Šiandien netikėtai paskambino Žinių radijo žurnalistė ir paprašė pakomentuoti romų gyvenviečių sugriovimą ir deportacijas Prancūzijoje, žvelgiant kiek plačiau – per romų integracijos Europoje prizmę. Laida bus kartojama šiandien 17.10, galima klausyti ir internetu. Taip pat šiandien pasirodžiusiame “Atgimime” galite perskaityti plačiau, kodėl manau, kad skirti kolektyvines bausmes ir paversti migracijos politiką socialinės politikos ir teisėsaugos tarnaite yra ydinga praktika. Sergu ir neturiu laiko daugiau rašyti čia, bet besidomintiems siūlau paskaityti:

• Amnesty International pareiškimą,
• beigi peržiūrėti jų video komentarą,
• ES pranešimą spaudai apie romų teises.

Kviečiu visus,

• kurie tiki, jog per XX amžių pasaulis pasimokė, koks blogis yra kolektyvinė bausmė,
• kurie nemano, kad krizės padarinius galima sušvelninti demonizuojant Rytų europiečius,
• kurie mano, kad ES turi būti lygiai teisinga įtakingiausioms savo narėms ir mažosioms valstybėms,
• kurie nenori, kad tarp europiečių būtų pirmarūšiai ir antrarūšiai,
• kurie netiki primityviais, prievartiniais, su fašizmu flirtuojančiais sprendimais

burtis ir netylėti. Sekite naujienas – jei pavyks, organizuosime protesto akciją. Vengrai jau buriasi rytoj. Priminkite šį klausimą kiekvienam sutiktam prancūzų diplomatui ar žurnalistui. Uždavinėkite nepatogius klausimus apie romus kiekvienoje paskaitoje, ypač apie europietišką tapatybę. Susisiekite su Europarlamento nariais ir sekite naujienas, kaip jiems pavyks balsuoti dėl smerkiančios rezoliucijos. Skleiskite naujienas savo rate, rašykite bloguose ir visiems pasakokite – žmogaus teisės yra ne tik geruoliams ir “fainuoliams”. Jos taip vadinamos dėl to, kad privalo galioti visiems. Jų nereikia nusipelnyti. Jei pagrindinės ES sutartys įtvirtina laisvą žmonių judėjimą, nevalia jo paniekinti. Nusikaltėliai turi atsakyti individualiai (kaip ir, pvz., lietuviai JK, apie kuriuos skaitome Delfi kriminalų skyriuje).

Beje, mėgstantiems tipiškus argumentus į kitą pusę galiu pasakyti: ir aš turėjau neigiamos patirties bendraujant su kai kuriais romais. Tai ką?

Šiandien radau vieną blaiviausių skaitytų tranzitologinių straipsnių. Tranzitologija – tai mokslas apie ekonomikos ir politikos perstruktūravimą, ekonomiką perorientuojant į kapitalizmą, o politikoje diegiant demokratinę sistemą (paprastai turima galvoje Vidurio ir Rytų Europa). Nepatinka šiame straipsnyje vartojamas “demokratinio kapitalizmo” terminas (labai abejotina ši būdvardžio ir daiktavardžio kombinacija), bet iš principo labai pasistengta nieko nelaikyti gėrybe savaime, pažiūrėti istoriškai ir kontekstiškai. Labai rekomenduotina politologijos studentams.

Atrodo, nieko daugiau neveikiu, tik baksnoju pirštais į netikusius komentarus spaudoje. Tačiau tai smagu – rytą pradėti nuo kelių minučių spaudos apžvalgos, atsidaryti naršyklėje sudominusius tekstus, tada per likusias pietų pertraukos minutes paskaityti, o baigus darbus – parašyti sugromuliuotą savo nuomonę. Šiandien man užkliuvo niekuo neypatingas ir gana tipiškas komentarėkas – paburbėjimai apie gender mainstreaming. Pradedama taip: “Gender Mainstreaming – tai ne kas kita, kaip pavojinga, gerai užslėpta ideologija, kuri turi sugriauti žmogų iš vidaus.”

Skaityti toliau »

Visoje ES moterys sudaro pusę matematikos ir statistikos absolventų/čių, o Estijoje – net 86 proc. Bulgarijoje ir Graikijoje pusė diplomuotų informatik(i)ų – moterys. Tiesa, inžineriniuose moksluose lygybės teks palaukti. Šaltinis – čia.

