Žymų Archyvai: vyrai

Ian McEwan „Solar“

Reikėtų pradėti rinkti knygų kolekciją klimato krizės tema. Vieną iš būdų kalbėti apie žmonijos trumparegiškumą šiuo klausimu – Ian’o McEwan’o romanas „Solar“ su pabrėžtinai antipatišku pagrindiniu veikėju mokslininku.

Michael’as Beard’as mums atsiskleidžia kaip ėdrus ir tingus neo-Gargantiua. Nors apie jo jaunystę sužinosime ne iš karto, po to, ką sužinome apie veikėją romano pradžioje, nė kiek nesistebėsime, kad jis nuo jaunystės slydo per profesinį gyvenimą kaip per sviestą. Jo proto užteko įstoti į prestižinį universitetą, o kai guvesnis nei vidutinis protas sutinka gerus bendravimo įgūdžius, išeina greita ir puiki karjera. Jaunatviškos aistros mokslui užuomazgos padeda vyrui padaryti atradimą ir gauti Nobelio premiją, už kurią visą gyvenimą kapsi finansiniai ir simbolinio kapitalo dividendai ir nieko nebereikia daryti. Šiame etape ir sutinkame Beard’ą.

Skaitykite toliau

Antisistemininko gimimas pagal Justiną Dementavičių

Po skandalingo atminimo lentos sudaužymo žiniasklaida vėl prisiminė Stanislovą Tomą, apie kurį pirmą kartą išgirdau VU barikadų kontekste 2008 m. Tuo metu palaikiau pasipriešinimą aukštojo mokslo neoliberalizavimui, bet kartu su bendramintėmis įtariai žiūrėjome į S.Tomo pasirinktus metodus ir gravitavimą link „tvirtos rankos“ partijų ir politikų. Tuometinėje Naujojoje kairėje niekada nenorėjome su juo bičiuliautis (pasitikrinau anų metų susirašinėjimą, kad būčiau tikra, jog tiksliai tai prisimenu), o anarchijos bendruomenė, nors ir priėmė S.Tomą skaityti kelių pranešimų ir parodė daugiau atvirumo, netrukus tyliai atstūmė jį dėl paksistinių simpatijų. Neseniai Justinas Dementavičius, buvęs S.Tomo kambariokas, „Bernardinuose“ parašė apie tai, kaip provokatoriui nepavyko niekur pritapti. Esė baigiasi atsiprašymu už tuometinį nejautrumą ir pasvarstymu, kaip iš pažiūros nekaltas neveiklumas gal ir ne patyčių, bet nuolatinės pašaipos akivaizdoje prisidėjo prie viešosios tvarkos pažeidėjo gimimo. Tačiau ar iš Justino teksto galime kažko išmokti, kad daugiau taip nebūtų?

Skaitykite toliau

Vilnius, G taškas ir įvaizdžio klausimai

Mindaugas Jackevičius (LRT) aprašė keistą skandalą dėl dar keistesnės Vilniaus reklamos, pristatant Lietuvos sostinę Europos G tašku. Kadangi jis nutarė, jog komentuoti G taško simboliką labai tinka vyrai publicistai, tekste yra tokia citata: „„Giesmių giesmėje“ […] pažodžiui kalbama apie žmogaus, moters, įvairias kūno dalis, kurios tradiciškai siejamas ir su lytine meile. […] Taigi vien žvelgiant iš tokios perspektyvos, sakyti, teigti, kad neįmanomos perkeltinės reikšmės, kad neįmanomas metaforinis žaidimas šiais įvaizdžiais.“ Tad kokias perkeltines reikšmes audžia tokia kampanija, ką byloja PRščikės, ir ką turėtų perskaityti turistės (mano blogo gramatinės giminės politika aprašyta čia)? Panagrinėkime reikšmių lauką. Skaitykite toliau

