Vaiva Rykštaitė, „Kostiumų drama“

LRT perskaičiusi du rašytojos Vaivos Rykštaitės tekstus, sumaniau nupūsti virtualias dulkes nuo pernai įsigyto jos romano „Kostiumų drama“ ir pabaigti jį skaityti. Kaip ir anksčiau skaitytoje knygoje, kurios recenziją parašiau angliškai, čia sutinkame užsinuobodžiavusią veikėją, trokštančią patirti gyvenimo intensyvumą. Ir ano romano Vaiva, ir šiojo Lėja galėtų būti įvardytos kaip „fyfos“, pro kurių romantiškus troškimus visgi prasiveržia filosofinė gelmė, ir toks pasakojimas yra patrauklus būtent dėl nepretenzingų veikėjų.

LRT neseniai rašiusi apie „politinį korektiškumą“ (sakyčiau, vienas silpnesnių V. Rykštaitės komentarų), „Kostiumų dramoje“ autorė leidžia sau skonėtis įvairiausiais stereotipais ir nejautriu žodynu, nes viską pasakoja per paprastos emigrantės merginos prizmę. Provincialės plačios akys, kurių žvilgsnis nedaug pasikeitė nuo tarpukario, raibsta nuo didmiesčio įvairovės ir, kad greičiau susigaudytų margumyne, kabinasi už tų stereotipų. Į giminę „įsituokęs“ musulmonas būtinai įsivaizduoja pagrindinę veikėją kaip savo antrą žmoną. Susipažinus su keliomis vyresnio amžiaus britėmis, būtinai pasitaikys bent viena aristokratė. Patrauklus juodaodis – būtinai primityviai religingas. Nepatrauklus juodaodis šiame romane – gašlus, nuolat save įvardijantis n žodžiu (niekada negirdėjau afrikiečių jį vartojant net ironiškai) ir apgailėtinai bandantis greitai uždirbtu turtu kompensuoti savo menką startinę poziciją. Na, o asmenų su proto negalia slauge dirbanti Lėja nesibodi vadinti „idiotėmis“ ir panašiai. Kai V. Rykštaitė LRT rašo apie tai, kaip blogai „politinis korektiškumas“, galima įžvelgti norą palikti laisvą erdvę štai tokiai raiškai.

Įvairiose romano vietose mums primenama, kad pati veikėja gyvenimo tėkmę mato lyg kadre ar puslapyje. Kartkarčiais ji svarsto, kurios veikėjos pagrindinės, kurios – antraeilės. Taigi epizodiniuose vaidmenyse trumpai blykstelėjančios neprivilegijuotų visuomenės grupių personažės – plokščios, dvimatės. Pilnesnės yra veikėjos, esančios arčiau privilegijuoto sluoksnio ir skleidžiančios traukos lauką, įsupantį Lėją į spalvingų ir gana juokingų įvykių srautą. Viskas prasideda nuo mąslaus benamio Maiklo, o po pokalbio su juo tarsi pasiryžusi įžengti į tvarkingos visuomenės užribį, Lėja atsiduria skvote. V. Rykštaitės talentas kruopščiai parinktomis neperkrautomis detalėmis kviečia ir mus jame atsidurti, praspardyti ant grindų besivoliojančius butelius ir išgirsti, kaip manieringa „vintažo“ prekeivė visus vadina daaah-ling, kaip susireikšminęs medituotojas susuka naivuolėms smegenis, kaip dūmų debesyje ciniškas menininkas vynioja mintį.

Skvotas lietuvių emigracijos literatūroje svarbų vaidmenį vaidina nebe pirmą kartą. Tokia aplinka svarbi ir Gabijos Grušaitės „Neišsipildyme“. Skvotas emigracijos literatūroje simbolizuoja kraštutinį vakarietiškumą ir laisvę, kokios Lietuvoje sunku rasti. Skvotas, kaip ir benamystė ar gyvenimas uždaruose migrančių bendrabučiuose taupant, egzistuoja už tvarkingos visuomenės ribų. Jis veikia kaip stebuklinga lobių skrynia, kurią tereikia atrakinti. Pasirodo, galima Londone gyventi su minimaliu biudžetu, pusiau slapstantis, šiaip ne taip prasimanytus pinigus leidžiant ne nuomai, o cigaretėms, vynui ir taksi. Ir G. Grušaitės pasakotoją, ir V. Rykštaitės Lėją lygiagrečiai svaigina tiek lengvai šioje aplinkoje prieinami svaigalai, tiek skvoterių intelektinė ir kūrybinė ambicija. Abi personažės iš savęs nieko neturi, bet yra (ar tampa) įdomios savo atvirumu gyvenimo tėkmei, pasiryžimu daug negalvojant šokti į nuotykį. Kaip tik tuo jos traukia Vakarų bohemą ir jų emigracija virsta nesibaigiančiu nuotykiu.

Tiesa, skirtingai nei G. Grušaitės romanų emigrantės, Lėja pinigų prasimano ne taip sau vieną dieną išgarsėdama, o – įsivaizduojate? – darbu. Slaugos darbą gauti lengva bet kada, kai prireikia pinigų ar pertraukos nuo paribių gyvenimo intensyvumo. Išmoningai aprašyti interjerai, talentingai atrinktos detalės ir nutylėjimai kiekviename slaugos epizode sukuria išbaigtą pasaulį – kaip kompiuterinio žaidimo „kambarį“. Sąlytis su senatve, kančia, kūniškumu suteikia romanui sodraus žemiškumo ir filosofinės gelmės. Ypač paveikūs tie momentai, kai Lėja su visu savo naiviu šmaikščiašikniškumu (smartassery) gauna pripažinti, kad nesusitvarko – ne su fizine darbo našta, bet su reikšmėmis, apaugusiomis kūnus ir žmogiškus santykius.

Tačiau prašokavus skirtingus žaidimo „kambarius“ ir susirinkus monetas, personažei ateina metas susiremti su žaidimo „bosu“ – savo pačios vertybėmis ir klausimu, koks gyvenimas yra orus ir vertingas. Tikrai įdomus emigracinės literatūros egzempliorius ir labai įtraukiantis pasakojimas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.