Newest Posts

Socialiai atsakinga šeimos televizija pagal TV3: patyčios iš gimdžiusių moterų

TV3 televizija kupina prieštaravimų. Dar prieš porą metų televizijos jubiliejaus proga jos vadovė suokė:

[E]same socialiai atsakinga šeimos pramogų televizija. Siekiame pirmieji atnešti į Lietuvą pasaulines tendencijas, kurti kokybiškas lietuviškas programas, skatinti pilietiškumą ir ugdyti šeimos vertybes.

Štai kaip socialinę atsakomybę, kokybę ir šeimos vertybes supranta jos komanda.

Continue Reading »

Debatų grimasos, žiniasklaida ir homosovietikai

Buvau renginyje, kuriame provokuoti mėgstantis prancūzų menininkas Thierry Geoffroy pareiškė, kad jis daro interviu su politikais visai kaip žurnalistės. Čia pat parodė vieną savo projektą, kur jis bando pašnekinti Danijos ultradešiniųjų lyderį. Pora dalyvių iš Vokietijos pasipiktino tokia prancūzo provokacija ir nutarė jį pamokyti: žurnalistika, aiškino jie, tai patikimumas ir profesionalumas. Dar keletas dalyvių pasisakė tema, ar menas ir žurnalistika gali persidengti.

Aš pasisakiau, kad galbūt menas gali pasiūlyti naują būdą bendrauti su Europoje kylančia kraštutine dešine. Nes rimtai traktuoti ją kaip teisėtą demokratinių debatų dalyvį reikštų ją legitimuoti. Papasakojau apie Astos Stašaitytės-Masalskienės laidą BTV, kai eterio gavo atviras nacis ir apie paplitusią idėją, kad, demokratiškai surinkus kuo įvairesnių personažų asorti, laikoma, kad viskas gerai, net jei tarp jų atstovaujamos ir radikalios, neapykantą skatinančios nuomonės. Kita vertus, puikiai suprantame, kad pažinti šį visuomenės segmentą, suprasti, kas jame vyksta, taip pat privalome. Auditorijoje buvęs Deutsche Welle korespondentas Vašingtone Miodrag Soric′ius nusprendė pamokyti ir mane: Vakaruose, kur žurnalistės profesionalios, jis teigė, nenutiktų taip, kaip nutiko A.Stašaitytės-Masalskienės laidoje, o joje taip nutiko, nes Lietuvoje žurnalistės nelabai geros ir daug jų yra homosovietikės. Pamatęs, kad išpūčiau akis, jis tęsė: „Taip taip, aš pažįstu tas šalis, esu ten ne kartą buvęs.“

Continue Reading »

Nelygiausios EBPO valstybės

Lietuva šiemet laukia sprendimo dėl narystės EBPO, kuri užtvirtina šalies patekimą tarp turtingiausių ir visokeriopai klestinčių.

Tačiau, kaip žinome, turtas pasiskirstęs netolygiai ir net turtingiausiose šalyse plyti skurdo salos. Šie EBPO duomenys rodo, kaip šalys narės skiriasi pagal ekonominę nelygybę. Continue Reading »

Darbas savarankiškai: Lietuvos gyventojos nori, bet bijo

Buvęs kolega Donatas pasidalijo labai įdomiais grafikais, kuriuos, tikiuosi, aptars ir savo tinklaraštyje.

 

Darbo savarankiškai grafikai ES

Darbo savarankiškai grafikai ES

Continue Reading »

Žodžio laisvė: kas į Delfi straipsnį nesutilpo

Neseniai „Delfi“ išleido mano tekstą apie patyčias ir žodžio laisvę. Jame mėginu išsiaiškinti sąvokas ir apžvelgti tendencijas. Pagrindinės mintys yra tokios: pirma, autoriai-šaipūnai linkę save laikyti politinės satyros šviesuliais, nors iš tiesų, kritikuodami veikėjas, kurioms pasitaikė gimti moterimis, griebiasi atsibodusių klišių; antra, jiems, kaip ir kraštutinės dešinės laisvės šaukliams, žodžio laisvė rūpi tik tada, kai patys sulaukia kritikos.

Sulaukiau daug teigiamų komentarų apie šį tekstą. Patiko bičiulio L. pastebėjimas, jog reta, kad šiose diskusijose kas nors keltų principų, o ne jausmų klausimą. Palikus ramybėje lietuviškas aktualijas, čia galima atidžiau apžvelgti spaudos laisvės padėtį pasaulyje. Continue Reading »

Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai 2014

Praėjusią savaitę turėjau galimybę dalyvauti šiuose labai svarbiuose Lietuvai apdovanojimuose. Kas juos laimės, buvo daugmaž nuspėjama, bet aplinka nebuvo konkurencinė, renginys tapo proga pasveikinti vienoms kitas ir pasidžiaugti, kad dirbančių su lygybės temomis ratas plečiasi.