Filmas „Hidden figures“

  1. Kai kalba pasisuka apie moteris matematikes, mokslininkes ar programuotojas, dažnai tenka girdėti teiginius, esą nieko nepadarysi, jų promotės rankiojo uogas, o jos pačios galbūt tiesiog nenori rinktis šių profesijų. Kai Europos Komisija ar kita institucija ieško būdų, kaip paskatinti mergaites profiliuotis ir studijuoti atitinkamus dalykus, vis girdžiu, kad mergaitėms trūksta teigiamų pavyzdžių. Tačiau feministiniuose tinklaraščiuose ir puslapiuose kaupiasi įrodymai, kad moterys buvo tyčia, sąmoningai ar nesąmoningai, ištrintos iš matematikos, tiksliųjų mokslų ir programavimo istorijos. Šiame NPR reportaže pasakojama, kaip programavimas kažkada buvo laikomas „moteriška“ ar mišria specialybe, kol kompiuteriai supaprastėjo tiek, kad įžengė į namus ir gamintojai juos pradėjo reklamuoti kaip žaislus berniukams. Tapęs paklausia ir vyrų uždominuota specialybe, programavimas apaugo atšiauria gentine/ klubine subkultūra, kurios vienose aplinkose daugiau, kitose mažiau. Apie tai rašiau čia. Jokia paslaptis, kad popkultūra prisideda prie įvaizdžių formavimo. Tad ar filmas „Hidden figures“ apie NASA programuotojas laužo šią subkultūrą apgobusį įšalą?

Šiandienos sociologiniai tyrimai rodo, kad vienatvė ir ostrakizmas kolektyve ženkliai prisideda prie to, kad merginos sprunka iš tiksliųjų ir inžinerinių mokslų, net jei visada svajojo dirbti šiose srityse. Filme, kuris mums atskleidžia tris tikras persipynusias NASA dirbančių afroamerikiečių istorijas, matyti, kaip veikėjoms stiprybės suteikia tvirta atsvara. Visų pirma, trys pagrindinės veikėjos (Katherine, Dorothy ir Mary) yra per ugnį ir vandenį kartu einančios artimos draugės. Jų asmeninės savybės puikiai dera tarpusavyje ir viena kitą papildo. Mary – tiesmuka, Dorothy – praktiška, Katherine – drovoka, bet pasiutusiai talentinga. Viena kitą padrąsindamos ir pastūmėdamos, draugės tampa pirmąja afroamerikiete, teisme iškovojusia teisę studijuoti inžineriją segreguotoje aukštojoje mokykloje, pirmąja afroamerikiete NASA komandos vadove ir bene pirmąja nepamainoma matematike, padėjusia pamatus pirmajam amerikiečio skrydžiui į kosmosą. Draugės niekada nesipyksta.

Skaitykite toliau

Filmas „Creation“, gyvūnai kine ir kursas Niujorke

Gyveno kartą labai protingas vyras. Jis pakeitė pasaulį, bet negali žmoga būti viskuo apdovanotas, taigi ir šis vyras labai sirgo. Kuo genialesnius dalykus jis sugalvojo, tuo labiau sirgo. Laimei, šalia buvo kantri ir ištikima žmona, todėl genialus vyras ir pakeitė pasaulį. Šitaip byloja jau trečias mano matytas filmas – pirmiausia „Nuostabus protas“, paskui „Visko teorija“, dabar ir šis. Šis filmas – apie Charles′o Darwin′o šeimą ir gyvenimą, dalykus, kurie skatino ir trukdė parašyti legendinį veikalą apie rūšių atsiradimą. Centrinė ašis – tikėjimo ir evoliucijos įtampa. Religijai atstovauja mokslininko sutuoktinė, sekuliariam tikėjimui mokslu – kiti biologai, o pats Darwin′as svyruoja ir bando susigaudyti savyje.

