Žymų Archyvai: stereotipai

Gabija Grušaitė, „Stasys Šaltoka: vieneri metai“

Lietuviška emigracijos literatūra – kaip lietuviški filmai. Eini, daug nesitiki, kažkiek „sergi“ už autores, kad šį kartą pasisektų, paskui skaniai paburnoji, kad iki tarptautinio lygio visgi netraukia. Tačiau laikas, praleistas vartojant kūrinį, neatrodo sugaištas, net jei iš meninės pusės ne viskas ar bent jau ne visada patinka, nes lieka toks jausmas, kad kažko įdomaus išmokai apie Lietuvą pasaulyje ar panašiai. Taip buvo su Aurora ir Gabijos Grušaitės pirmuoju romanu.

Antrasis į mano rankas pateko gana įdomiomis aplinkybėmis, pačiai jau gyvenant užsienyje. Nors kasdien skaitau lietuvišką komentarieną, lietuvių literatūros buvau neregėjusi kelis mėnesius. Ir štai – šviežias romanas, kalbantis apie tūkstantinuką lietuvį hipsterį užsienyje. Lyginant su pirmuoju autorės darbu, kūrinys brandesnis, personažai išbaigtesni, bandymai į pasakojimą įterpti socialinės kritikos jau mažiau šabloniški. Taigi perskaičiau vietomis su susidomėjimu, vietomis krapštydama galvą, vietomis šį tą mintyse pasižymėdama sociologinei analizei.

Pagrindinės autorės prielaidos išlieka tos pačios. Abiejuose kūriniuose Lietuva yra provincialus kraštas, kuriame nieko nevyksta, bet kažkokiu būdu išsiperi didingi talentai. Tereikia pastaruosius perkelti į tarptautinę erdvę ir jie būtinai suklestės. Lietuvė nesuklestėti užsienyje gali tik tokiu atveju, jei pati nežino, ko nori, kaip kad ano romano subjektė. Stasys Šaltoka užtataigi yra didelė Instagramo žvaigždė, išgarsėjęs tuo, kad, ak, Londone rašė tinklaraštį apie imigranto gyvenimą. Sutikęs keletą keistų vyrų, vaikinas leidžiasi į nuotykingą kelionę Azijoje. Kai trijulė sugalvoja persikvalifikuoti ir patapti žurnalistais, tuoj visos televizijos jais patiki ir ima maldaute maldauti jų reportažų. Lietuviui taip nuobodu klestėti pasaulyje, kad jis nebesižino, kur dėtis.

Savo magistrinio teorinei daliai perskaičiau daug literatūros apie tai, kaip būtų sunku apibrėžti, kas yra Vakarai, jei nebūtų supakuoto ir vartojimui paruošto stereotipo apie Rytus. G.Grušaitės romaną galima vertinti kaip literatūrinį bandymą apibrėžti, kas yra Vakarai lietuviškame suvokime, o tai ir atsiskleidžia būtent santykyje su Rytais – tolimais ir artimais. Lietuvis šiame romane savo vakarietiškumą pasitikrina tuo, kad geba stereotipiniu vakarietišku būdu vartoti Rytus. Stasys Šaltoka egzaminą išlaiko – Rytus jis vartoja kaip, kaip panašūs nuotykių ieškotojai vartojo nuo kokio septyniolikto amžiaus.

Kaip tai vyksta? Visų pirma, Rytų europietis gali lengvai nukeliauti į Rytus, nes dabar jau turi tam pinigų, supratimo, distancijos ir atitinkamo wanderlust. Dėl savo rasės lietuvis būtent ten nustoja būti Rytų europiečiu – tai svarbu ir gana taikliai pagauta, nors šiame romane prieš tai dar yra gerokai mažiau įtikinamas Niujorko epizodas. Egzaminą laikantis lietuvis taip pat demonstruoja kultūrinę kompetenciją – žino, ką ir kaip valgyti, kaip kultūrintis, kad pasirodytum kompetentingu Rytų vartotoju. Dar daugiau, lietuvis be skrupulų jau geba išnaudoti rasinę hierarchiją savo karjeros naudai. Atsidūrus pavojingoje vietoje ir gavus išskirtinės informacijos, jam bus atleista, kad joks jis ne žurnalistas, tik apsimeta. Keliautojos iš Rytų Europos Rytų ir Pietryčių Azijoje iš tiesų patapo ir mokytojomis, ir koučerėmis ir dar nežinia kuo, pasinaudodamos vietinių pagarba savo rasei.

