Žymų Archyvai: knygos

Cathy Glass, „Please don’t take my baby“

Šią neišgalvotą istoriją galima sutrumpintai papasakoti įvairiai. „Pasišventusi globėja pakeičia sunkiai besiverčiančios merginos gyvenimą“. Arba „tikra istorija atskleidžia, kas iš tiesų slypi po paauglių nėštumų statistika Didžiojoje Britanijoje“. Netgi, jei norite, „pokvailė mergšė vis prisidirba, bet gauna dar vieną šansą“. O gal „asmeninė istorija parodo, kaip svarbu socialiai pažeidžiamai žmogai turėti socialinės rūpybos komandą“. Holivudas tokią istoriją ekranizuotų vienaip, bet gyvenimo ekranizacijos rodo, kad individualų ir socialinį lygmenis atpainioti sunku, kai klausiame, kam gali pavykti pakeisti savo gyvenimą, ar netgi – ar yra prasmė stengtis tai padaryti.

Skaitykite toliau

Deborah Orr, „Motherwell“

Studijuodami politikos mokslus, dažnai svarstydavome, kokie skirtumai yra reikšmingi politinei sistemai. Ar sunkiau demokratiškai valdyti šalį, kurioje daug skirtingų kalbų ir papročių? Ar tam tikros politinės vertybės suderinamos su kai kuriomis kultūromis? Ar socialinė klasė vis dar politiškai aktuali? Tais laikais mums būtų buvę pravartu kai kuriuos akademinius svarstymus pakeisti autobiografijomis apie gyvenimą skirtumų pasaulyje. Neseniai mirusios žurnalistės D. Orr autobiografija aprėpia skirtumus, kurių pastaruoju metu nesame linkusios akcentuoti politikos kontekste. Bet jie yra politiški iki pašaknų. Skaitykite toliau

George Szirtes, The photographer at sixteen

„Ji norėjo gyvybės, bet tik puoselėtinos, uždarytos ir atsidavusios,“ – rašo Vengrijoje gimęs Jungtinės Karalystės autorius George’as Szirtes’as apie savo motiną ir jos santykį su namais, augalais, naminiais gyvūnais ir šeima. Jo chronologiškai atvirkščią pasakojimą pradedame su nelabai malonia moterimi – sudėtingo likimo, liūdna, tas tiesa, bet kartu – savanaude, stokojančia empatijos, primetančia savo norus savo šeimai. Autoriui vyniojant jos gyvenimo siūlą atgal per emigraciją, pokarį, koncentracijos stovyklą į jaunystę ir vaikystę, jos paveikslas sušyla, atrandame jame tvirtybę ir aistrą. Skaitykite toliau

Cai Emmons, „Weather Woman“

2016 m. Jeilyje susipažinau su rašytoja Cai Emmons, siekiančia apjungti mokslinės fantastikos, pasakos ir klimato distopijos žanrus kūrinyje, kuriame lygiagrečiai vyniotųsi antgamtinių galių turinčios orų pranešėjos, skęstančios salos gyventojo ir Brazilijos jaunuolių, ieškančių, kur nusipirkti švaraus vandens, gyvenimai. Veikėjų sampyna man labai patiko, tad, nusipirkus romaną, šiek tiek nuvylė tai, kad autorė nugenėjo tas ne Vakarų šalių gijas ir visą dėmesį sutelkė į amerikietę orų pranešėją. Tačiau knygą vis tiek įdomu skaityti, ir autorės vaizduotė bei scenaristės įgūdžiai įtikinamai įtraukia skaitytoją į kuriamą pasaulį. Be to, šiame kūrinyje nubyrėjusias siužeto gijas autorė ketina panaudoti tęsinyje. Skaitykite toliau