Tuo tarpu mano kolegė E. atkreipė mano dėmesį į šitą straipsniapalaikį, kuriame apklaustas tik vienas, bet, matyt, susidvejinęs sociologas (žr. antraštę). Nagi, ELTA, ir kaip tau negėda? Juk tai paistalai (ir kadangi tai mano tinklaraštis, o ne straipsnis, leidžiu sau taip pasakyti). Skaityti toliau »

Delfis nekritiškai išvertė rusišką  šaltinį apie vieną savotišką būrėją. Įdomu iš tiesų, kas ten per viešnamis. Turint galvoje, kad Japonijos, kad ir ką manytume apie jos kultūros rafinuotumą, vyrai tam tikru kampu nesiskiria nuo visų kitų, tiek viešnamis, tiek klientai paprastai šios paslaugos kontekste taupo ir laiką, ir pinigus. Taigi vargiai tokioms pareigoms samdytų geišą, ir dar klausimas, kaip jiems pavyktų (tam tikri vyrai, tiesa, tikriausiai sutiktų mokėti daugiau, jei žinotų, kad juos aptarnaujanti prostitutė yra geiša, o užsieniečiai klientai, žinoma, spirgėtų iš džiaugsmo). Kita vertus, moteris lygtai japonė, ne imigrantė, kūrybingas požiūris į darbą rodo, kad greičiausiai dirba ne vergijoje ir ne kad atidirbtų narkotikams, bet taip pat nėra pati sau bosė, nes aiškiai parašyta, kad dirba viešnamyje. Pagal tai, kad ši moteris kūrybinga ir puikiai išmano žmogų psichologiją, galbūt ji ir geiša, ar bent jau kažkada pradėjusi mokymus, iškritusi pakeliui ir patekusi į viešnamį.

Beje, nežinantiems galbūt bus įdomi tokia detalė, kad Japonijoje prostituciją draudžiantys įstatymai labai tiksliai nusako, jog draudžiama “tradicinė” sueitis. Įstatymai “netyčia” nieko nepasako apie santykiavimą oraliniu būdu, ir tai yra būdas steigti daugybę legalių viešnamių, teikiančių itin anonimiškas paslaugas. Kad jie kur reklamuotųsi, Tokijuje nemačiau, bet mano japonų kalba ir nėra tokia pažengusi, kad būčiau galėjusi atpažinti atitinkamą žodyną.

Štai čia toks komentarėkas, kuriame dėstomi labdaros pranašumai prieš valstybės ar kitų viešųjų institucijų organizuojamą socialinę paramą. Cituodama garsų politikos ir kitko teoretiką, komentaro autorė teigia, jog “priverstinės paramos atveju tokie [emocinės sąsajos-dėkingumo - D.R.] duodančio ir gaunančio žmonių moraliniai ryšiai dingsta, jie yra panaikinami – iš vieno yra paimama per prievartą, todėl paramos gavėją jis vertina kaip godų, o gavusysis [taisyklinga lietuvių kalba reikėtų sakyti "gavėjas" ir vengti visokių "-sysių", bet čia šiaip - D.R.] „nejaučia jokio dėkingumo už pašalpą, kurios niekas negali jam atsakyti ir kuri bet kuriuo atveju negali jo patenkinti“. Šie samprotavimai man priminė mano diskusiją su bičiuliu F. – brazilu, kurio patirtis su valstybe ir viešuoju sektoriumi kitokia nei mano, ir, dėl visokiausių priežasčių, jis dažnai pasisako už minimalią valstybę, kurios kitas funkcijas turėtų perimti privačios iniciatyvos. Skaityti toliau »

Na, kaip čia nesusigundysi pasidalyti tokiu atradimu… Ieškodama socialinės statistikos darbui, aptikau, kad nuo 1990 iki 2000 m. santuokų, iširusių per pirmus savo metus, sumažėjo net 20 kartų: nuo 476 iki 27. Mažiausias šis skaičius buvo 2004 m. – tik 18, nuo to laiko augo ir 2008 m. (paskutiniai duomenys) pasiekė 78. Nors senų duomenų nėra, 2000 m. 258 (net? tik?) porų išsiskyrė, pragyvenusios kartu 35 ar daugiau metų, tačiau šis skaičius tolydžio mažėjo ir nebesiekia 200. 2004 m. (paskutiniai duomenys) daugiausiai santuokų subyrėdavo 5-9 šeimyninio gyvenimo metais (2624), nedaug atsilieka 10-14 šeimyninio gyvenimo metai (2541). Prieš 50 m. maždaug tiek skyrybų Lietuvoje būdavo iš viso. Nuo 1990 m. skyrybų skaičius svyruoja apie 10-11 tūkst. Labai rekomenduoju peržiūrėti šią statistiką tiems, kurie sako, kad griūva tradicinė šeima. Būtų galima spėti, kad skyrybų turėtų padaugėti apie 2006-07 m., vienam šeimos nariui porą metų pragyvenus ir įsitvirtinus emigracijoje. Bet tais metais skyrybų skaičius panašus kaip 1990 m.

