Žymų Archyvai: stereotipai

Moterys tiksliukės ir lyčių lygybė

Šiemet išleisti tyrimo apie moteris, besirenkančias tiksliuosius, technologinius ir inžinerinius mokslus (TTI, angl. STEM) daug ką galėjo sugluminti: kuo daugiau šalyje lygybės, tuo mažiau tiksliukių. Alžyre moterys sudaro pusę TTI absolvenčių, o Suomijoje ir Norvegijoje – tik penktadalį. The Atlantic šį iš pažiūros paradoksą aiškina tuo, kad gerovės valstybėse su lygesniu pajamų pasiskirstymu lengviau išgyventi iš kitokių darbų. Kadangi ir tiksliuosiuose moksluose gabioms merginoms dar geriau sekasi humanitariniai mokslai, jos linkusios bandyti išgyventi iš humanitarinių profesijų. Tokiose šalyse kaip Tunisas ar Turkija moterys neturi tokių iliuzijų ir eina studijuoti tiksliųjų mokslų.

Skaitykite toliau

Europos šiukšlės ir teršikės

Apsilankiau Europos forume Alpbache, Austrijoje, (apie tai ketinu parašyti keletą straipsnių vėliau) ir be kitų kalbų klausiausi, ką tvarios plėtros klausimais kalbėjo Austrijos federalinė tvarumo ir turizmo ministrė Elisabeth Köstinger. Ji džiaugėsi, kad Austrija perdirba didžiąją dalį namų ūkių į aplinką išmetamų šiukšlių, o štai Rytų Europos šalims reikėtų to pasimokyti – jos perdirba nedaug.

Ministrė nėra vienintelė, kuri kritikuoja Rytų Europos šalis už tai, kad perdirba mažai šiukšlių. Tarša yra didelė problema, kurios būtina imtis iš peties. Tačiau yra ir kita istorijos pusė, kurią ministrė ir jos bendramintės (apie blogo gramatinės giminės politiką žr. čia) nutyli. Skaitykite toliau

Vilnius, G taškas ir įvaizdžio klausimai

Mindaugas Jackevičius (LRT) aprašė keistą skandalą dėl dar keistesnės Vilniaus reklamos, pristatant Lietuvos sostinę Europos G tašku. Kadangi jis nutarė, jog komentuoti G taško simboliką labai tinka vyrai publicistai, tekste yra tokia citata: „„Giesmių giesmėje“ […] pažodžiui kalbama apie žmogaus, moters, įvairias kūno dalis, kurios tradiciškai siejamas ir su lytine meile. […] Taigi vien žvelgiant iš tokios perspektyvos, sakyti, teigti, kad neįmanomos perkeltinės reikšmės, kad neįmanomas metaforinis žaidimas šiais įvaizdžiais.“ Tad kokias perkeltines reikšmes audžia tokia kampanija, ką byloja PRščikės, ir ką turėtų perskaityti turistės (mano blogo gramatinės giminės politika aprašyta čia)? Panagrinėkime reikšmių lauką. Skaitykite toliau

Gabija Grušaitė, „Stasys Šaltoka: vieneri metai“

Lietuviška emigracijos literatūra – kaip lietuviški filmai. Eini, daug nesitiki, kažkiek „sergi“ už autores, kad šį kartą pasisektų, paskui skaniai paburnoji, kad iki tarptautinio lygio visgi netraukia. Tačiau laikas, praleistas vartojant kūrinį, neatrodo sugaištas, net jei iš meninės pusės ne viskas ar bent jau ne visada patinka, nes lieka toks jausmas, kad kažko įdomaus išmokai apie Lietuvą pasaulyje ar panašiai. Taip buvo su Aurora ir Gabijos Grušaitės pirmuoju romanu.

Skaitykite toliau

Filmas „Kitoje šalyje“

Kino mėgėjos Lietuvoje jau turėjo progą atrasti korėjiečių režisieriaus Hong Sang-soo darbus (pvz., Kino pavasaryje), tačiau man šis vardas nebuvo girdėtas, o ir aktyvus domėjimasis kinu liko kaip studentiškų metų atsiminimas. Tačiau, pasitaikius progai, pažiūrėjau filmą ir paklausiau specialistės iš Pietų Korėjos pristatymo.