Vaiva Rykštaitė, „Kostiumų drama“

LRT perskaičiusi du rašytojos Vaivos Rykštaitės tekstus, sumaniau nupūsti virtualias dulkes nuo pernai įsigyto jos romano „Kostiumų drama“ ir pabaigti jį skaityti. Kaip ir anksčiau skaitytoje knygoje, kurios recenziją parašiau angliškai, čia sutinkame užsinuobodžiavusią veikėją, trokštančią patirti gyvenimo intensyvumą. Ir ano romano Vaiva, ir šiojo Lėja galėtų būti įvardytos kaip „fyfos“, pro kurių romantiškus troškimus visgi prasiveržia filosofinė gelmė, ir toks pasakojimas yra patrauklus būtent dėl nepretenzingų veikėjų. Skaitykite toliau

Terry McMillan, „Who asked you?“

Apžvelgusios savo socialinį ratą, greičiausiai rastume bent vieną giminaitę ar draugę, kurios pasirinkimus, nors tu ką, neįtikėtinai sunku suprasti. Jos norai geri, ji miela ir niekam blogo nelinkinti, bet didžiausias jos talentas – prikurti problemų sau ir kitoms. Šioje knygoje tokių personažių – geras pustuzinis. Skaitykite toliau

Dan’o Gardner’io knyga „Risk“, kairė ir kitos stovyklos

Ruošdamasis palikti Lietuvą, buvęs kolega kanadietis atidavė tautiečio autoriaus knygą, analizuojančią reakcijas ir požiūrį į riziką. Tik dabar prisiruošiau ją perskaityti, bet taip sutapo, kad laikas – puikus. Ne tik dėl pandemijos. Knyga bus naudinga ir mano vykdomam tyrimui.

D. Gardner’is apžvelgia daugybę psichologijos eksperimentų ir tyrimų, analizuoja žiniasklaidą ir politikų kalbas, NVO kampanijas, aprašo, kaip susisiekė su pasisakymų autorėmis ir mokslininkėmis. Su visa šia medžiaga jis atskleidžia, kaip evoliucija skatina mus tuoj pat „pasukti ausis“ į bet kokios grėsmės signalą, bijoti užterštumo, tikėti ta informacija, iš kurios išeina gera istorija, ir pan. Tyrimas po tyrimo, tikimybė po tikimybės jis įrodinėja, kad daugelis nepagrįstai bijo branduolinių jėgainių, chemikalų maiste ir terorizmo, kai tuo tarpu šimtus kartų labiau tikėtina, kad pražudys vairavimas, rūkymas ar prasta mityba. Autorius daug dėmesio skiria ir požiūrio į grėsmę formavimui, kai koks nors reiškinys laikomas labai paplitusiu tada, kai smegenims lengva iš atminties ištraukti jo pavyzdį. Žiniasklaida pažeria daug itin mažai tikėtinų reiškinių pavyzdžių ir taip skatina jų bijoti.

Skaitykite toliau

Haruki Murakami, „After the quake“

Lietuvoje itin populiariam rašytojui Haruki’ui Murakami’ui puikiai sekasi „nurautos“ istorijos (dėl to ir pradėjau jį skaityti), o štai istorijos, kurių veikėjai išgalvoti, bet daugmaž normalūs, pavyksta daug prasčiau. Net ir viename romane keistesnis herojus gali „suveikti“, o „normalesnis“ – likti neįtikinamai nykus. Skaitykite toliau

Kate Adie, „The kindness of strangers“

Jeigu sukilimo šūkius skanduoja vaikėzai, geros naujienos – tikrieji smurtautojai dar neišėjo „į trasą“. Virtuvėje galima sužinoti naujausias paskalas, o batų parduotuvė gali išgelbėti jums gyvybę. JAV žiniasklaida labiau nei britiška draugauja su teismais, bet visiškai nedraugauja su kariuomene, kurios veiklą užsienyje seka. Per dešimtmečius sukauptos legendinės BBC karo korespondentės Kate Adie įžvalgos yra ne tik gyvoji istorija, bet ir naudingi patarimai bei įkvėpimo šaltiniai šiandienos žurnalistėms (kodėl mot. g.?).

Skaitykite toliau