Vilnius, G taškas ir įvaizdžio klausimai

Mindaugas Jackevičius (LRT) aprašė keistą skandalą dėl dar keistesnės Vilniaus reklamos, pristatant Lietuvos sostinę Europos G tašku. Kadangi jis nutarė, jog komentuoti G taško simboliką labai tinka vyrai publicistai, tekste yra tokia citata: „„Giesmių giesmėje“ […] pažodžiui kalbama apie žmogaus, moters, įvairias kūno dalis, kurios tradiciškai siejamas ir su lytine meile. […] Taigi vien žvelgiant iš tokios perspektyvos, sakyti, teigti, kad neįmanomos perkeltinės reikšmės, kad neįmanomas metaforinis žaidimas šiais įvaizdžiais.“ Tad kokias perkeltines reikšmes audžia tokia kampanija, ką byloja PRščikės, ir ką turėtų perskaityti turistės (mano blogo gramatinės giminės politika aprašyta čia)? Panagrinėkime reikšmių lauką.

Kas yra G (Gräfenberg’o) taškas?

Moksle tai tokia teorija, kad moterys vaginos sienelėje turi nervinį tašką, kuris itin imlus stimuliavimui. Populiarioje vartosenoje tai – pseudomokslinis įsitikinimas, kad yra toks taškas, kurį paspaudus kaip mygtuką, garantuotos kiek įmanoma aukštos moters seksualinio pasitenkinimo pakopos. Pastarųjų metų literatūros apžvalga (deja, kaip ir dauguma akademinių straipsnių, prieinama tik per brangias akademines duombazes) leidžia daryti išvadą, kad Gräfenberg’as ne visai tai turėjo omenyje, į ką ši teorija išvirto. Nėra mokslinių įrodymų, kad G taškas egzistuoja, ir bandymai kažkokią zoną išplėsti, naudojant medicininę intervenciją, siekiant didesnio efekto, mediciniškai nepagrįsti. Tai, kad reiškinių sąsajos moksliškai nepagrįstos, nereiškia, kad niekam taip nėra. Tai reiškia, kad nėra efekto, kurį būtų galima užfiksuoti moksliniais metodais, izoliavus visus kitus veiksnius (panašiai kaip, pvz, homeopatinių vaistų veiksmingumas nepatvirtintas reikiamais klinikiniais tyrimais, nors sutiksite daug žmogų, kurios sakys, kad tokie vaistai padėjo kaip niekas kitas).

Kokioje diskusijoje dalyvavo šis 1950 m. atradimas? Pokario visuomenėje išplito pripažinimas, kad moterys ne tik sukandusios dantis atlieka „santuokinę pareigą“, bet gali patirti panašų į vyrų pasitenkinimą – su vyrais, su moterimis ar pačios. Būtent nuo to prasideda originalus straipsnis. Seksologėms rūpėjo klausimas, kur ir dėl kokios anatominės sandaros kas yra patiriama. Tačiau, remiantis anksčiau minėta apžvalga, panašu, kad tas poveikis, aprašytas originaliame straipsnyje, atsiranda dėl gana pavojingo sienelės tarp šlapimo ir lytinės sistemų suplonėjimo. Išpjausčiusios ne vieną lavoną, tyrėjos nerado tokios struktūros, kurią būtų galima neginčijamai įvardyti kaip G tašką.

Tad kodėl tas atradimas taip patiko spaudai, verslui ir didelei visuomenės daliai? Naujausi atradimai (kad moterys reaguoja į platesnės zonos, kuri keičiasi ciklo eigoje, stimuliavimą) skamba per daug nekonkrečiai, kad taptų verslo idėja ar sukramtyto žiniasklaidinio pseudomokslo aksioma.

Kokius norus pildo G taško teorija?

Jai palanki aplinka – visuomenė, kuri jau šiek tiek išpruso apie moterų seksualumą, bet norėtų jį prikabinti prie tradicinių heteroseksualių santykių. Taip pat – visuomenė, kuri optimistiškai tiki, kad gamta, taip pat ir žmogos kūnas, yra ne tik absoliučiai pažinūs, bet ir techniškai suvaldomi. Įmanomas geografinis atradimas, techninė manipuliacija ir medicininis patobulinimas. Mindaugo kalbintas publicistas prisimena „Giesmių giesmę“, kuri yra pilna metaforų apie sodus (beje, bent jau kai skaičiau tą kūrinį, neradau informacijos, kad moteriai patinka tai, kas ten vyksta, bet gal tik neprisimenu). O štai G taškui įvardyti dažniausiai pasitelkiama mygtuko metafora.