Bet Rytų ir Pietryčių Azija – ne vieninteliai Rytai, kurių plotmėje laikomas vakarietiškumo egzaminas. Esminis momentas ateina tada, kai lietuvis sutinka rusą. Autorė tyčia ar netyčia kuria kontrastą tarp dviejų vyrų brolybės ir milžiniško kultūrinio atstumo. Apatiškas išlepintas lietuvis ir uraganiško būties intensyvumo rusas sumodeliuoti taip, kad pabrėžtų prarają, autorės manymu, atsivėrusią tarp buvusios mūsų kraštų kolonizatorės ir mūsų pačių. Rusas nesipriešina ir panašaus operiško būties intensyvumo nesitiki iš kaimyno. Kaip ir susitaiko, kad pagal dabartinę daiktų tvarką kitas Rytų europietis jį vadins Aleksu, o ne Lioša.

G.Grušaitės rusas yra stereotipų vėrinys – čia ir tėvas oligarchas, ir ginklas, ir prasiveržianti poezija. Skaitydama galvojau apie tai, ar apskritai nerusiškoje literatūroje bent kartą man yra pasitaikę normalių rusų personažų. Šitaip holivudiškai stereotipizuoti rusą – tai ir autorės sau primesto vakarietiškumo egzamino dalis. O gal ir ne. Gal ji tiesiog išties gyveno tokiame pasaulyje, kur rusės jai geriau pažįstamos iš Holivudo nei iš patirties. Pamenu, kartą Čiangmajuje sutikau rusą ir jis manęs paklausė: „O ar tiesa, kad jūsiškiai mūsų taip nekenčia?“ Stasys Šaltoka savo rusą myli – kaip nemylėsi, kai šalia to tragiško kvazi-Otelo instagrameris atrodo kaip tikras niujorkietis.

Romane yra labai tvirtai suręstų epizodų. Ypač įsiminė vieta, kai trys socialinių medijų personos nutaria sunaikinti tai, kas brangiausia buitinio smurto aktą įvykdžiusiam asmeniui. Nelėkštai suvyniotos ir romantinės įtampos. Yra ir hipsteriškai pretenzingai ištęstų epizodų, kur man tikrai neįdomu, kad personažai valgo noodles.

Turiu pastabų kalbos redaktorei/iui. Romanas tyčia menkai redaguotas, siekiant atskleisti lietuvių viduriniosios klasės pidžiną. Bet „verslo kortelės“, rimtai? Labai keista ir tai, kad angliški vardai transkribuoti („Džanet“), o Rytų Azijos vietovardžių rašyba angliška, tarsi autorė nežinotų, kaip juos ištarti, o taip tikrai nėra. Nelotyniško pagrindo žodžius reikia transkribuoti, o palikus taip, kaip yra, tik dar labiau pabrėžiamas vartojimo per vakarietišką prizmę aspektas: ai, koks skirtumas, kokius raidynus vartoja vietinės, aš su visais bendrauju ir viską skaitau angliškai, todėl copy-paste į lietuvių kalbą irgi sueis.

Romanas nuotykingas, labai lietuviškas ir, neskaitant hipsterių valgymo epizodų, neištęstas. Nors situacijos Niujorke neskamba įtikinamai (praėjo per mažai laiko, kad ambicingas lietuvis susigyventų ir taip bodėtųsi sėkme), romanas iliustruoja savitą pasaulį, tam tikrą lietuvišką emigrantišką svajonę. Kaip toks jis yra įdomus diasporos literatūros egzempliorius.

Filmas „Kitoje šalyje“

Kino mėgėjos Lietuvoje jau turėjo progą atrasti korėjiečių režisieriaus Hong Sang-soo darbus (pvz., Kino pavasaryje), tačiau man šis vardas nebuvo girdėtas, o ir aktyvus domėjimasis kinu liko kaip studentiškų metų atsiminimas. Tačiau, pasitaikius progai, pažiūrėjau filmą ir paklausiau specialistės iš Pietų Korėjos pristatymo.

