės ribų. Įdomu tai, kad bausmė pastūmėja vaizduotę tikėtis tragedijos, bet iš tiesų ikikolonijinėje igbo tautos visuomenėje mechanizmai suvaldyti tokius protrūkius yra „atidirbti“ ir sutvarkyti taip, kad priverstų reflektuoti, kas įvyko, bet leistų nubaustajam likti produktyviam ir įtrauktam į bendruomenės gyvenimą. Visą laiką Okonkwo labai rūpinasi, kad jo sūnūs augtų tokie patys ir kad lyčių vaidmenys būtų užkonservuoti. Jis šiurkštus savo palikuonėms, žiaurus vyriausiajam sūnui, kuris nuo to susvetimėja, ir nekritiškas savo pasaulėvaizdžiui nepaisant to, kad pats pripažįsta, jog viena iš dukterų yra pati protingiausia, drąsiausia ir būtų geriausia įpėdinė. Skaitykite toliau

Jodi Picoult, „Sing you home“

Amerikiečių autorės Jodi Picoult romanas, kurio pavadinimas į lietuvių kalbą išverstas kaip „Kelias namo“, lietuviškuose knygynuose ir blogosferoje sušmėžavo prieš kelerius metus. Drąsią istoriją apie dvi moteris, nutarusias sukurti šeimą, Alma littera išleido kaip tik tuo metu, kai Vilniumi pražygiavo pirmosios saugios Baltic Pride eitynės. Rašytoja savo publiką atsargiai pratina prie daugeliui nepatogios temos, vinguriuodama po visuotinai priimto normalumo dirvonus tol, kol apsiprasime su veikėjomis (kodėl mot. g.?) ir patikėsime, kad tame plėktelėjusiame normalume joms tikrai ne kažką.

Skaitykite toliau

Ian McEwan „Solar“

Reikėtų pradėti rinkti knygų kolekciją klimato krizės tema. Vieną iš būdų kalbėti apie žmonijos trumparegiškumą šiuo klausimu – Ian’o McEwan’o romanas „Solar“ su pabrėžtinai antipatišku pagrindiniu veikėju mokslininku.

Michael’as Beard’as mums atsiskleidžia kaip ėdrus ir tingus neo-Gargantiua. Nors apie jo jaunystę sužinosime ne iš karto, po to, ką sužinome apie veikėją romano pradžioje, nė kiek nesistebėsime, kad jis nuo jaunystės slydo per profesinį gyvenimą kaip per sviestą. Jo proto užteko įstoti į prestižinį universitetą, o kai guvesnis nei vidutinis protas sutinka gerus bendravimo įgūdžius, išeina greita ir puiki karjera. Jaunatviškos aistros mokslui užuomazgos padeda vyrui padaryti atradimą ir gauti Nobelio premiją, už kurią visą gyvenimą kapsi finansiniai ir simbolinio kapitalo dividendai ir nieko nebereikia daryti. Šiame etape ir sutinkame Beard’ą.

Skaitykite toliau

Doris Lessing knyga „The memoirs of a survivor“

Kartą (jei tiksliau, 2013 m.) vertėjų mėgėjų konkurse gavau pagyrimo raštą, versdama ištrauką iš Doris Lessing kūrinio, bet pažintis su šios autorės kūryba iki šiol buvo minimali. Kiek matau, lietuviškai išversta tik viena jos knyga. Džiaugiausi, kad knygų mugėje į rankas pakliuvo „The memoirs of a survivor“ (kažkur mačiau išversta kaip „Išgyvenimo prisiminimai“). Tai klasikinė distopija, kai lyg niekur nieko pristatoma suirusios visuomenės situacija, o po to ji pamažu analizuojama, virškinama per asmenines patirtis, bet nė kiek neaiškinama. Nėra istorinio pasakojimo – gal ir tokio pasakojimo tradicija suiro. Skaitykite toliau

Liūnės Janušytės knyga „Korektūros klaida“

Prieš kurį laiką dovanų gavau niekada anksčiau negirdėtos lietuvių rašytojos knygą. Draugės žino, kad aš daug kraustausi ir pastaruoju metu knygas imu iš bibliotekos arba skaitau planšetėje, taigi turėjo būti ypatinga priežastis, kodėl draugė nutarė man padovanoti popierinę knygą ir būtent šią. Ta priežastis maždaug ties knygos viduriu atsiskleidė. Skaitykite toliau

Gabija Grušaitė, „Stasys Šaltoka: vieneri metai“

Lietuviška emigracijos literatūra – kaip lietuviški filmai. Eini, daug nesitiki, kažkiek „sergi“ už autores, kad šį kartą pasisektų, paskui skaniai paburnoji, kad iki tarptautinio lygio visgi netraukia. Tačiau laikas, praleistas vartojant kūrinį, neatrodo sugaištas, net jei iš meninės pusės ne viskas ar bent jau ne visada patinka, nes lieka toks jausmas, kad kažko įdomaus išmokai apie Lietuvą pasaulyje ar panašiai. Taip buvo su Aurora ir Gabijos Grušaitės pirmuoju romanu.

Skaitykite toliau

Jeffery Deaver „The bone collector“

Sužinojusi, kad skaičiau „The Son“, kolegė nutarė mane aprūpinti detektyviniais romanais. Taip mano rankose atsidūrė knyga, kurios nė už ką nepirkčiau ir kitomis aplinkybėmis greičiausiai neskaityčiau. Tačiau pradėjusi kantriai perskaičiau, puslapis po puslapio, mėsmalė po mėsmalės.

Šio romano pagrindiniai veikėjai iš tiesų panašūs į J.Nesbo policininkų porą – patyręs senas vilkas ir talentinga išplėstaakė jauna naujokė. Tik šį kartą autorius iki nuobodumo dažnai pabrėžia, kad policininkė būtinai graži ir tai jai padeda dirbti. Be to, kirbanti įtampėlė tarp skirtingų lyčių kolegų išplėtota tiesmukiau, vyriškis ramiai sau lygina kolegę su savo meilužėmis, džiaugiasi fiziniu artumu. Kolegė nesipriešina.

Tik yra viena detalė – patyręs policijos vilkas yra paralyžiuotas. Skaitykite toliau