Leonidui Donskiui atminti

Kaip ir daugeliui jį pažinojusių, prof. Leonido Donskio mirtis man buvo netikėta ir sukrečianti tam tikros eros pabaiga. Kadangi tarp FB kontaktų turiu daug profesorių vienaip ar kitaip pažinojusių (ar, pasirodo, svajojančių susipažinti) žmogų, daug kas minėjo atidėtus pokalbius, neišgertas vyno taures, neaptartus reikalus. Labai jo pasigesiu ir visada prisiminsiu jo gebėjimą neskirstyti pašnekovių pagal rangą ar pasiekimų sąrašą, jo mokėjimą peržengti ribas ir aplink save kurti jaukią bendruomenę.

Šia proga šiandien grįžusi namo išoriniame kietajame diske susiradau devynerius metus kiūtojusį seno interviu išrašą. 2007 m. kovą L.Donskis su bendraminčiais nutarė steigti liberalios minties institutą. Aš dirbau „Atgimimo“ žurnaliste ir nutariau apie tai paimti interviu. Buvau išlepinta per studijas TSPMI dažnai matomų viešųjų intelektualių ir politikių, todėl nejaučiau jokios baimės ar nerimo užduoti klausimus žmogoms iš TV, bet tai buvo pirmas mano interviu su VIP′u, ir dar tokiu, kuris man pačiai buvo autoritetas, nors ir matytas bei šnekintas Santaros-Šviesos suvažiavimuose. Po to ne kartą teko skaityti kitų surašytus interviu su juo ir jo paties tekstus – ilgainiui pradėjau kai ką praleisti, nes mintys jau atrodė girdėtos, nuspėjamos. Tačiau vasarą Kaune pamačiau, kaip įvairaus amžiaus klausytojos gerte geria kiekvieną profesoriaus žodį, o po pasisakymo apspinta ir klausia, kur galėtų išgirsti dar. Ir koks atpažįstamas pasirodė tas jų noras parodyti susižavėjimą, bet kartu nepasirodyti garsenybių sekiotoja (groupie), paprieštarauti, bet tik taip, kad pakviestų profesorių padiskutuoti dar… L.Donskis buvo puikus pedagogas, o tai reta filosofijos pasaulyje.

Kai skaitau tą savo seną interviu („Atgimimo“ internetinio archyvo su redaguotu variantu, deja, neišliko), kokie šmaikščiašikniški dabar atrodo kai kurie mano klausimai, ir kokie kantrūs, per tiek metų nepraradę aktualumo profesoriaus atsakymai! Jis mane visada palaikė, nuo to interviu, per trumpus susitikimus Europos Parlamente ir iki pat trumpo pašnekesio praėjusį mėnesį Kaune po jo paskaitos, kai pasakiau, kad vėl verčiuosi daugiausia žurnalistika. O man vis norėjosi, kaip dabar matau iš to interviu, draugiškai paprovokuoti, ypač kai netikėjau, kad galima be pykčio pakeisti visuomenę. Tačiau žinau, kad profesorius tai vertino, kaip ir bet kurią galimybę pamąstyti ir argumentuoti savo poziciją.

Žemiau – minimaliai redaguotas ir daug sutrumpintas 2007 m. interviu. Norėčiau, kad šis pokalbis būtų lengvai surandamas, ne tik popieriniuose archyvuose.

Skaitykite toliau

Odė neįdomioms ir nepraktiškoms paskaitoms

Šį įrašą įkvėpė pokalbis su Ugne apie studenčių reikalavimus, kad mokslas būtų praktiškas, ir jos tinklaraščio įrašas apie humanitarinio išsilavinimo naudą. Su universitetais daug kas yra blogai. Blogai, kad juose darbai žaisliniai, o po pagrindinio darbo susikaupti ir kokybiškai dėstyti/ tyrinėti dažniausiai per sunku. Blogai, kad į juos įstoti gerokai lengviau nei patekti į ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Blogai, kad darbo vietos išdalijamos savuose tinkluose, nesudarant galimybės žmogoms iš išorės dalyvauti konkurse. Blogai, kad studentės tapo klientėmis ir dėstyti darosi nebepakenčiama. Jau rašiau, kas dar trukdo pasiekti, kad būtų gerai. Bet tikrai nesutiksiu, kad praktinio ugdymo stoka yra ta pagrindinė blogybė, kurią reikėtų spręsti.

