Žymų Archyvai: knygos

Gabija Grušaitė, „Stasys Šaltoka: vieneri metai“

Lietuviška emigracijos literatūra – kaip lietuviški filmai. Eini, daug nesitiki, kažkiek „sergi“ už autores, kad šį kartą pasisektų, paskui skaniai paburnoji, kad iki tarptautinio lygio visgi netraukia. Tačiau laikas, praleistas vartojant kūrinį, neatrodo sugaištas, net jei iš meninės pusės ne viskas ar bent jau ne visada patinka, nes lieka toks jausmas, kad kažko įdomaus išmokai apie Lietuvą pasaulyje ar panašiai. Taip buvo su Aurora ir Gabijos Grušaitės pirmuoju romanu.

Antrasis į mano rankas pateko gana įdomiomis aplinkybėmis, pačiai jau gyvenant užsienyje. Nors kasdien skaitau lietuvišką komentarieną, lietuvių literatūros buvau neregėjusi kelis mėnesius. Ir štai – šviežias romanas, kalbantis apie tūkstantinuką lietuvį hipsterį užsienyje. Lyginant su pirmuoju autorės darbu, kūrinys brandesnis, personažai išbaigtesni, bandymai į pasakojimą įterpti socialinės kritikos jau mažiau šabloniški. Taigi perskaičiau vietomis su susidomėjimu, vietomis krapštydama galvą, vietomis šį tą mintyse pasižymėdama sociologinei analizei.

Pagrindinės autorės prielaidos išlieka tos pačios. Abiejuose kūriniuose Lietuva yra provincialus kraštas, kuriame nieko nevyksta, bet kažkokiu būdu išsiperi didingi talentai. Tereikia pastaruosius perkelti į tarptautinę erdvę ir jie būtinai suklestės. Lietuvė nesuklestėti užsienyje gali tik tokiu atveju, jei pati nežino, ko nori, kaip kad ano romano subjektė. Stasys Šaltoka užtataigi yra didelė Instagramo žvaigždė, išgarsėjęs tuo, kad, ak, Londone rašė tinklaraštį apie imigranto gyvenimą. Sutikęs keletą keistų vyrų, vaikinas leidžiasi į nuotykingą kelionę Azijoje. Kai trijulė sugalvoja persikvalifikuoti ir patapti žurnalistais, tuoj visos televizijos jais patiki ir ima maldaute maldauti jų reportažų. Lietuviui taip nuobodu klestėti pasaulyje, kad jis nebesižino, kur dėtis.

Savo magistrinio teorinei daliai perskaičiau daug literatūros apie tai, kaip būtų sunku apibrėžti, kas yra Vakarai, jei nebūtų supakuoto ir vartojimui paruošto stereotipo apie Rytus. G.Grušaitės romaną galima vertinti kaip literatūrinį bandymą apibrėžti, kas yra Vakarai lietuviškame suvokime, o tai ir atsiskleidžia būtent santykyje su Rytais – tolimais ir artimais. Lietuvis šiame romane savo vakarietiškumą pasitikrina tuo, kad geba stereotipiniu vakarietišku būdu vartoti Rytus. Stasys Šaltoka egzaminą išlaiko – Rytus jis vartoja kaip, kaip panašūs nuotykių ieškotojai vartojo nuo kokio septyniolikto amžiaus.

Kaip tai vyksta? Visų pirma, Rytų europietis gali lengvai nukeliauti į Rytus, nes dabar jau turi tam pinigų, supratimo, distancijos ir atitinkamo wanderlust. Dėl savo rasės lietuvis būtent ten nustoja būti Rytų europiečiu – tai svarbu ir gana taikliai pagauta, nors šiame romane prieš tai dar yra gerokai mažiau įtikinamas Niujorko epizodas. Egzaminą laikantis lietuvis taip pat demonstruoja kultūrinę kompetenciją – žino, ką ir kaip valgyti, kaip kultūrintis, kad pasirodytum kompetentingu Rytų vartotoju. Dar daugiau, lietuvis be skrupulų jau geba išnaudoti rasinę hierarchiją savo karjeros naudai. Atsidūrus pavojingoje vietoje ir gavus išskirtinės informacijos, jam bus atleista, kad joks jis ne žurnalistas, tik apsimeta. Keliautojos iš Rytų Europos Rytų ir Pietryčių Azijoje iš tiesų patapo ir mokytojomis, ir koučerėmis ir dar nežinia kuo, pasinaudodamos vietinių pagarba savo rasei.