Hong′as yra vienas iš tų režisierių, kurie mėgsta geriančius ir rūkančius personažus, tiki, kad taip daryti kieta ir rafinuota. Kaip pasakojo pristatyme, kai Isabelle Huppert išpažino savo meilę korėjietiškam kinui ir svajonę nusifilmuoti korėjietiškame filme, scenaristas ir režisierius Hong aplipdė istoriją aplink jos personažą ir kiek telpa pasimėgavo dūmus jausmingai pučiančios prancūzės įvaizdžiu. Skaitykite toliau

Apie post-tiesas ir informacinį karą

Mindaugas Jackevičius iš Delfi pasikvietė buvusį profsąjungietį, dabar „valstiečių“ politiką Tomą Tomiliną į savo laidą pasikalbėti, o po to jo FB profilyje užvirė diskusija visai ne apie laidą.

Politikas Romas Sadauskas, dalyvavęs rinkimuose su LLRS (žr. jo pažiūras tinklalapyje manobalsas.lt) ir dirbantis Kurorto radijo redaktoriumi, pakomentavo: „Labai geranoriškas interviu. Pasigedau kokio aštresnio klausimo, pavyzdžiui apie tai, kaip, pasak LRT laidos „Savaitė“, Tomas Tomilinas drauge su Maskvai draugiškais Latvijos aktyvistais rengė bendras protesto akcijas […].“ Istorikas Tadas Janušauskas suabejojo „Savaitės“ kaip šaltinio patikimumu. Kodėl – apie tai rašiau čia. Donatas Glodenis pasidalijo bloga patirtimi su laida „Savaitė“. Netrukus į diskusiją buvo iškviestas TV naujienų tarnybos direktorius Audrius Matonis. Pasinaudojau proga užduoti jam klausimą apie J.Lapėnienės darbą. Skaitykite toliau

Jus įspėjo, kad surengėte vienavyrę diskusiją – kaip reaguoti?

Taip jau nutinka, kad kai labai intensyviai galvoji vien apie kompetencijas, išeina, kad diskusija susikomplektuoja vien iš vyrų. Labai dažnai taip nutinka. Net specialus Tumblr′is yra sukurtas parodyti, kokiu dažnumu taip nutinka, kai galvoji vien tik apie kompetencijas. Net su šių metų Nobelio premijomis taip nutiko – 11 laureatų, visi vyrai. Pasitaiko gi. Be abejonės, visi labai protingi ir daug pasiekę.

Šaltinis: allmalepanels.tumblr.com

Šaltinis: allmalepanels.tumblr.com

Jeigu laikome, kad lytis ir kompetencija yra nepriklausomi kintamieji, tada toks vienavyrių diskusijų dažnumas prieštarauja tikimybių teorijai. Labai dažnai paminėjus, kad kažkur yra neproporcingai mažai moterų, metamas argumentas, kad gal tada reikėtų nustatyti kvotas ir įvairioms mažumoms. Tačiau moterys yra visuomenės dauguma, o ne mažuma, todėl tikimybė, kad į 10-ies asmenų imtį nepateks etninės mažumos ar LGBT asmenys, yra daug didesnė nei kad nepateks niekas iš žmonijos daugumos. Pastebėti, kad susikomplektavo eilinė diskusija, ekspertų grupė ar komitetas vien iš vyrų ar su neproporcingai daug vyrų – tai nereiškia laikyti dalyvių visų pirma lyties atstovėmis ar žiūrėti tik į lytį, o ne kompetencijas. Jei visuomenei paskelbėte, kad metėte monetą ir septynis ar dešimt kartų iškrito herbas, yra pagrindo suabejoti, ar jūsų moneta nėra kreiva. Vienavyrės diskusijos kritikuojamos ne dėl to, kad nutinka individualiu atveju. Kaip matote iš to Tumblr′io, jos kritikuojamos dėl to, kad ir vėl nutinka, nors pagal tikimybių teoriją kuo dažniau kartojamas bandymas, tuo labiau skirstinys turėtų artėti prie apskaičiuojamos tikimybės.