Hong′as yra vienas iš tų režisierių, kurie mėgsta geriančius ir rūkančius personažus, tiki, kad taip daryti kieta ir rafinuota. Kaip pasakojo pristatyme, kai Isabelle Huppert išpažino savo meilę korėjietiškam kinui ir svajonę nusifilmuoti korėjietiškame filme, scenaristas ir režisierius Hong aplipdė istoriją aplink jos personažą ir kiek telpa pasimėgavo dūmus jausmingai pučiančios prancūzės įvaizdžiu. Skaitykite toliau

Apie post-tiesas ir informacinį karą

Mindaugas Jackevičius iš Delfi pasikvietė buvusį profsąjungietį, dabar „valstiečių“ politiką Tomą Tomiliną į savo laidą pasikalbėti, o po to jo FB profilyje užvirė diskusija visai ne apie laidą.

Politikas Romas Sadauskas, dalyvavęs rinkimuose su LLRS (žr. jo pažiūras tinklalapyje manobalsas.lt) ir dirbantis Kurorto radijo redaktoriumi, pakomentavo: „Labai geranoriškas interviu. Pasigedau kokio aštresnio klausimo, pavyzdžiui apie tai, kaip, pasak LRT laidos „Savaitė“, Tomas Tomilinas drauge su Maskvai draugiškais Latvijos aktyvistais rengė bendras protesto akcijas […].“ Istorikas Tadas Janušauskas suabejojo „Savaitės“ kaip šaltinio patikimumu. Kodėl – apie tai rašiau čia. Donatas Glodenis pasidalijo bloga patirtimi su laida „Savaitė“. Netrukus į diskusiją buvo iškviestas TV naujienų tarnybos direktorius Audrius Matonis. Pasinaudojau proga užduoti jam klausimą apie J.Lapėnienės darbą. Skaitykite toliau

Jus įspėjo, kad surengėte vienavyrę diskusiją – kaip reaguoti?

Taip jau nutinka, kad kai labai intensyviai galvoji vien apie kompetencijas, išeina, kad diskusija susikomplektuoja vien iš vyrų. Labai dažnai taip nutinka. Net specialus Tumblr′is yra sukurtas parodyti, kokiu dažnumu taip nutinka, kai galvoji vien tik apie kompetencijas. Net su šių metų Nobelio premijomis taip nutiko – 11 laureatų, visi vyrai. Pasitaiko gi. Be abejonės, visi labai protingi ir daug pasiekę.

Šaltinis: allmalepanels.tumblr.com

Šaltinis: allmalepanels.tumblr.com

Jeigu laikome, kad lytis ir kompetencija yra nepriklausomi kintamieji, tada toks vienavyrių diskusijų dažnumas prieštarauja tikimybių teorijai. Labai dažnai paminėjus, kad kažkur yra neproporcingai mažai moterų, metamas argumentas, kad gal tada reikėtų nustatyti kvotas ir įvairioms mažumoms. Tačiau moterys yra visuomenės dauguma, o ne mažuma, todėl tikimybė, kad į 10-ies asmenų imtį nepateks etninės mažumos ar LGBT asmenys, yra daug didesnė nei kad nepateks niekas iš žmonijos daugumos. Pastebėti, kad susikomplektavo eilinė diskusija, ekspertų grupė ar komitetas vien iš vyrų ar su neproporcingai daug vyrų – tai nereiškia laikyti dalyvių visų pirma lyties atstovėmis ar žiūrėti tik į lytį, o ne kompetencijas. Jei visuomenei paskelbėte, kad metėte monetą ir septynis ar dešimt kartų iškrito herbas, yra pagrindo suabejoti, ar jūsų moneta nėra kreiva. Vienavyrės diskusijos kritikuojamos ne dėl to, kad nutinka individualiu atveju. Kaip matote iš to Tumblr′io, jos kritikuojamos dėl to, kad ir vėl nutinka, nors pagal tikimybių teoriją kuo dažniau kartojamas bandymas, tuo labiau skirstinys turėtų artėti prie apskaičiuojamos tikimybės.

Tuos argumentus žinojote, bet, rengiant diskusiją, ji vėl išėjo vienavyrė. Tai ką dabar daryti? Skaitykite toliau

Patyčios – reklamos įkvėpėjos

Delfi paskelbė įtakingiausių žiniasklaidininkių sąrašą (kodėl rašau mot.g.?), kur pasigedau savo mėgstamiausių žurnalisčių ir kartu turėjau dar vieną progą pagalvoti apie žurnalisčių išėjimą į viešuosius ryšius (šiek tiek apie tai čia). Manęs tai niekas neklausia, kodėl ten neinu, ir nesiūlo, bet aš ir neičiau, nes viešieji ryšiai – jau beveik reklama. O reklamščikių pasaulis – toks baisus, kad brrr… Jame žmogos pravardžiuojamos daunėmis kaip kokioje pagrindinėje mokykloje (mano bendraklasiai kokioje 5-7 kl. taip vadindavo vienas kitą – nesiedami su niekieno Dauno sindromu, šiaip, iš durnumo) ir lūzerėmis, jei užsidirba užkandinėse, vaikų namų globotinėms priskiriami gegužiuko jausmai, kviečiama moterims juokais dovanoti mėlynių (arba tortų į veidą) – vis šioks toks užsiėmimas, papildantis veiklas, kuriomis užsiimi, kai nemuši moterų.