Bet Rytų ir Pietryčių Azija – ne vieninteliai Rytai, kurių plotmėje laikomas vakarietiškumo egzaminas. Esminis momentas ateina tada, kai lietuvis sutinka rusą. Autorė tyčia ar netyčia kuria kontrastą tarp dviejų vyrų brolybės ir milžiniško kultūrinio atstumo. Apatiškas išlepintas lietuvis ir uraganiško būties intensyvumo rusas sumodeliuoti taip, kad pabrėžtų prarają, autorės manymu, atsivėrusią tarp buvusios mūsų kraštų kolonizatorės ir mūsų pačių. Rusas nesipriešina ir panašaus operiško būties intensyvumo nesitiki iš kaimyno. Kaip ir susitaiko, kad pagal dabartinę daiktų tvarką kitas Rytų europietis jį vadins Aleksu, o ne Lioša.

G.Grušaitės rusas yra stereotipų vėrinys – čia ir tėvas oligarchas, ir ginklas, ir prasiveržianti poezija. Skaitydama galvojau apie tai, ar apskritai nerusiškoje literatūroje bent kartą man yra pasitaikę normalių rusų personažų. Šitaip holivudiškai stereotipizuoti rusą – tai ir autorės sau primesto vakarietiškumo egzamino dalis. O gal ir ne. Gal ji tiesiog išties gyveno tokiame pasaulyje, kur rusės jai geriau pažįstamos iš Holivudo nei iš patirties. Pamenu, kartą Čiangmajuje sutikau rusą ir jis manęs paklausė: „O ar tiesa, kad jūsiškiai mūsų taip nekenčia?“ Stasys Šaltoka savo rusą myli – kaip nemylėsi, kai šalia to tragiško kvazi-Otelo instagrameris atrodo kaip tikras niujorkietis.

Romane yra labai tvirtai suręstų epizodų. Ypač įsiminė vieta, kai trys socialinių medijų personos nutaria sunaikinti tai, kas brangiausia buitinio smurto aktą įvykdžiusiam asmeniui. Nelėkštai suvyniotos ir romantinės įtampos. Yra ir hipsteriškai pretenzingai ištęstų epizodų, kur man tikrai neįdomu, kad personažai valgo noodles.

Turiu pastabų kalbos redaktorei/iui. Romanas tyčia menkai redaguotas, siekiant atskleisti lietuvių viduriniosios klasės pidžiną. Bet „verslo kortelės“, rimtai? Labai keista ir tai, kad angliški vardai transkribuoti („Džanet“), o Rytų Azijos vietovardžių rašyba angliška, tarsi autorė nežinotų, kaip juos ištarti, o taip tikrai nėra. Nelotyniško pagrindo žodžius reikia transkribuoti, o palikus taip, kaip yra, tik dar labiau pabrėžiamas vartojimo per vakarietišką prizmę aspektas: ai, koks skirtumas, kokius raidynus vartoja vietinės, aš su visais bendrauju ir viską skaitau angliškai, todėl copy-paste į lietuvių kalbą irgi sueis.

Romanas nuotykingas, labai lietuviškas ir, neskaitant hipsterių valgymo epizodų, neištęstas. Nors situacijos Niujorke neskamba įtikinamai (praėjo per mažai laiko, kad ambicingas lietuvis susigyventų ir taip bodėtųsi sėkme), romanas iliustruoja savitą pasaulį, tam tikrą lietuvišką emigrantišką svajonę. Kaip toks jis yra įdomus diasporos literatūros egzempliorius.

Jeffery Deaver „The bone collector“

Sužinojusi, kad skaičiau „The Son“, kolegė nutarė mane aprūpinti detektyviniais romanais. Taip mano rankose atsidūrė knyga, kurios nė už ką nepirkčiau ir kitomis aplinkybėmis greičiausiai neskaityčiau. Tačiau pradėjusi kantriai perskaičiau, puslapis po puslapio, mėsmalė po mėsmalės.