Skaitykite toliau

Jun’ichiro Tanizaki „Raktas“ ir santuokos Japonijoje

Turbūt iš bet kokios japoniškos literatūros kolekcionavimo laikų į mano rankas pateko ir savo eilės lentynoje ilgokai laukė Džiun-ičiro Tanizakio romanas „Raktas“. Ši knyga priskiriama psichologinio romano žanrui. Jo centre – sutuoktinių pora, kuri įtraukia dukterį ir šeimos draugą į keistus vojeristinius santykius. Vyras pražūtingai klimpsta į fantazijų svaigulį, balansuodamas ant pavojingos ribos, kad tik žmona imtų pildyti jo erotines fantazijas. Ir vyras, ir žmona rašo dienoraščius, kurie skirti jų svajonėms atskleisti, o ne apsvarstyti slapčia. Kaip rašo Japan Times apžvalgininkas, Antrojo pasaulinio karo metais Dž. Tanizakio romanas buvo uždraustas, o dabar tikrovė gerokai pranoksta jo „iškrypusias“ fantazijas. Ir vėl – socialinė kritika. Skaitykite toliau

Haruki Murakami, „The wind-up bird chronicle“ (Prisukamo paukščio kronikos)

Ši knyga kažkokiu būdu pateko į mano rankas per vieną iš kelionių – labai reikli milžiniška „plyta“ (tritomis), kurios neišeina nešiotis su savimi. Nenuostabu, kad pradėjau ją skaityti prieš kokius trejus metus ir užleidau, o grįžau prie jos tik šiemet. Iš to, ką skaičiau anksčiau, geriausiai prisiminiau epizodą, kaip šnipui diriama oda. Prie knygos grįžau, viena vertus, užsispyrusi ją nugalėti, kita vertus, mažai besitikėdama, kad ji kuo nors mane nustebins. Vis dėlto, kaip ir „Kafka pakrantėje“, ji mane domina Murakamio bandymu suvirškinti Antrąjį pasaulinį karą ir atskleisti jo povandenines sroves per sau įprastus liūdnus, keistus personažus. Skaitykite toliau

Vilniečių pasitenkinimas gyvenimu – ką rodo duomenys

#kąveikti, kai paskelbiama, kad Vilniaus gyventojos labiausiai patenkintos gyvenimu ES, lyginant su kitomis sostinėmis? Galima ištransliuoti pranešimą spaudai. O galima papjaustyti duomenis.

Kažkas FB kritikavo, kad, skelbiant tokią statistiką, sumuojami visiškai sutinkančių ir iš dalies sutinkančių rezultatai. Tačiau kaip buvusi apklausinėtoja puikiai prisimenu, kad dažniausiai respondentės neturi stiprios nuomonės ir prašo pažymėti „taip per vidurį“. Tokių apklausų tikslas – išsiaiškinti, ar iš principo gerai, ar blogai, ir kai respondentė skalėje mato galimybę pažymėti „labai gerai“, ji jaučiasi pasirinkusi tinkamesnį, arčiau vidurio esantį variantą. Kiek bus linkusių turėti tvirtą nuomonę, priklauso nuo kultūrinių skirtumų ir nuo to, kiek klausimas yra politizuotas, todėl tokios daugybės valstybių duomenis paprasčiau suvidurkinti.

Tai, kas galėjo turėti svaresnės įtakos, yra kiti anketos klausimai, po kurių įvertinamas bendras pasitenkinimas. Prišokus prie respondentės ir paprašius bendrai įvertinti gyvenimą Vilniuje, ji galėtų atsakyti ir pagal tos dienos nuotaiką. Bet anketoje buvo daug įvairių klausimų apie miesto gyvenimą, po kurių užduotas klausimas apie pasitenkinimą stumia jį įvertinti pagal anksčiau užduotus klausimus. Taigi papjaustykime.

