Patty Blount, „Someone I used to know“

Kai mokykloje skaitydavom Žemaitę, daug kas raukėsi nuo jos didaktikos. Tačiau mokyklinės programos buvo nepermaldaujamos: literatūra turėtų paaugles šio to išmokyti. Kiek akivaizdus noras apšviesti ir pamokyti turi/ gali būti paauglėms ir jaunimui skirtoje literatūroje?

Sunku nesutikti su keliomis tinklalapyje Goodreads recenzijas šiam Patty Blount romanui parašiusiomis skaitytojomis: pasakojimas šioje knygoje tiesiog persmelktas šviečiamosios misijos (preachy, parašė kažkas). Ši misija daro įtaką veikėjų asmenybėms. Ypač berniukai romane yra tokie, kokių norėtųsi, kad būtų daugiau. Nors pasakojimas pabrėžia, kad tokių berniukų yra mažuma, jų asmenybės tiek išgrynintos, taip blizga ir šviečia, kad, jei būčiau paauglė, turbūt užsisvajočiau apie pasaulį, kur galima sutikti tokių berniukų.

Kai buvau Ashley, pagrindinės veikėjos, amžiaus, berniukų su itin išvystytu teisingumo pojūčiu nepažinojau. Tačiau, skirtingai nei sportą garbinančiose JAV mokyklose ar koledžuose, nesu buvusi ir tokioje aplinkoje, kur niekšams atleidžiama viskas, jei tik jie taikliai mėto ar spardo. Net kai Lietuvoje ūžė Lavrinovičių skandalas, dauguma suaugusiųjų kraipė galvas ir piktinosi, kad šie taip lengvai išsisuko. Tai nereiškia, kad seksualinės prievartos kultūra veši kažkur toli – tiesiog kuo labiau koncentruota galia, kuo daugiau pastatyta ant kortos, tuo geresnis susidaro fonas literatūroje atskleisti tiek negailestingą niekšybę, tiek herojišką teisingumo siekį.

Taigi kartu su pagrindiniais veikėjais, seserimi ir broliu, keliaujame į JAV vidurinę mokyklą, kurios bendruomenei amerikietiškas futbolas labai svarbus, ir vardan to sporto viskas atleidžiama. Kasmetinė tradicija leidžia komandos nariams terorizuoti mergaites renkant taškus kraupiame žaidime, mokytojai ir vadovybė nieko nedaro, o mergaitės su draugėmis iš anksto ruošiasi ir planuoja žalos mažinimo strategijas. „Kai įvyksta teroristinis išpuolis, niekas nesako: ai, čia tik ekstremistai ekstremistauja. Bet kai berniukai terorizuoja mergaites, sakoma, ai, berniukai yra berniukai…“ samprotauja Ashley.

Kai paauglės naujasis draugas gauna galimybę laimėti kraupųjį žaidimą, jei taps kažkurios pirmuoju, jis imasi veiksmų, o kai Ashley atsisako, panaudoja prievartą. Mergaitės pasaulis subyra į gabalus, šeima nebesižino, kur dėtis, policija ir medicininis personalas viską tvarkingai užfiksuoja, bet nusikaltėliui pavyksta išvengti maksimalios bausmės. Kaip? Apie tai ir visas romanas.

Mažo miestelio bendruomenė širsta, kai dėl skandalo atšaukiamos futbolo rungtynės. Ashley šeima sulaukia grasinimų. Mokykloje daug bendramokslių jos šalinasi. Įvairios detalės primena patirtą prievartą. Gyvenimas virsta pragaru.

Tačiau lyginant su daugeliui seksualinės prievartos aukų, Ashley turi pavydėtiną paramos tinklą. Jos mama ir tėvas stoja mūru už ją, samdo teisininkus, suranda terapeutę, atsimušinėja nuo mikroagresijų. Vėliau romane pamatysime, kaip tai sekina, bet abu laikosi. Terapeutė gal ir iki galo nesupranta, ką reiškia būti seksualinę prievartą patyrusia paaugle sportą garbinančioje bendruomenėje, bet iškelia realistiškus tikslus ir moko suvaldyti savo reakcijas. Geriausia draugė visada šalia – gal ji ir ne pati protingiausia, bet padeda, kai reikia, ir nė karto nepasako jokios nesąmonės. O išvis įstabiausia tai, kad Ashley dėmesio siekia ir princas teisinguolis.

Kokia yra žagintojo Victor’o asmenybė, romane taip ir nesužinome. Ar sportininkas bukas kaip bato aulas? O gal protingas, šmaikštus ir charizmatiškas? Autorė net neatskleidžia, ką jis pats sakė teisme. Žinome tik tiek, kad, kaip dažnai gyvenime būna, jis iš geros šeimos ir jam pranašaujama šviesi ateitis. Toks buvo autorės meninis sprendimas – pats prievartautojas čia yra tik įrankis, kuriuo iškrypusi visuomenė kankina savo aukas. Jis egzistuoja pasakojimo periferijoje. Daug daugiau dėmesio skiriama aplinkai: amerikietiško futbolo komandai, Ashley broliams, laikraščiams.

Nesunkiai galėčiau įsivaizduoti šią knygą tarp privalomų mokyklinių skaitinių. Gėrio ir blogio skirtis romane labai aiški – pernelyg tiesmuka skaitytojoms, norinčioms tiesiog pasimėgauti gera literatūra, bet tinkama daug laiko neturinčios klasės diskusijai. Tiesa, kaip jau pastebėjo internautės, knyga ne visai pataiko, mėgindama atvaizduoti paauglių pasaulį. Ypač rašytinis Ashley liudijimas teisme neskamba kaip nuoširdus paauglės pasakojimas. Sakyčiau, autorės stiprybė – dialogai, bet monologai/ dienoraščiai jai pavyksta kur kas prasčiau.

Geriau nei paauglių pasaulį jai pavyksta atskleisti šeimos dramą. Pavyzdinė šeima, gyvenanti (turbūt) priemiestyje, taupanti vaikų ateičiai ir labai amerikietiškai švenčianti amerikietiškas šventes sueižėja, į paviršių išlenda ilgai slėpti skauduliai. Įtikinamai aprašytos ir psichinių reiškinių apraiškos kūne, nerimo priepuoliai, potrauminio streso simptomai. Knyga bus emociškai nelengva, bet suvirškinama į temą neįsigilinusioms skaitytojoms.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.