Apie visas nominantes (kodėl moteriškoji giminė?) galima paskaityti čia. Lyčių lygybės apdovanojimą, kaip ir buvo galima tikėtis, gavo ekspertė, politikė Margarita Jankauskaitė. Liudmilos Mecajevos iniciatyva man nebuvo žinoma, taigi džiaugiuosi sužinojusi apie dar vieną puikų projektą. Už etno dialogą gal kiek netikėtai buvo pagerbta grupė Biplan – šiek tiek nustebau dėl pačių nominacijų, bet smagu, kad ir mokslininkas dr. Karolis Žibas yra tarp jų.

Ypač pradžiugino portalo Manoteises.lt įvertinimas. Tai tikrai kokybiškai nauja platforma rašyti apie žmogos teisių klausimus. Kitos žiniasklaidos priemonės galėtų dažniau naudoti ir, portalui leidus, perpublikuoti šią medžiagą. Metų žurnaliste paskelbta Sandra Vilimaitė, išgarsėjusi kandokais, bet į socialinių problemų šerdį žiebiančiais komentarais (man turbūt įdomiausias buvo jos straipsnis apie elgetas).

Renginyje viskas buvo šaunu, išskyrus vedėją. Beata Tiškevič-Hasanova pasirinkta tikriausiai dėl to, kad yra viešai pasisakiusi už lygias galimybes. Pradžioje pasigirdo jos balsas, besiskundžiantis, kad užsitrenkė užkulisiuose ir neranda rakto. Tada ji pasakė, kad savo gyvenime matė daug uždarytų durų, kaip ir nominantės. Po to bylojo, kad galbūt vietoj jos tyrėtų būti asmuo su daugiau diplomų ir pasiekimų, bet yra ji. Tada užsiminė, kad publika savo plojimais ir gerumu galėtų ją išgelbėti, publika taip ir padarė, tada ji pagrasino, kad tuoj visus apkabins. Per vakarą ji ne kartą pasakė, kad kažko nesuprato, kažkas nepavyko ar buvo neadekvatu. Kai Austrijos ambasadorius sakė gražią ir jautrią kalbą, pirmo sakinio ji teigė nemokanti išversti. Po antro sakinio ji pasigyrė šį mokanti išversti ir išvertė pusę. Pažadėjo iki kitų metų patobulinti anglų kalbą. Kitaip tariant, per diplomato kalbą pabrėžtinai atkreipinėjo dėmesį į savo žiopląją personažę. Garsiai aiktelėjo į mikrofoną, kai jai, atlikėjai jau ruošiantis koncertuoti, išslydo lapas. Žodžiu, komerciniuose projektuose sukurtą naivią, žioplą personažę ji čia papildė su tiesioginiu darbu susijusios nekompetencijos ir diletantizmo pavyzdžiais kiekviename žingsnyje.

Kai kandžiai atsiliepiau apie šio personažo pasirinkimą savo asmeninėje FB paskyroje, sulaukiau daug B.Tiškevič-Hasanovą palaikančių komentarų. Esą žmogos gali būti visokios, taigi ir tokios. Esu už tai, kad kartais būtina toleruoti „netobulumą“, palaikyti žmogas tobulėjimo kelyje, bet ši aktorė pasirinko anaiptol ne tobulėjimo kelią – jos personažė vis žioplesnė ir žioplesnė. Daug kas sako, kad giliai širdyje B.Tiškevič-Hasanova yra protinga ir tik vaidina. Taigi labai keista, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba savo biudžeto pinigais balsuoja už popkultūroje paplitusią strategiją moterims „nusikvailinti“ (dumbing down), kad gautų populiarumo dividendų. Žinoma, ši popkultūros darbuotoja gali kurti kokią tik nori personažę ar pasirinkti tokią strategiją dėl pinigų ir populiarumo, bet nesuprantu, kodėl viešojo sektoriaus institucija turėtų tokią personažę samdyti,  ypač kai teikia apdovanojimą „už nestereotipinio požiūrio į moteris ir vyrus sklaidą ir įtvirtinimą visuomenėje“.

O juk nusikvailinimo strategija daugumoje kultūrų neproporcingai veikia būtent moteris. Nors atrodo, kad vyrai klounai irgi panašiai daro („Chi chi apsižioplinau… chi chi ir vėl! Oi, kepurė nuskrido! Tai dabar apsikabinkime“), skirtumas tas, kad jų apranga ir povyza visada signalizuoja, kad jie atskiri nuo personažo, kad vaidinimas vyksta ne ‘normaliame’ socialiniame kontekste, klouno kūnas pabrėžtinai pasislėpęs už dirbtinumo įspūdį sudariusios aprangos (perukas, nosis, o B.Tiškevič-Hasanova tai pateikia kaip apsinuoginimą ir tai yra oficiali jos viešosios personos propaguojama ideologija). Savo ruožtu dažnai apsižioplinantis Nežiniukas iš mūsų vaikystės knygelių ir filmukų į situacijas, kuriose jis „susivarto“, patenka iš smalsumo, noro kažką išbandyti. Be to, savęs pateikimu Nežiniukas neužkerta kelio galimybei, kad vieną kartą viską padarys puikiai, o B.Tiškevič-Hasanovos personažė iš anksto užsiprogramuoja, kad nepadarys.