Sarkazmas sarkazmu, bet Ugnė savo FB teisingai atkreipė dėmesį, kad vis daugiau reklamų kviečia kažko nesakyti ar nemanyti, bet pirma reakcija į jas būna klausimas – pala pala, o kas taip sako? Skaitykite toliau

Fotografijų parodoje – pabėgėlių tema

Vakar apsilankiau Vilniaus Rotušėje veikiančioje spaudos fotografijų parodoje. Be įdomių istorinių darbų (yra kelios klasikinės Sausio 13 nuotraukos) yra ir nesenų aktualijų, smagūs kadrai diplomatijos tema. Nuošalyje neliko ir pabėgėlių krizė, kuri sukėlė įvairių minčių. Prieš tai su kolega fotografu ne kartą buvome diskutavę apie nuotraukų ir teksto ryšį, be to, CEU išklausiau labai naudingą vizualinės antropologijos kursą. Žiūrėdama į darbus, supratau, kaip skirtingai pagal išankstines žinias vertinu vizualiai gana panašius darbus. Artūras Morozovas iš Delfi išgarsėjo giliai kapstančiais projektais Ukrainoje, Lietuvos provincijoje ir, be kita ko, reportažų ciklu apie pabėgėlių krizę (čia jis pasakoja apie savo projektą). Tuo tarpu daug spaudos fotografijos apdovanojimų susišlavęs 15min žurnalistas Vidmantas Balkūnas man visiems laikams įsimins dėl stereotipų prifarširuotų savo pasakojimų. Kad negeneruočiau jam paspaudimų, tiesiog pacituosiu: „[A]š puikiai suvokiu, kad esu pranašesnis – aš noriu nufotografuoti, o tu nori į Vokietiją. Pakelsi kumštį ar padarysi kitą kipišą – greičiausiai išsvajotą rojų teks pamiršti“ ir „neretai išlipę iš autobusų veikėjai elgdavosi ir atrodydavo ne kaip vargšai pabėgėliai, o kaip marozai iš Vilniaus stoties rajono.“

Vaje, kaip vargo fotografas, tokius nestilingus pabėgėlius paveiksluodamas. Kaip sunku buvo numaldyti gezišką impulsą ką nors „pastatyti į vietą“ (plg. su A.Morozovo pasakojimu). Dabar gi tos nuotraukos greičiausiai dar ilgai bus teigiamas postūmis jo karjerai. Dabar tos nuotraukos dar ne kartą puikuosis šalia kitų, kurių autorės tikrai siekė suprasti ir papasakoti gyvąją istoriją.

Kita vertus, žiūrėdama į šių dviejų labai skirtingai save pateikiančių asmenų darbus toje pačioje erdvėje, mąsčiau ir apie tai, kaip dažnai mes tiesiog nežinome, ką fotografė mano apie savo fiksuojamas žmogas. Užjaučia ar niekina, tiesiog stebi ar viduje verda nuo kažkokių prieštaringų jausmų.

Šioks toks pozityvas apie superherojes

Po vakarykščių Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų galvojau, kaip čia pakomentuoti tai, kad lyčių lygybės apdovanojimas atiteko iniciatyvai „Moterys kalba“. Nejučia vaizduotė piešė fotosesijos „Superherojės“ kastingą: „Ei, ar tarp smurtą patyrusių moterų atsirastų penkios ne mažesnio kaip 165 cm ūgio ir kuo arčiau 90-60-90 išmatavimų? Štai tu, telpi į moters-katės kostiumą? Gerai, stok čia, prie rožinio fono.“ Ši fotosesija transliuoja kelias pavojingas žinutes: palikti smurtaujantį vyrą reikia ypatingų galių, tikrai išsivadavusi moteris turi būti holivudinė, susitvarkiusi ir turėti viską (have it all), kitaip jos įsigalinimas bus nepakankamas. Daug argumentų apie akcijos žalą išsakė Daiva Baranauskė. Bet šiandien Ugnė A. surašė reklaminių akcijų prieš smurtą prieš moteris chronologiją ir parodė, kad „Superherojės“ – milžiniškas šuolis PR pasaulyje. Su tuo akcijos organizatores ir sveikinu – be sarkazmo.

