Newest Posts

Gyvūnų migracija ir sėkmės pakeškos Maasai Maroje

Maasai Mara garsėja safariais po gyvūnų ir žmonių bendrai gyvenamą teritoriją. Masajų karvės ganosi šalia laukinių kanopinių – zebrų, gnu, gazelių ir kitų. Kasmet pagrindinė atrakcija – stebėti, kaip gnu migruoja ir lyg lašišos tampa maistu kitiems.

Vairuotojai, vežiojantys turistus po parką, turi radijo ryšį ir atskirą žargoną, padedantį jiems koordinuotis. Taip dauguma grupių gali tikėtis pamatyti pagrindinius (zebrus, žirafas, liūtus) ir retesnius (raganosius, leopardus ir dramblius) gyvūnus. Gana linksma klausytis, kaip turistės džiūgauja per TV matytus gyvūnus išvydusios gyvai, o tada… stebi juod per mažytį fotoaparato ekranėlį. Continue Reading »

Kaip aš reformuočiau švietimo sistemą

Daug svarbesnė tema dabar yra protestas dėl Darbo kodekso ir socialinės politikos, pavadinimu „Arsi ar pasikarsi?“, bet kol kas nespėju visko sekti, o tuo tarpu viešumoje vėl diskutuojama mano mėgstama tema – apie švietimo reformą (ankstesni mano tekstai švietimo tema čia). Anksčiau jau rašiau, kaip reformuočiau privalomąjį ugdymą, o dabar laikas pamąstyti apie aukštąjį mokslą, ypač dabar, kai esu saugiai atsitraukusi iš akademinio gyvenimo.

Šį įrašą įkvėpė pažįstamos naujos absolventės įrašas FB – universiteto baigimą ji pavadino laisve. Vėliau truputį padiskutavome ir supratau, kad ji mano, jog darbe žmoga (kodėl tokia kalba?) yra laisvesnė nei universitete. Supratau, kad jai ir jos bendraamžėms laisvės apibrėžimas turbūt būtų „jokios pareigos dalyvauti neatlygintinoje struktūruotoje veikloje“. Jų įsitikinimu, žmoga yra laisvesnė, kai maino dalyvavimą tam tikroje produktyvioje veikloje ar ritualuose į pinigus, nei tada, kai atlieka struktūruotus veiksmus (tokius kaip kėlimasis ir kažkur buvimas nustatytu metu, sėdėjimas ramiai, darbų įvykdymas laiku) iš pareigos, būdama bendruomenės, į kurią įstojo, narė, arba dėl sankcijų baimės tos bendruomenės viduje. Paklausiau jos, kodėl studijavo, jei buvo taip blogai, ir ji atsakė, kad stodama nelabai suprato, kas jai būtų geriau. Noriu pridėti, kad ji buvo labai šauni ir įdomių idėjų pilna studentė, tai ko tikėtis iš tingesnių?

Tuo pačiu metu internetus apskriejo žinia, kad 84 proc. stojančiųjų į aukštąsias mokyklas kur nors įstoja. Tai labai didelis skaičius, kuris rodo, kad aukštosios mokyklos nebeturi prabangos rinktis, nes yra priklausomos nuo krepšelių. Kai dar dėsčiau (tai buvo mažiausiai prasmingas mano kada nors gyvenime turėtas darbas), sykį diskutavome apie studentes  su pažįstamu, dirbančiu vidutiniškame Anglijos universitete. „Maniau, kad iš tavo šalies visos šiukšlės suvažiuoja pas mus, bet, pasirodo, ir tau dar lieka,“ – tiesmukai rėžė jis. Aš žmogų šiukšlėmis nevadinčiau, bet patyriau kultūrinį šoką, kai už Lietuvos nepriklausomybę jaunesnė studentė išsišiepusi bandė išzirzti „kaip nors pritempti“ trūkstamą pažymį, kai semestras po semestro vos vos besivelkančios studentės gavo tokį patį išsilavinimą kaip motyvuotos, kaip savo tuščiais žvilgsniais ir pasyvia agresija studentės išėdė ne vieną motyvuotą dėstytoją. Dažniausiai šios žmogos nėra nei kvailos, nei piktybiškos, – tiesiog ne savo vietoje.