Mano nuomone, viešasis sektorius turėtų neinvestuoti į komercines iniciatyvas, kurios palaiko ir skatina lyčių stereotipus.

Įdomi tendencija – lygybės apdovanojimai jau laikomi glamūriniu renginiu, kaip kokie Oskarai. Bus labai įdomu, ką nominuos už šiuos metus.

Paskelbti 2015 m. Pulitzeriai

Štai ir paskelbtas šių metų amerikiečių žurnalistikos apdovanojimų prizininkių sąrašas. Kaip matyti, laimėjusios komandos ir žmogos rengė reportažus apie Ebolą, ISIS, JAV politines aktualijas. Kaip rašo Columbia Journalism Review, kol sulaukė savo prizo, net dvi laimėtojos (kodėl moteriškoji giminė?) jau paliko darbus žiniasklaidoje: Natalie Caula Hauff, dirbusi komandoje, dėl kurios Pietų Karolinos valstijoje išsijudino moterų apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje priemonės, paliko darbą, nes norėjo vaikų. Rob′as Kuznia, kuris su komanda tyrė korupciją, išėjo dirbti į viešuosius ryšius, nes dirbdamas žurnalistu negalėjo susimokėti nuomos.

Ką šie pavyzdžiai sako toms, kas svarsto, ar rinktis karjerą žurnalistikoje? Tikriausiai nieko daugiau, nei visi kiti pavyzdžiai. Pažįstu daug puikių žurnalisčių, kurios paliko darbus dėl to, kad negalėjo išsilaikyti arba žinojo, kad, palikus pakenčiamą darbovietę, kitos panašios neatsiras. Ir vis dėlto kasmet šimtai veržiasi į šią profesiją, nes jaučiasi reikalingos, nes jaučia, kad tai svarbu, nes gali naudoti geriausius savo talentus.

Interviu su kolega iš Vengrijos apie savanoriavimą Kongo DR

Tailande susipažinau su fotografu Mate, kuris penkis mėnesius gyveno Kongo DR ir dalyvavo Europos savanorių tarnybos projekte. Kadangi Euroblogo savaitės tema kaip tik buvo savanorystė, parengiau su juo interviu. Dabar jis taip pat perpublikuotas Europos vystomojo bendradarbiavimo metų interneto svetainėje. Kviečiu paskaityti ir pasigrožėti nuotraukomis.

Pasakojimas apie Tailandą LRT laidoje

Grįžusi iš Tailando, su dar gana šviežiais įspūdžiais pirmadienį nukeliavau į LRT studiją, kur pasakojau, ką pavyko ten pamatyti ir išgirsti. Tai buvo pirmoji mano tiesioginio kalbėjimo per radiją iš studijos patirtis. Paklausykit mediatekoje (nuo 95:30).

Radijui visada puoselėjau ypatingus jausmus. Užaugau su LRT: į atmintį ilgam įsėdo pratisais balsiais diktorės sakomas legendinis studijos adresas – Konarskio 49. Kai kuriuos garsus, pvz., signalizuojančius žinių pradžią, jie naudoja iki šiol. Ir štai aš ten – studijoje, kuri vaikystėje man atrodė tokia mistiška. Dabar turiu LRT dirbančių draugių, ne kartą lankiausi radijo patalpose, bet šįkart pirmą kartą įžengiau į tiesioginio eterio kambarėlį, kur, mikrofonų puokštės atskirta nuo vedėjų, pasakojau apie savo kelionę. Tikiuosi, tai ne paskutinis kartas.

Apie Tailandą rašau straipsnių seriją, kurią galite rasti čia.

Tailando istorijos

Grįžau iš organizacijos Minority Rights Group mokymų Tailande apie etninių mažumų padėtį ten. Kaip jau rašiau, per mokymus teko apsilankyti nacionaliniame parke, kuriame iškyla etninių mažumų apsaugos problemų. Kita programos dalis buvo nepriklausomas žurnalistinis tyrimas.

geles-budaGrįžusi po truputį išleidžiu į pasaulį straipsnius iš Tailando:

Pirmasis – apie šaunias verslininkes, kurios, panaudodamos savo kūrybiškumą, susikuria darbo vietą sau ir aplinkiniams.

Antrasis – apie blogėjančią žurnalistų padėtį tebesant populistinei valdžiai ir valdžią perėmus armijai (anglų k., išversta į prancūzų ir ispanų k.).

Trečiasis – apie tai, kaip jaunuoliai renkasi vienuolio ar dvasininko kelią, siekdami mokslo.

Ketvirtasis – apie amatininkes ir jų darbo sąlygas (anglų k., išversta į prancūzų ir ispanų k.)

 

Taip pat – pasakojimas apie kelionę LRT laidoje „Ryto garsai“ (nuo 95:30) ir Suomijoje įsikūrusiam keliakalbiui portalui apie Kiniją ir Rytų Aziją „GB Times“