Šiai teorijai imlūs partneriai, kuriems nuoširdžiai norisi, kad partnerę aplankytų kiek įmanoma simetriškesni potyriai į jų pačių. Geriausia – vienu metu. Kaip tik todėl vyrų literatūroje labai populiaru įmesti frazę „o tada jie kartu pasiekė kulminaciją“ kaip partnerių susiderinimo, tarpusavio supratimo metaforą. Sveikintina, bet realiame pasaulyje reikia žinoti, kad kai kam taip būna, kai kam ne, ir dėl to nereikia nervintis dėl romantinių santykių kokybės ar chroniškai nerimauti. Labai gaila tų, kas tyloje kankinasi, taip jausdamosi, ir investuoja tūkstančius į plastinę chirurgiją, kad pagaliau sureaguotų į menamo taško stimuliavimą. Apie šio reiškinio paplitimą daugiausiai žinau iš vieno draugo žurnalisto, kuris peržiūrėjo daugybę internetinių forumų ir pasidalijo įdomiais tyrimo, kurio taip ir neišleido, apibendrinimais.

Tačiau „sinchrono“ siekimas turi ir kitą reikšmę. Man ne kartą susidarė įspūdis, kad rašytojai šį motyvą pasitelkia tada, kai nori pabrėžti savo mylimo veikėjo, vyrinančio vyro, techniškumą, metodiškumą ir pasikaustymą „moterų reikaluose“. G taško teoriją labai greitai pasisavina naujojo vyriškumo ideologija. Ne Žemaitės laikai, kad partnerė neturėtų jokių lūkesčių. Dabar vyrinti galima didžiuojantis savo metodiniais gebėjimais. Taigi G taško teorija labai įdomi tuo, kad itin patriarchalinėje visuomenėje gali pralaužti tam tikrus ledus, kaip ir džiaugiasi reklamos gerbėjos Lietuvoje, o šiek tiek prakutusioje visuomenėje – kaip tik sutvirtinti heteronormatyvumo principus, atnaujinti juos.

Kokį prasmių lauką kuria Vilniaus lyginimas su G tašku?

Kadangi PR pasaulis nėra labai pasikaustęs įvairiuose moksluose, greičiausiai reklamos kūrėjos neskaitė, kad G taško teoriją mokslo pasaulis paneigė jau prieš keletą metų. Tačiau šiuo atveju už anatomiją daug svarbiau šios sąvokos simbolizmas, į būtent čia reklama pataiko į dešimtuką, tik nežinau, ar to taikinio, kurio norėjo.

Taigi Vilnius yra mitologizuota vieta (bent kol kas nesileiskime į antropologinę teoriją apie vietą ir vietiškumą), kurią kažkas paskelbė ir pasaulis puolė ieškoti. Verslas iš karto pasiūlė tą vietą išplėsti, pripumpuoti, kad būtų lengviau pataikyti. Moksliniai tyrimai rodo, kad teorija buvo prastai suręsta, ją pagrindžiantys tyrimai metodologiškai nepatikimi ir žadamas malonumas lieka kaip laimėjimas loterijoje, tačiau populiarioje vartosenoje ir versle universalaus mygtuko paieška vis dar populiari. Kaip homeopatiniai cukraus karoliukai, kažkam tai patiko ir padėjo – liudijimų užtenka, kad ir daugiau individų mėgintų pasiekti tokį efektą. Kas teoriškai ar praktiškai šiek tiek nusimano apie moterų anatomiją, žino, kad yra patikimesnių nervų rezginių, kurie padėtų pasiekti tokį efektą, bet čia jau turbūt išeitų nebe Vilnius, o Talinas.

Galiausiai mažai žinomo miesto reklamą galima lyginti su G-shot operacijomis – pagrįsta ar nepagrįsta, įšvirkškime kolageno, išpūskime, gal padės.

Sutrumpinta versija angliškai čia.

1 komentaras

  1. Ele

    Mano nuomonė apie šią reklamą labai neigiama, sukūriau ir įrašą bloge. Su tokiomis, neva, „drąsiomis“ idėjomis mes nenusimesime „pigus alus, gražios mergos“ šleifo, netgi atvirkščiai, mes išgarsėsime kaip „gražus alus, pigios mergos“ šalis. Labai gaila, kad šios reklaminės kampanijos kūrėjai patikėjo, kad bet kokia reklama yra gera reklama ir prisidėjo prie moters sudaiktinimo, pavertimo pigia preke. Deja, tokios yra mūsų laikų realijos-kai nori parduoti prekę, reikia ją reklamuoti ta moters vieta, kuri yra jai tarp bambos ir kelių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.