Tokios biografijos – puiki galimybė filmų industrijai švęsti garsių vyrų pasiekimus, kartu atiduodant pagarbą pasikeitusioms politinėms aplinkybėms ir populiarėjančiai mažosios istorijos tendencijai. Vienas pagrindinių tokių filmų teiginių – kad sutuoktinės įgalina istorinių asmenybių pasiekimus ne tik laikydamos keturis namų kampus, bet ir palikdamos tam tikrą intelektualinį įnašą kaip pirmosios kritikės. Šiame filme Darwin′as leidžia sutuoktinei priimti esminį sprendimą dėl knygos ateities.

Tačiau man įdomiausia buvo ne ši gija, o gyvūnų vaizdiniai.

Skaitykite toliau

Filmas „Kitoje šalyje“

Kino mėgėjos Lietuvoje jau turėjo progą atrasti korėjiečių režisieriaus Hong Sang-soo darbus (pvz., Kino pavasaryje), tačiau man šis vardas nebuvo girdėtas, o ir aktyvus domėjimasis kinu liko kaip studentiškų metų atsiminimas. Tačiau, pasitaikius progai, pažiūrėjau filmą ir paklausiau specialistės iš Pietų Korėjos pristatymo.

Hong′as yra vienas iš tų režisierių, kurie mėgsta geriančius ir rūkančius personažus, tiki, kad taip daryti kieta ir rafinuota. Kaip pasakojo pristatyme, kai Isabelle Huppert išpažino savo meilę korėjietiškam kinui ir svajonę nusifilmuoti korėjietiškame filme, scenaristas ir režisierius Hong aplipdė istoriją aplink jos personažą ir kiek telpa pasimėgavo dūmus jausmingai pučiančios prancūzės įvaizdžiu. Skaitykite toliau

Jeffery Deaver „The bone collector“

Sužinojusi, kad skaičiau „The Son“, kolegė nutarė mane aprūpinti detektyviniais romanais. Taip mano rankose atsidūrė knyga, kurios nė už ką nepirkčiau ir kitomis aplinkybėmis greičiausiai neskaityčiau. Tačiau pradėjusi kantriai perskaičiau, puslapis po puslapio, mėsmalė po mėsmalės.

Šio romano pagrindiniai veikėjai iš tiesų panašūs į J.Nesbo policininkų porą – patyręs senas vilkas ir talentinga išplėstaakė jauna naujokė. Tik šį kartą autorius iki nuobodumo dažnai pabrėžia, kad policininkė būtinai graži ir tai jai padeda dirbti. Be to, kirbanti įtampėlė tarp skirtingų lyčių kolegų išplėtota tiesmukiau, vyriškis ramiai sau lygina kolegę su savo meilužėmis, džiaugiasi fiziniu artumu. Kolegė nesipriešina.

Tik yra viena detalė – patyręs policijos vilkas yra paralyžiuotas. Skaitykite toliau

Khaled Hosseini „The Kite Runner“, „A Thousand Splendid Suns“

Kolegei padedant pagaliau ir man atėjo laikas susipažinti su Khaled′o Hosseini′o kūryba – dviem gydytojo, nutarusio tapti rašytoju, knygomis, kurios puikiai tinka pamaloninti išsilavinusias Europos ir Amerikos skaitytojas. Abiejose knygose narpliojamos tėvo vaidmens, draugystės tarp nelygių, žmogiškumo karo sąlygomis temos. Siužeto struktūra primena neseniai skaitytas Chimamanda′os Ngozi Adichie knygas (gyveno kartą sudėtingų asmenybių šeima, šalia skleidėsi ambicingas miestietiškos kultūros žiedas, bet tada viską suardė karas). Panašiai nostalgiškas šalies pirmavaizdis švelniai tikina Vakarų skaitytojas, kad aprašoma šalis – tai ne vien skurdas ir priespauda. Tačiau dėl ypatingos Afganistano vietos pastarųjų dešimtmečių politikoje tas švelnus vedimas už rankos, pakeliui paglostant galvą, kad visgi šį tą žinai, Kh.Hosseini′o kūryboje akivaizdesnis.

Skaitykite toliau