Continue Reading »

Muse koncertas Kaune

„Ačiū, kad atvykot į Kauną jauni!“

Muse gerbėjas

Kaip čia nepasidžiaugti, kad labai abejotino estetinio vaizdo Žalgirio arena ima išties atsipirkti jei ne finansine, tai kultūrine prasme. Roko grupės Muse koncertas tapo kokybiško garso ir skoningų vaizdo projekcijų švente. Kaip jau ne kartą sakyta, pagaliau sulaukiame grupių, kurios tebėra savo šlovės zenite. Ir ne šiaip grupių, o labai įdomias apokaliptines dainas kuriančios neeilinių muzikantų komandos, kurios, jei gerai prisimenu, pradėjau klausytis Budapešto laikais.

Continue Reading »

Kelionė į Vištytį: gamtos stebuklai ir sienų turizmas

Vištyčio ežerasVištyčio apylinkes atradau kovo mėnesį, vykdydama projektą apie pasienį. Visur buvo apsnigta, o poilsiavietės prie ežero nameliukai atrodė vieniši ir užmigę žiemos miegu. Bet tąkart sudomino viskas: paslaptingas kraštovaizdis, pokalbiai su visas kaimynų kalbas suprantančiais vietiniais ir iš atminties išnyrančios legendos apie velnio neštą ir pamestą akmenį, kurias reikėdavo konspektuoti pradinėje mokykloje. Pagalvojau, kad Vištyčio turistinei rinkodarai turėtų padėti ne tik apylinkių grožis ar ypatinga pasienio regiono padėtis, bet ir žavus herbas su vienaragiu (daugiau apie hieraldiką čia – 1757-1792 m. komiksų stiliaus herbas yra neatsispiriamai mielas). Todėl, orams atšilus, pasikviečiau keliauti mėgstančią draugę atidžiau patyrinėti šio gražaus kampelio.

Continue Reading »

Marijampolės miesto dienos ir kiti pastebėjimai gražėjančiame mieste

Praėjusį savaitgalį su keliauti mėgstančia drauge išsiruošėme į Suvalkiją. Gamtos ir istorijos lobių ieškojimą, kurį aprašysiu vėliau, karūnavo vakaras šio regiono sostinėje Marijampolėje, kur praėjusią savaitę praūžė miesto dienos. Prieš tai Marijampolėje buvau jau porą kartų lankiusis pakeliui į kitas Suvalkijos vietas, vykdydama vieną užsakymą, taigi po truputį pradedu prisiminti, kaip šiame mieste kryžiuojasi tvarkingų jo gatvių matrica.

Marijampolė yra vienas iš tų miestų, apie kuriuos šauna mintis „Gražiai tvarkosi!“ Kai pernai ten lankiausi (parašiau tekstą į anglišką tinklaraščio versiją), stebėjausi reklamuojamų festivalių ir kultūrinių renginių gausa. Matyt, vis kalakutų ūkio mecenatystė, kuri tikrai džiugina. Tądien, mums pasivaikščiojus po dailų parką su kriokliu ir trasomis dviračiams bei riedučiams, iš pagrindinės aikštės šniokštė mums iš paauglystės gerai pažįstama muzika – Eminemo, net Mc Hammerio kūriniai. Keisčiausia, kad be jokios laiko mašinos aplink sceną šėlo šių dienų paauglės. Kadangi prie scenos priėjome iš šono, iš karto neatpažinau įvaizdį kiek pakeitusio atlikėjo, bet, paklaususi kitos klausytojos, supratau, kodėl taip šėlsta minia. Koncertavo Aleksas iš X faktoriaus.

