Žymų Archyvai: knygos

Jodi Picoult, „Sing you home“

Amerikiečių autorės Jodi Picoult romanas, kurio pavadinimas į lietuvių kalbą išverstas kaip „Kelias namo“, lietuviškuose knygynuose ir blogosferoje sušmėžavo prieš kelerius metus. Drąsią istoriją apie dvi moteris, nutarusias sukurti šeimą, Alma littera išleido kaip tik tuo metu, kai Vilniumi pražygiavo pirmosios saugios Baltic Pride eitynės. Rašytoja savo publiką atsargiai pratina prie daugeliui nepatogios temos, vinguriuodama po visuotinai priimto normalumo dirvonus tol, kol apsiprasime su veikėjomis (kodėl mot. g.?) ir patikėsime, kad tame plėktelėjusiame normalume joms tikrai ne kažką.

Skaitykite toliau

Ian McEwan „Solar“

Reikėtų pradėti rinkti knygų kolekciją klimato krizės tema. Vieną iš būdų kalbėti apie žmonijos trumparegiškumą šiuo klausimu – Ian’o McEwan’o romanas „Solar“ su pabrėžtinai antipatišku pagrindiniu veikėju mokslininku.

Michael’as Beard’as mums atsiskleidžia kaip ėdrus ir tingus neo-Gargantiua. Nors apie jo jaunystę sužinosime ne iš karto, po to, ką sužinome apie veikėją romano pradžioje, nė kiek nesistebėsime, kad jis nuo jaunystės slydo per profesinį gyvenimą kaip per sviestą. Jo proto užteko įstoti į prestižinį universitetą, o kai guvesnis nei vidutinis protas sutinka gerus bendravimo įgūdžius, išeina greita ir puiki karjera. Jaunatviškos aistros mokslui užuomazgos padeda vyrui padaryti atradimą ir gauti Nobelio premiją, už kurią visą gyvenimą kapsi finansiniai ir simbolinio kapitalo dividendai ir nieko nebereikia daryti. Šiame etape ir sutinkame Beard’ą.

Skaitykite toliau

Doris Lessing knyga „The memoirs of a survivor“

Kartą (jei tiksliau, 2013 m.) vertėjų mėgėjų konkurse gavau pagyrimo raštą, versdama ištrauką iš Doris Lessing kūrinio, bet pažintis su šios autorės kūryba iki šiol buvo minimali. Kiek matau, lietuviškai išversta tik viena jos knyga. Džiaugiausi, kad knygų mugėje į rankas pakliuvo „The memoirs of a survivor“ (kažkur mačiau išversta kaip „Išgyvenimo prisiminimai“). Tai klasikinė distopija, kai lyg niekur nieko pristatoma suirusios visuomenės situacija, o po to ji pamažu analizuojama, virškinama per asmenines patirtis, bet nė kiek neaiškinama. Nėra istorinio pasakojimo – gal ir tokio pasakojimo tradicija suiro. Skaitykite toliau

Liūnės Janušytės knyga „Korektūros klaida“

Prieš kurį laiką dovanų gavau niekada anksčiau negirdėtos lietuvių rašytojos knygą. Draugės žino, kad aš daug kraustausi ir pastaruoju metu knygas imu iš bibliotekos arba skaitau planšetėje, taigi turėjo būti ypatinga priežastis, kodėl draugė nutarė man padovanoti popierinę knygą ir būtent šią. Ta priežastis maždaug ties knygos viduriu atsiskleidė. Skaitykite toliau

Gabija Grušaitė, „Stasys Šaltoka: vieneri metai“

Lietuviška emigracijos literatūra – kaip lietuviški filmai. Eini, daug nesitiki, kažkiek „sergi“ už autores, kad šį kartą pasisektų, paskui skaniai paburnoji, kad iki tarptautinio lygio visgi netraukia. Tačiau laikas, praleistas vartojant kūrinį, neatrodo sugaištas, net jei iš meninės pusės ne viskas ar bent jau ne visada patinka, nes lieka toks jausmas, kad kažko įdomaus išmokai apie Lietuvą pasaulyje ar panašiai. Taip buvo su Aurora ir Gabijos Grušaitės pirmuoju romanu.

Skaitykite toliau

Jeffery Deaver „The bone collector“

Sužinojusi, kad skaičiau „The Son“, kolegė nutarė mane aprūpinti detektyviniais romanais. Taip mano rankose atsidūrė knyga, kurios nė už ką nepirkčiau ir kitomis aplinkybėmis greičiausiai neskaityčiau. Tačiau pradėjusi kantriai perskaičiau, puslapis po puslapio, mėsmalė po mėsmalės.