Šio romano pagrindiniai veikėjai iš tiesų panašūs į J.Nesbo policininkų porą – patyręs senas vilkas ir talentinga išplėstaakė jauna naujokė. Tik šį kartą autorius iki nuobodumo dažnai pabrėžia, kad policininkė būtinai graži ir tai jai padeda dirbti. Be to, kirbanti įtampėlė tarp skirtingų lyčių kolegų išplėtota tiesmukiau, vyriškis ramiai sau lygina kolegę su savo meilužėmis, džiaugiasi fiziniu artumu. Kolegė nesipriešina.

Tik yra viena detalė – patyręs policijos vilkas yra paralyžiuotas. Skaitykite toliau

Cathy Rentzenbrink „The last act of love“

Yra tam tikras žanras, kurį galima pavadinti empatine literatūra. Jis labiausiai paveikus tuo, kad literatūra padeda įsijausti į padėtį, kurioje nebuvai ir niekas iš tavo aplinkos nebuvo. Galbūt kai kada autorė (kodėl -ė?) visai to nesiekia, bet rezultatas būna būtent toks – tokia literatūra paskatina permąstyti savo nuostatas ir argumentus apie tą padėtį. Man tokia knyga buvo George′o Orwell′o „Dienos Paryžiuje ir Londone“ – rekomenduoju. O štai su šia knyga, C.Rentzenbrink iš dalies autobiografiniu romanu apie vegetacinę būklę mėginau įsijausti į tokios nelaimės ištiktų žmogų šeimų padėtį ir autorės neslepiamus argumentus eutanazijos naudai.

Skaitykite toliau

Khaled Hosseini „The Kite Runner“, „A Thousand Splendid Suns“

Kolegei padedant pagaliau ir man atėjo laikas susipažinti su Khaled′o Hosseini′o kūryba – dviem gydytojo, nutarusio tapti rašytoju, knygomis, kurios puikiai tinka pamaloninti išsilavinusias Europos ir Amerikos skaitytojas. Abiejose knygose narpliojamos tėvo vaidmens, draugystės tarp nelygių, žmogiškumo karo sąlygomis temos. Siužeto struktūra primena neseniai skaitytas Chimamanda′os Ngozi Adichie knygas (gyveno kartą sudėtingų asmenybių šeima, šalia skleidėsi ambicingas miestietiškos kultūros žiedas, bet tada viską suardė karas). Panašiai nostalgiškas šalies pirmavaizdis švelniai tikina Vakarų skaitytojas, kad aprašoma šalis – tai ne vien skurdas ir priespauda. Tačiau dėl ypatingos Afganistano vietos pastarųjų dešimtmečių politikoje tas švelnus vedimas už rankos, pakeliui paglostant galvą, kad visgi šį tą žinai, Kh.Hosseini′o kūryboje akivaizdesnis.

Skaitykite toliau

Chimamanda Ngozi Adichie „Pusė geltonos saulės“

Iš tiesų tai buvo pirma mano skaityta šios rašytojos knyga. Septinto dešimtmečio pilietinis karas, kai nuo Nigerijos nori atsiskirti Biafros respublika, įtraukia veikėjų gyvenimus. Kiek besistengtum judėti savarankišku ritmu, karas primins apie save. Intelektualų viltingumą universiteto miestelyje keičia nepriteklius, žiaurumai ir pagrindinį veikėją tarną Ugvų įsiurbusi kariuomenė. Kaip ir „Kinrožės žiede“ universiteto miestelis plyti kaip saldi utopija, kurioje visko yra. Gyventojos čia kalbasi protingai, dirba aistringai, bendrauja šiltai ir gyvena tvariai. Naudojasi naujomis technologijomis, bet saikingai. Atsisako prietarų ir kitų senosios kultūros elementų, bet taip pat saikingai.