Continue Reading »

Fotografijų parodoje – pabėgėlių tema

Vakar apsilankiau Vilniaus Rotušėje veikiančioje spaudos fotografijų parodoje. Be įdomių istorinių darbų (yra kelios klasikinės Sausio 13 nuotraukos) yra ir nesenų aktualijų, smagūs kadrai diplomatijos tema. Nuošalyje neliko ir pabėgėlių krizė, kuri sukėlė įvairių minčių. Prieš tai su kolega fotografu ne kartą buvome diskutavę apie nuotraukų ir teksto ryšį, be to, CEU išklausiau labai naudingą vizualinės antropologijos kursą. Žiūrėdama į darbus, supratau, kaip skirtingai pagal išankstines žinias vertinu vizualiai gana panašius darbus. Artūras Morozovas iš Delfi išgarsėjo giliai kapstančiais projektais Ukrainoje, Lietuvos provincijoje ir, be kita ko, reportažų ciklu apie pabėgėlių krizę (čia jis pasakoja apie savo projektą). Tuo tarpu daug spaudos fotografijos apdovanojimų susišlavęs 15min žurnalistas Vidmantas Balkūnas man visiems laikams įsimins dėl stereotipų prifarširuotų savo pasakojimų. Kad negeneruočiau jam paspaudimų, tiesiog pacituosiu: „[A]š puikiai suvokiu, kad esu pranašesnis – aš noriu nufotografuoti, o tu nori į Vokietiją. Pakelsi kumštį ar padarysi kitą kipišą – greičiausiai išsvajotą rojų teks pamiršti“ ir „neretai išlipę iš autobusų veikėjai elgdavosi ir atrodydavo ne kaip vargšai pabėgėliai, o kaip marozai iš Vilniaus stoties rajono.“

Vaje, kaip vargo fotografas, tokius nestilingus pabėgėlius paveiksluodamas. Kaip sunku buvo numaldyti gezišką impulsą ką nors „pastatyti į vietą“ (plg. su A.Morozovo pasakojimu). Dabar gi tos nuotraukos greičiausiai dar ilgai bus teigiamas postūmis jo karjerai. Dabar tos nuotraukos dar ne kartą puikuosis šalia kitų, kurių autorės tikrai siekė suprasti ir papasakoti gyvąją istoriją.

Kita vertus, žiūrėdama į šių dviejų labai skirtingai save pateikiančių asmenų darbus toje pačioje erdvėje, mąsčiau ir apie tai, kaip dažnai mes tiesiog nežinome, ką fotografė mano apie savo fiksuojamas žmogas. Užjaučia ar niekina, tiesiog stebi ar viduje verda nuo kažkokių prieštaringų jausmų.

Švietimo sistema ir neoliberalūs sprendimai

Kadaise prie Naujosios kairės jungęsis Dominykas, užkandinės „Keulė rūkė“ bendrasavininkis, dabar skelbia neoliberalias idėjas. Dėl švietimo būtų įdomu šiek tiek išsamiau padiskutuoti, ir šiuo atveju ne apie švietimą kaip teisę ir pan.

Mano tezė – kad postsovietinė švietimo sistema bene geriausiai parengia vadinamajai gig economy ir žinių ekonomikai – tikrai geriau nei labiau analitinės ar pasakotojiškos žinių perdavimo kultūros. Gal net drįsčiau teigti, kad lietuvių pasiekimai globaliame versle yra dėl to, o ne nepaisant to. Pripažinkim – mokykla yra socialinių klasių paskirstymo ir viduriniosios klasės pradinio rengimo įrankis. Ji suteikia įpročius ir žinias, kuriais turi vadovautis viduriniosios klasės asmuo, o visus kitus ši sistema skatina kuo greičiau nešti kudašių ir nemėginti tapti viduriniąja klase. Jei gerai mokomės, esame pasirengę skaityti nebulvarinius laikraščius ir dalyvauti saloniniuose pokalbiuose.

Kalbant apie žinių pritaikomumą – gal nuskambės per aštriai, bet neapsimeskime, kad turinys šiame kontekste yra svarbiausias. Aišku, kad daugybė dalykų yra beveik atsitiktiniai. Postsovietinė švietimo sistema moko greitai išmokti viską apie kažkieno duotą temą, 100 proc. tas žinias panaudoti ir tuoj pat atlaisvinti smegenis naujiems dalykams. Mokykla ugdo įpročius, kaip naudoti trumpalaikę (datos, vardai ir faktai – iki artimiausio kontrolinio) ir ilgalaikę (formulės, gramatika, įrankiai) atmintį. Patikėkite manimi – aš mokiau pabėgėlį iš Sudano pasiruošti TOEFL egzaminui. Atėjęs iš tradicijos, kurioje vertinamas gilus įsiskaitymas, jis sunkiai susitvarkė su užduotimis skenuoti, greitai susiurbti ir išvemti tekstą.

