Terry McMillan, „Who asked you?“

Apžvelgusios savo socialinį ratą, greičiausiai rastume bent vieną giminaitę ar draugę, kurios pasirinkimus, nors tu ką, neįtikėtinai sunku suprasti. Jos norai geri, ji miela ir niekam blogo nelinkinti, bet didžiausias jos talentas – prikurti problemų sau ir kitoms. Šioje knygoje tokių personažių – geras pustuzinis.

Pagrindinė veikėja Betty Jean dirba viešbutyje, bando kiek įmanoma tvarkingai valdyti neturtingą namų ūkį, slaugo niekada nemylėtą, bet pakenčiamą vyrą, gaudo išsilaksčiusius sūnus ir dukterį, o paskutinius į visas šalis tąsomos kantrybės likučius naudoja bendrauti su prasigyvenusiomis seserimis. Viena iš jų – fanatiškai religinga namų šeimininkė, kita – pamokslauti mėgstanti savarankiška vieniša mama. Iš viso seserys turi šešis palikuones, kurios labai skirtingai priima savo socialinę padėtį, afroamerikietišką kilmę ir gyvenimo teikiamas arba užgintas galimybes. Anūkių turi tik Betty Jean. Nors ji visą gyvenimą stengėsi sūnums ir dukrai diegti savo vertybes ir duoti viską, kas įmanoma gyvenant prastos reputacijos Los Andželo rajone, niekas jai neatsidėkoja prisirišimu ir maloniu elgesiu. Vienas sūnus sėdi kalėjime ir prašinėja pinigų, kitas gėdijasi savo kilmės ir su šeima bendrauja minimaliai, o dukra prasiskolinusi ir įnikusi į narkotikus. Todėl kai pastaroji mamai užkrauna du savo sūnus, Betty Jean tai priima kaip galimybę dar kartą sėsti laikyti kitos kartos auklėjimo egzamino.

Autorė talentingai atskleidžia, kokia varginanti gali būti meilė, kiek daug atleidžiama pro sukąstus dantis vien iš pareigos šeimai, kiek daug gali ištverti likimo vėtyta ir mėtyta širdis. Šią romano dalį turėtų būti privaloma perskaityti visoms neoliberalioms komentuotojoms, kurios nuoširdžiai stebisi, kaip čia neturte gyvenančios žmogos nesugalvoja lankyti vakarinių kursų, valios jėga atsisakyti priklausomybių, susiburti su kaimynėmis pagerinti savo rajono ir nustoti būti neturtingomis. Skurdas lėtai siurbia gyvybės syvus kaip uždegimas, kaip viduriuose apsigyvenusi ameba, nes neduoda nė minutėlės atsikvėpti. Visų problemos – ligos, kalėjimas, blogi partneriai, reiklūs vaikai – svarbios ir skubios.

Tačiau panašu, kad autorė rašė šį romaną tikėdamasi holivudinės ekranizacijos, nes ilgainiui viskas pradeda plėtotis iš filmų pažįstama linkme. Kiekviena nedidelė, iš paskutinių jėgų iš savęs išsunkta investicija atsiperka. Kaimynės iš tiesų susiburia pagražinti rajoną. Anūkų tikėjimas, kad gerai mokantis galima daug pasiekti, sustiprėja. O tada… Nepasakosiu, kad nesugadinčiau skaitymo malonumo, bet paminėsiu tik tiek, kad panašu, jog įtikinamai sukonstravusi ydingą užburtą ratą, autorė nori parodyti, kaip viskas atrodys iš jo ištrūkus, vienai dorybei auginant kitą. Iš tiesų, ir gyvenime kai kurioms šeimoms pavyksta tokie žygdarbiai. Toms, kurioms nepavyko, taip nutiko ne dėl to, kad nepakankamai stengėsi. Pati Betty Jean vienodai stengiasi visada. Kartais prireikia kažkokio spustelėjimo iš išorės, kokiu vienai iš seserų tampa seselė Kim.

Iš visų savo kelionių po pasaulį Los Andžele turbūt jaučiausi nesaugiausiai. Nors ten praleidau vos kelias dienas ir negalėčiau teigti, kad pažinau šį miestą, iš to, ką skaičiau, ką pasakojo draugės ir naujai sutiktos pažįstamos, galiu tik mėginti įsivaizduoti, kaip sunku auginti naują kartą mieste, kur turtas matuojamas atstumu iki artimiausio kaimyno, kur viena kelionė autobusu atskleidžia bent kelias nelygybės formas, kur ryšys tarp pastangų ir sėkmės toks išskydęs ir neapčiuopiamas. Tai, kad Betty Jean žygdarbiai saugant į visas puses tampomą trapią šeimą ima atsipirkti, – graži ir tikėtina istorija. Tik norėtųsi, kad ji nebūtų tokia reta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.