Būstų rinka: milžiniškas perskirstymas turtingųjų naudai

Net jei turite nedaug laiko skaityti politikos analizes, rekomenduoju skirti dėmesio šiai. Autorė atskleidžia, kaip Jungtinėje Karalystėje ankstesnės būstų lengvatos leido gyventojoms šiek tiek prakusti ir įsigyti nuosavą būstą, bet po to, apribojus valdžios galimybes įgyvendinti socialinio būsto projektus, būstų rinka veikia kaip milžiniškas perskirstymo mechanizmas turtingųjų naudai. Neturinčios būsto praktiškai dirba ne sau, o būstų savininkėms. Turto vertė kyla, kai aplinkoje atsiranda viešojo sektoriaus investicijų – mokyklų, kelių, poliklinikų ir pan. Kylanti vertė ir savininkių godumas kartu su rinkos spaudimu užtikrina, kad tam tikros asmenų grupės praktiškai neturėtų jokių šansų susitaupyti pradiniam įnašui ir visą laiką dirbti savo būsto nuomotojoms.

O kaip yra Lietuvoje?

Kaip rodo Eurostat duomenys, Lietuvos gyventojos vienos labiausiai linkusių ES gyventi bute, o ne name. Jungtinėje Karalystėje tuo tarpu labiau paplitę kelių namų ūkių namai. Daugiau kaip trims ketvirčiams Lietuvos gyventojų jų būstas priklauso nuosavybės teise, be paskolų. Tai itin aukštas rodiklis. Vengrijoje, Estijoje, Belgijoje, Maltoje, Prancūzijoje ir pan. daug socialinių būstų gyventojų, bet Lietuvoje – ne itin daug. Atkreipkite dėmesį į Švediją, Nyderlandus ir Daniją, kur didžioji dauguma išmokinėja būsto paskolas. Kalbantis su draugėmis Vilniuje, tikrai sunku patikėti tokia statistika. Kas vienuolikta gyventoja Lietuvoje nuomai išleidžia daugiau kaip 40 proc. pajamų – pagal šį rodiklį esame kažkur per vidurį.

Vis dėlto tendencijos yra tokios, kad būsto nuosavybė regionuose jaunajai kartai nepadės siekti savo gyvenimo tikslų. Būstų paklausa regionuose tokia menka, kad net pardavus senelių namą neužteks pinigų pradiniam paskolos įnašui. Taigi sparčiai į didžiuosius miestus besikeliančioms gyventojoms teks daug dirbti, spaustis ir taupyti, sukandus dantis kentėti nemėgstamame darbe, nes slegia paskolos.

Taip neprivalo būti. Protinga pramonės politika turėtų liautis teikti lengvatas darbo vietoms Vilniuje ir nukreipti bet kokias subsidijas į regionus. Vilnius ir taip gali būti komerciškai sėkmingas. Jame nebereikia didinti gyventojų skaičiaus. Reikia plėsti švietimo įstaigų, ypač profesinių mokyklų tinklą regionuose ir gerinti jų kokybę, net jei nesurenkamas pakankamas mokinių skaičius. Nes nelikus švietimo įstaigų, spruks išsilavinusios gyventojos ir įsisuks užburtas ratas. Galų gale kai kurios savivaldybės perka mirusių vienišų senjorų būstus naudoti socialinėms reikmėms – galėtų būti variantas laukiančioms eilėje socialinio būsto pasiūlyti apsigyventi regionuose ir taip greičiau sulaukti būsto arba gauti jį geresnės kokybės.

Provincijos tuštėjimas Lietuvoje susijęs su daugybe problemų, nuo pasiekimų švietime atotrūkio iki savižudybių, nuo senjorų vienatvės iki netinkamo nuobodžiaujančių paauglių elgesio. Nesustabdysi urbanizacijos upės bėgimo, bet viešasis sektorius ir neturi aklai paklusti rinkos diktatui. Nuo kurios grandies reikėtų pradėti taisyti šią padėtį?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.