Šio romano pagrindiniai veikėjai iš tiesų panašūs į J.Nesbo policininkų porą – patyręs senas vilkas ir talentinga išplėstaakė jauna naujokė. Tik šį kartą autorius iki nuobodumo dažnai pabrėžia, kad policininkė būtinai graži ir tai jai padeda dirbti. Be to, kirbanti įtampėlė tarp skirtingų lyčių kolegų išplėtota tiesmukiau, vyriškis ramiai sau lygina kolegę su savo meilužėmis, džiaugiasi fiziniu artumu. Kolegė nesipriešina.

Tik yra viena detalė – patyręs policijos vilkas yra paralyžiuotas. Skaitykite toliau

Cathy Rentzenbrink „The last act of love“

Yra tam tikras žanras, kurį galima pavadinti empatine literatūra. Jis labiausiai paveikus tuo, kad literatūra padeda įsijausti į padėtį, kurioje nebuvai ir niekas iš tavo aplinkos nebuvo. Galbūt kai kada autorė (kodėl -ė?) visai to nesiekia, bet rezultatas būna būtent toks – tokia literatūra paskatina permąstyti savo nuostatas ir argumentus apie tą padėtį. Man tokia knyga buvo George′o Orwell′o „Dienos Paryžiuje ir Londone“ – rekomenduoju. O štai su šia knyga, C.Rentzenbrink iš dalies autobiografiniu romanu apie vegetacinę būklę mėginau įsijausti į tokios nelaimės ištiktų žmogų šeimų padėtį ir autorės neslepiamus argumentus eutanazijos naudai.

Skaitykite toliau

Khaled Hosseini „The Kite Runner“, „A Thousand Splendid Suns“

Kolegei padedant pagaliau ir man atėjo laikas susipažinti su Khaled′o Hosseini′o kūryba – dviem gydytojo, nutarusio tapti rašytoju, knygomis, kurios puikiai tinka pamaloninti išsilavinusias Europos ir Amerikos skaitytojas. Abiejose knygose narpliojamos tėvo vaidmens, draugystės tarp nelygių, žmogiškumo karo sąlygomis temos. Siužeto struktūra primena neseniai skaitytas Chimamanda′os Ngozi Adichie knygas (gyveno kartą sudėtingų asmenybių šeima, šalia skleidėsi ambicingas miestietiškos kultūros žiedas, bet tada viską suardė karas). Panašiai nostalgiškas šalies pirmavaizdis švelniai tikina Vakarų skaitytojas, kad aprašoma šalis – tai ne vien skurdas ir priespauda. Tačiau dėl ypatingos Afganistano vietos pastarųjų dešimtmečių politikoje tas švelnus vedimas už rankos, pakeliui paglostant galvą, kad visgi šį tą žinai, Kh.Hosseini′o kūryboje akivaizdesnis.

Skaitykite toliau

Chimamanda Ngozi Adichie „Pusė geltonos saulės“

Iš tiesų tai buvo pirma mano skaityta šios rašytojos knyga. Septinto dešimtmečio pilietinis karas, kai nuo Nigerijos nori atsiskirti Biafros respublika, įtraukia veikėjų gyvenimus. Kiek besistengtum judėti savarankišku ritmu, karas primins apie save. Intelektualų viltingumą universiteto miestelyje keičia nepriteklius, žiaurumai ir pagrindinį veikėją tarną Ugvų įsiurbusi kariuomenė. Kaip ir „Kinrožės žiede“ universiteto miestelis plyti kaip saldi utopija, kurioje visko yra. Gyventojos čia kalbasi protingai, dirba aistringai, bendrauja šiltai ir gyvena tvariai. Naudojasi naujomis technologijomis, bet saikingai. Atsisako prietarų ir kitų senosios kultūros elementų, bet taip pat saikingai.

Skaitykite toliau

Jo Nesbo „The Son“

Aš ir kriminaliniai romanai (vokiškai meiliai vadinami Krimis)? Nepasakyčiau, kad dažnas derinys. Bet, kai į mano rankas pateko šį geros plytos storumo knyga, nedvejodama kibau į ją, mėgaudamasi tuo, kad paskutiniu metu turiu daug laiko. Knyga nebuvo tokia užkabinanti ir nepaleidžianti, kad negalėčiau jos padėti į šalį. Tai gerai, nes tokio storio knygą reikia dozuoti nedideliais kiekiais bent savaitę. Į antrą jos pusę atspėjau, kas paaiškės, bet vis tiek buvo malonu kartu su veikėjomis šokinėti per siužeto elementus lyg per sraunios upės akmenis.

Skaitykite toliau