Tuos argumentus žinojote, bet, rengiant diskusiją, ji vėl išėjo vienavyrė. Tai ką dabar daryti? Skaitykite toliau

Patyčios – reklamos įkvėpėjos

Delfi paskelbė įtakingiausių žiniasklaidininkių sąrašą (kodėl rašau mot.g.?), kur pasigedau savo mėgstamiausių žurnalisčių ir kartu turėjau dar vieną progą pagalvoti apie žurnalisčių išėjimą į viešuosius ryšius (šiek tiek apie tai čia). Manęs tai niekas neklausia, kodėl ten neinu, ir nesiūlo, bet aš ir neičiau, nes viešieji ryšiai – jau beveik reklama. O reklamščikių pasaulis – toks baisus, kad brrr… Jame žmogos pravardžiuojamos daunėmis kaip kokioje pagrindinėje mokykloje (mano bendraklasiai kokioje 5-7 kl. taip vadindavo vienas kitą – nesiedami su niekieno Dauno sindromu, šiaip, iš durnumo) ir lūzerėmis, jei užsidirba užkandinėse, vaikų namų globotinėms priskiriami gegužiuko jausmai, kviečiama moterims juokais dovanoti mėlynių (arba tortų į veidą) – vis šioks toks užsiėmimas, papildantis veiklas, kuriomis užsiimi, kai nemuši moterų.

Sarkazmas sarkazmu, bet Ugnė savo FB teisingai atkreipė dėmesį, kad vis daugiau reklamų kviečia kažko nesakyti ar nemanyti, bet pirma reakcija į jas būna klausimas – pala pala, o kas taip sako? Skaitykite toliau

Fotografijų parodoje – pabėgėlių tema

Vakar apsilankiau Vilniaus Rotušėje veikiančioje spaudos fotografijų parodoje. Be įdomių istorinių darbų (yra kelios klasikinės Sausio 13 nuotraukos) yra ir nesenų aktualijų, smagūs kadrai diplomatijos tema. Nuošalyje neliko ir pabėgėlių krizė, kuri sukėlė įvairių minčių. Prieš tai su kolega fotografu ne kartą buvome diskutavę apie nuotraukų ir teksto ryšį, be to, CEU išklausiau labai naudingą vizualinės antropologijos kursą. Žiūrėdama į darbus, supratau, kaip skirtingai pagal išankstines žinias vertinu vizualiai gana panašius darbus. Artūras Morozovas iš Delfi išgarsėjo giliai kapstančiais projektais Ukrainoje, Lietuvos provincijoje ir, be kita ko, reportažų ciklu apie pabėgėlių krizę (čia jis pasakoja apie savo projektą). Tuo tarpu daug spaudos fotografijos apdovanojimų susišlavęs 15min žurnalistas Vidmantas Balkūnas man visiems laikams įsimins dėl stereotipų prifarširuotų savo pasakojimų. Kad negeneruočiau jam paspaudimų, tiesiog pacituosiu: „[A]š puikiai suvokiu, kad esu pranašesnis – aš noriu nufotografuoti, o tu nori į Vokietiją. Pakelsi kumštį ar padarysi kitą kipišą – greičiausiai išsvajotą rojų teks pamiršti“ ir „neretai išlipę iš autobusų veikėjai elgdavosi ir atrodydavo ne kaip vargšai pabėgėliai, o kaip marozai iš Vilniaus stoties rajono.“

Vaje, kaip vargo fotografas, tokius nestilingus pabėgėlius paveiksluodamas. Kaip sunku buvo numaldyti gezišką impulsą ką nors „pastatyti į vietą“ (plg. su A.Morozovo pasakojimu). Dabar gi tos nuotraukos greičiausiai dar ilgai bus teigiamas postūmis jo karjerai. Dabar tos nuotraukos dar ne kartą puikuosis šalia kitų, kurių autorės tikrai siekė suprasti ir papasakoti gyvąją istoriją.

Kita vertus, žiūrėdama į šių dviejų labai skirtingai save pateikiančių asmenų darbus toje pačioje erdvėje, mąsčiau ir apie tai, kaip dažnai mes tiesiog nežinome, ką fotografė mano apie savo fiksuojamas žmogas. Užjaučia ar niekina, tiesiog stebi ar viduje verda nuo kažkokių prieštaringų jausmų.