Švedijoje, kurios gyventojų skaičius kiek mažiau nei trigubai didesnis už Lietuvos, skyrybų yra dvigubai daugiau, o mažiau nei metus trunkančių santuokų skaičiumi Švedija aplenkė Lietuvą tik nuo 2004. Santuokos veteranų išsiskiria dvigubai daugiau, o didžioji dalis skyrybų įvyksta tarp 1 ir 4 arba 5 ir 9 santuokinio gyvenimo metų.

Šaltinis: Eurostat

Skaitau straipsnį: Bolzendahl, Catherine I. ir Myers, Daniel J.,”Feminist Attitudes and Support for Gender Equality: Opinion Change in Women and Men, 1974-1998.” Social Forces; Dec2004, Vol. 83 Issue 2, p759-789

Kadangi apklausų klausimai retai būna suformuluoti tiksliai pagal tyrėjų poreikius, autoriai pasirinko kelis klausimus: požiūris į abortus, požiūris į lytinius santykius už santuokos ribų, požiūris į moterų dalyvavimą politikoje ir požiūris į darbų pasidalijimą namuose. Vyrai iki neseniai daug labiau palaikė teisę į abortą, na, o iki santuokos intymaus gyvenimo džiaugsmais pasimėgauti visuomenei teisę būtų entuziastingai davę dar 8-ame dešimtmetyje. Įdomu tai, kad 9-ojo dešimtmečio viduryje ankstesnis liberalumas apnyko, bet atotrūkis tarp vidutinių vyrų ir moterų nuomonių išliko. Moterų politikoje klausimu atotrūkis buvo mažesnis, ir tam tikrais tarpsniais vyrai pirmavo. Kaip ir galima tikėtis, namų ūkio darbus dalytis gerokai labiau buvo linkusios moterys.

Išsilavinimas vidutiniškai stipriai lėmė moterų teigiamą požiūrį į visus minėtus dalykus. Baltosios moterys konservatyviau žiūrėjo į namų ūkio darbų dalijimąsi, o iki 1986 – ir į moteris politikoje. Miestietės buvo ženkliai liberalesnės dėl aborto ir ikisantuokinių santykių, katalikės mažiau dėl abortų, protestantiškų sektų narės konservatyviau žvelgė praktiškai į viską, žydės pasižymėjo gerokai liberalesniu požiūriu nei vidutiniškai į ikisantuokinius santykius, bet į moteris politikoje bei darbų pasidalijimą jų požiūris su laiku konservatyvėjo. Įdomu tai, kad mamos išsilavinimas itin menkai paaiškino pažiūrų skirtumus. Labai įdomi statistika, norėčiau tokios apie Lietuvą.

Ar man reikia Twitter? Laikiau tai nesąmone ir nenorėjau turėti nieko bendra su šita itin susireikšminti leidžiančia žinučių siuntykla. Bet šiandien supratau, kad norėčiau prenumeruoti Europos lyčių lygybės instituto žinutes, be to, kai kurie mano draugai šitą galimybę intensyviai naudoja.

Ar skaitytumėte? Prenumeruotumėte? Ar tai būtų geresnis būdas man bendrauti su pasauliu? O gal verčiau susikurti atvirą FB profilį? Ar ši priemonė tinka mano skleidžiamoms temoms? Jei taip, kuria kalba? Ar patys naudojate Twitter? Dažnai? Kokiems tikslams? Parašykite, labai įdomu.

… O tatai skaitydami permanykiet, kiek daug laisvių mes turime Europoje nuo diktatoriškų psichopatų. 10 metų Izraelio premjerui pavaldžios vyriausybės spaudos tarnybos direktorius Daniel’is Seaman’as galėjo su žurnalistais elgtis kaip tinkamas – žeminti, stumdyti, rėkti ant jų ir… jaustis už nieką neatsakingas ir niekam neatskaitingas. Bent truputį kritiškiems žurnalistams jis grasino užsiundyti saugumą, šiaip neįtikusius vadino “šūdo gabalais”, palygino BBC su nacių propaganda (įspūdingą sąrašiuką surinko tinklaraštininkė Lisa Goldman), o mėgstamiausia jo manipuliacijų priemonė – atsisakymas atnaujinti spaudos korteles. Visus tuos metus jis tiesiog buvo tose pareigose, ir niekas nesugebėjo jo nuimti. Tačiau dabar, kai laikyti tokią gėdą bet kokiai demokratinei valstybei nebeįmanoma, nes spaudimas Izraeliui auga (po flotilės skandalo), nutarta surengti viešą konkursą šioms pareigoms užimti.

Pabandykime mąstyti teigiamai: Izraelis apsivalo. Nors, atrodytų, vyriausybė gerai supranta, kad viešieji ryšiai svarbu, ji kažkodėl įtartinai ilgai laikė šitą tipą tokiose svarbiose pareigose. Tikėkimės, jo įpėdinis bus normalus, racionalus pareigūnas ir žurnalistai galės lengviau atsikvėpti.