Skaitykite toliau

Jo Nesbo „The Son“

Aš ir kriminaliniai romanai (vokiškai meiliai vadinami Krimis)? Nepasakyčiau, kad dažnas derinys. Bet, kai į mano rankas pateko šį geros plytos storumo knyga, nedvejodama kibau į ją, mėgaudamasi tuo, kad paskutiniu metu turiu daug laiko. Knyga nebuvo tokia užkabinanti ir nepaleidžianti, kad negalėčiau jos padėti į šalį. Tai gerai, nes tokio storio knygą reikia dozuoti nedideliais kiekiais bent savaitę. Į antrą jos pusę atspėjau, kas paaiškės, bet vis tiek buvo malonu kartu su veikėjomis šokinėti per siužeto elementus lyg per sraunios upės akmenis.

Skaitykite toliau

Timo K. Mukka „Žemė – nuodėminga giesmė“

Vienu metu Vilniuje dažnai naudodavausi knygų mainų lentyna knygyne netoli Lukiškių. Tai buvo puiki proga paskaityti negirdėtų autorių ir pasirinkti, o po to grąžinti knygų, kurių turbūt šiaip nepirkčiau, nes paskutiniu metu nelabai perku grožinės literatūros. Taip į mano namus pateko Timo K. Mukka′os romanas, bet jį perskaičiau tik šį mėnesį.

Veiksmas vyksta atokiame Šiaurės Suomijos kaime, kur nelabai kas užklysta ar išvyksta. Net nėra aišku, kokiu laikotarpiu rutuliojasi įvykiai, nes retkarčiais kalbama apie karą, suprask, antrą pasaulinį, bet nematyti jokių pokario techninės pažangos ženklų. Skaitykite toliau

Chimamanda Ngozi Adichie „Kinrožės žiedas

Pirmą kartą apie Chimamandą Ngozi Adichie išgirdau, kai kažkuriame socialiniame tinkle iššoko jos TED kalbos įrašas. Nuo to laiko labai norėjau perskaityti jos romanus, ir kas galėjo pagalvoti, kad, kol prisiruošiu, jie bus išversti į lietuvių kalbą ir juos skaitysiu lietuviškai. „Kinrožės žiedas“ – pirmasis šios rašytojos romanas, kuris ir pelnė jai tarptautinę šlovę.

Skaitykite toliau

Sirupas prieš miegą, arba feministė skaito moterišką romaną: Kate Jacobs „Penktadienio vakaro mezgimo klubas“

Sykį pagalvojau, kad dabar, kai nusimečiau akademines pareigas ir turiu laiko mąstyti, norėčiau paskaityti „moterišką“ romaną. Mat paskutiniu metu skaičiau daug vyrinančių vyrų literatūros, norėjau šį bei tą palyginti ir įjungti sociologinę vaizduotę. Nusprendžiau pasiimti šią knygą, kurią draugė kadaise paskolino kaip lengvą atostogų skaitinį. Na, mano atostogos anaiptol nesudarė sąlygų ne tik skaityti romanų, bet ir kuprinėje vežiotis dviejų plytų dydžio knygą, bet sugrįžusi vakarais prieš miegą po truputį įveikiau šį kūrinį. Turiu pasakyti, kad sociologine prasme buvo įdomiau nei literatūrine.

Skaitykite toliau

Jun’ichiro Tanizaki „Raktas“ ir santuokos Japonijoje

Turbūt iš bet kokios japoniškos literatūros kolekcionavimo laikų į mano rankas pateko ir savo eilės lentynoje ilgokai laukė Džiun-ičiro Tanizakio romanas „Raktas“. Ši knyga priskiriama psichologinio romano žanrui. Jo centre – sutuoktinių pora, kuri įtraukia dukterį ir šeimos draugą į keistus vojeristinius santykius. Vyras pražūtingai klimpsta į fantazijų svaigulį, balansuodamas ant pavojingos ribos, kad tik žmona imtų pildyti jo erotines fantazijas. Ir vyras, ir žmona rašo dienoraščius, kurie skirti jų svajonėms atskleisti, o ne apsvarstyti slapčia. Kaip rašo Japan Times apžvalgininkas, Antrojo pasaulinio karo metais Dž. Tanizakio romanas buvo uždraustas, o dabar tikrovė gerokai pranoksta jo „iškrypusias“ fantazijas. Ir vėl – socialinė kritika. Skaitykite toliau