Deja, vis didesnė dalis darbų reikalauja būtent to. Projektus ir produktus tenka kepti. Gerai tai ar blogai, spręsite pagal savo vertybes.

Diskusija apie tinklaraščius Žinių radijuje

Šiandien su įdomaus tinklaraščio apie sveikatą „Aš daktaras, aš žinau“ autore Emilija Trumpaite kalbėjomės apie tinklaraščius Lietuvoje (laidos įrašas čia). Kai vedėjas pasiūlė apie tai padiskutuoti, apsidžiaugiau, nes paskutiniu metu gana dažnai mąstau apie praėjusį tinklaraščių aukso amžių ir įvairias strategijas, kaip optimaliai kurti ir naudoti tinklaraštį.

Tinklaraščių aukso amžius Lietuvoje buvo prieš kokį dešimtmetį, kai hipertekstai įvairiomis temomis žadėjo šviežumą, aštrią analizę ir laisvę. Pasirodė bandymų tinklaraščius prilyginti žiniasklaidos priemonėms, ilgainiui diskusijos pasiekė ir aukštus politikos lygmenis, lipdėsi tinklaraščių etikos kodeksai. IT įmonės siūlė įrankius mėgstamiems tinklaraščiams sekti: populiarėjo Mozilla live feed, per kurį naršyklėje galima išskleisti naujausių tekstų mėgstamuose tinklaraščiuose sąrašą, daug kas naudojo Google Reader’į. Tačiau ilgainiui socialiniai tinklai prarijo tinklaraščius ir jų aukso amžius baigėsi. Google nutraukė Reader’io palaikymą – tai buvo aiškus ženklas, kad tinklaraščiai nėra IT įmonėms tokie pelningi kaip manyta. Tad ar galime tikėtis, kad įvyks antras tinklaraščių proveržis?

Continue Reading »

Praėjus metams – dėmesys mano reportažams iš Tailando

Šią savaitę turėjau galimybę LRT laidoje Labas rytas pristatyti savo reportažus Tailande. Buvo tikrai įdomi patirtis apie tai kalbėtis su gerokai daugiau laiko toje šalyje praleidusiu Richardu Jonaičiu ir apskritai labai smalsu iš vidaus pamatyti mano vienintelės daugmaž reguliariai žiūrimos TV laidos studiją. Taip pat turėjau galimybę priesalyje trumpai pabendrauti su komanda, sukūrusia droną pilstuko fabrikams aptikti. Įrašas čia.

Kitą dieną Socialinio vystomojo bendradarbiavimo tinklo kvietimu pristačiau savo kelionę ir papasakojau visokius nuotykius, kurių nesudėjau į straipsnius ir kol kas neaprašiau tinklaraštyje. Vis pagalvoju, ar nepataupyti jų kelionių knygai…

Visi straipsniai iš Tailando čia.

 

Religijų įvairovės tema

Dr. Nida Vasiliauskaitė parašė kaip visada į paširdžius smingantį komentarą, kuriame daug įdomių argumentų. Kalbant apie Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus, ir aš ten buvau, parsivežiau ir įkvėpimo, ir kritinių pastabų. Tačiau šiandien man įdomiau padiskutuoti su Nida apie religijų įvairovę. Ji teigia:

Ši multikulturalizmo cliché apskritai yra kažkas itin keisto: kam, paklauskime, reikalinga būtent religijų (ne batų, ne sūrio rūšių, net ne idėjų) „įvairovė“, kas ja suinteresuotas? [… P]atys įvairieji religijų atstovai? Niekaip ne. Jie suinteresuoti gali būti tiktai sava prezencija, sava tiesa; kitų tiesos, kitų pasaulėvaizdžiai geri ar bent pakęstini tik tiek, kiek matomi kaip skelbiantys TĄ PAČIĄ „metafizinę“ doktriną (tik žemesne forma), t.y. kiek neįvairūs.

Continue Reading »