Šešeri „kitinančio“ žvilgsnio metai: Andrew Mikšio paroda „Tulips“

Pažinti tokį objektą reiškia jį valdyti, primesti jam savo valią. Šiame kontekste galia reiškia, jog mes neigiame jo (Oriento šalies) autonomiją, nes jį pažįstame ir tam tikra prasme jis egzistuoja būtent toks, kokį jį pažįstame. [… R]ytietis vaizduojamas kaip subjektas, kurį galima teisti (kaip teismo salėje), studijuoti ir aprašyti (kaip mokymo programoje), disciplinuoti (kaip mokykloje ar kalėjime), iliustruoti (kaip zoologijos vadovėlyje).

Edward Said, Orientalizmas, vertė Violeta Davoliūtė ir Kazimieras Seibutis

Ar prisimenate, kokį sujudimą sukėlė JAV fotografo Andrew Mikšio nuotraukos, publikuotos rasistiniame ir panieka Rytų europietėms (kodėl mot.g.?) pagarsėjusiame Jungtinės Karalystės dienraštyje Daily Mail? Dešimt metų fotografavęs skurdžių Lietuvos rajonų diskotekas, fotografas išleido išties įdomų albumą. Tačiau Lietuvoje ir užsienio lietuvių spaudoje išskaityta politinė šio albumo reikšmė – esą tuo norėta pasišaipyti iš Lietuvos, supakuoti ir parduoti ją kaip atsilikusią ir egzotišką. Lyg burtų lazdele pamojus, verslininkės, diplomatės ir publicistės puolė piktintis tokiu vaizdavimu, nors A.Mikšys niekur neteigė, kad periferinio rajono kaimai atstovauja visai Lietuvai ar yra kažkuo tipiški. Tai suteikia albumui papildomos socialinės vertės.Niekas iki tol taip taikliai neišprovokavo tokių diskusijų apie Lietuvos provinciją.

Dar įdomesnis procesas viešojoje erdvėje buvo A.Mikšio užfiksuotų gyventojų pasmerkimas ir jų išsižadėjimas – neva jos netikros lietuvės ar kažkokia nykstanti rūšis, kuri, truputį pakentėjus, pati pasitrauks į užmarštį. Tiesą sakant, kažkuo panašiu tikėjo ir pats menininkas, gal todėl jo estetiniai ir viešinimo pasirinkimai panašūs į prieštaringai vertinamas Jimmy Nelson′o įvairių neurbanizuotų vietovių gyventojų fotosesijas. Lyginant su „Disko“, serija „Tulips“ sutraukė gerokai mažiau dėmesio Lietuvoje. Kitinimas (othering) joje gerokai intensyvesnis ir problemiškesnis, bet tokio požiūrio objektas yra toks, kurį kitina ir Lietuvoje. Tai – kaimyninė Baltarusija.

Skaitykite toliau

Verslo žinių pilnatis ir „neduodančios“ personažės

Solidumu garsėjančiose Verslo žiniose pasirodė iš pažiūros tik pilnatimi paaiškinamas tekstas „Jei moteris neduoda, vadinasi, duoda kam nors kitam“, pasirašytas Sigitos Šimkutės vardu. Jis prieinamas tik prenumeratorėms, bet iš nuorodos galite susidaryti vaizdą, kokios blevyzgos jame sudėtos (vėliau nepasidaro geriau). Kadangi tekstas yra kratinys su mažai loginių sąsajų, nėra prasmės į jį žiūrėti kaip į vientisą kūrinį ir turbūt prasmingiausia būtų šį tekstą analizuoti, lyginant su „Verslo žinių“ vertybėmis.

VŽ: Būti skaidriausia žiniasklaida, [kurios informacija didina] pasitikėjimą savo jėgomis, stiprina konkurencingumą.

SŠ: „Kam tu dažaisi? Ir taip gerai atrodai“, „Kur jau su tokia suknia eisi? Na na…“ ir panašūs komentarai atskleidžia vyriškio nerimą ir nepasitenkinimą. Jei moteris vyrui kurį laiką nedavė, tas staipymasis prieš veidrodį atrodo dar įtartinesnis. Skaitykite toliau