Skaitykite toliau

Kairė, dešinė, politiniai spektrai ir kitos kryptys

Facebook naujienose prieš kurį laiką pasipylė pažįstamų rinkiminių testų rezultatai. Daug kam iškrito LLRA, nes svetainėje manoseimas.lt pažymėjo, kad palaiko galimybę varduose rašyti w ir pan. Maždaug tuo metu buvau prof. Leonido Donskio paskaitoje po atviru dangumi apie viską, kur jis sakė, jog Lietuvai reikia brandžios kairės, bet kairė tinka tik opozicijai, o ne valdymui. Kažkokiame amerikietiškame puslapyje skaičiau straipsnį, esą JAV krikščioniška dešinė dažnai susivienija su kairiosiomis feministėmis prieš pornografiją, seksualines paslaugas, o dabar – ir prieš translytes žmogas. TSPMI sukvietė daug vyrų pakalbėti apie radikalias idėjas, po to dar pakvietė dr. Nidą Vasiliauskaitę, bet ups, „pamiršo“ ją įrašyti tarp kalbėtojų, o renginiui atidaryti pasikvietė hipsteriškai ironišką dainių, kurio klipe pokyčių politikoje norinti liaudis prilyginama įvairių kultūrų egzotiškoms šokėjoms. Kad ir kas iš TSPMI organizuotų šitą dalyką, jų požiūris akivaizdus: tegul išsitaško visokios radikalės, o mes nusipirksime spragėsių. Tuo tarpu Nida  kalba apie kai kurių kairiųjų ir dešiniųjų vienodą substanciją. Ji sako: „Manding, tik atsitiktinumo ir pasipainiojusio socialinio rato klausimas, kur šio tipo žmonės atsiduria: medžiaga, iš kurios juos gamina – ta pati. Ir būtent ji – ši kairei ir dešinei bendra „medžiaga“, ši „substancija“ – VS kita, alergizuojanti į ją, yra reali politinė opozicija, kurios dar niekas neartikuliavo: čia, o ne tarp kairės-dešinės, yra vienintelė tikra ir svarbi politinė skirtis.“

Tad gal laikas sugrįžti prie senos diskusijos apie kairę ir dešinę? Skaitykite toliau

Patyčios – reklamos įkvėpėjos

Delfi paskelbė įtakingiausių žiniasklaidininkių sąrašą (kodėl rašau mot.g.?), kur pasigedau savo mėgstamiausių žurnalisčių ir kartu turėjau dar vieną progą pagalvoti apie žurnalisčių išėjimą į viešuosius ryšius (šiek tiek apie tai čia). Manęs tai niekas neklausia, kodėl ten neinu, ir nesiūlo, bet aš ir neičiau, nes viešieji ryšiai – jau beveik reklama. O reklamščikių pasaulis – toks baisus, kad brrr… Jame žmogos pravardžiuojamos daunėmis kaip kokioje pagrindinėje mokykloje (mano bendraklasiai kokioje 5-7 kl. taip vadindavo vienas kitą – nesiedami su niekieno Dauno sindromu, šiaip, iš durnumo) ir lūzerėmis, jei užsidirba užkandinėse, vaikų namų globotinėms priskiriami gegužiuko jausmai, kviečiama moterims juokais dovanoti mėlynių (arba tortų į veidą) – vis šioks toks užsiėmimas, papildantis veiklas, kuriomis užsiimi, kai nemuši moterų.

Sarkazmas sarkazmu, bet Ugnė savo FB teisingai atkreipė dėmesį, kad vis daugiau reklamų kviečia kažko nesakyti ar nemanyti, bet pirma reakcija į jas būna klausimas – pala pala, o kas taip sako? Skaitykite toliau

Kur veda švaros paieškos visur?

Antropologijos mokslui bus daug įdomaus darbo su vienu ryškiu pastarųjų metų reiškiniu – turtingų ir besivejančių visuomenių viduriniosios klasės vis daugiau dalykų grindžia ir aiškina ritualine švara. Vis dažniau simboliškai švarūs turi būti ir kūnai, ir namai, ir tinklalapiai, ir netgi diskusijos.

Praėjo daugiau kaip pusė amžiaus po įtakingų antropologinių Mary Douglas veikalų apie simbolinę švarą. Jos įkvėptos (kodėl mot. g. mano tinklaraštyje?), iš paprastų pavyzdžių suprantame, kad simbolinė švara priklauso ne nuo mikroorganizmų ar teršalų kiekio, o nuo objekto vietos sistemoje. Gango upė, kurioje plaukioja nuotėkos ir lavonai, tikinčiosioms yra rituališkai švari. Savo plaukus, kol jie ant galvos, laikome švariais, o kai nukrinta ant kilimo – gryniausia nešvara. Ritualinės halal ir kašruto normos gerokai pergyveno tas aplinkybes, kuriose jos išties galėjo būti siejamos su infekcijomis ir kitais pavojais. Kad kultūrinės nuostatos apie švarą ir nešvarą veikia tai, kaip juslėmis patiriamas pasaulis, patyriau ir keliaudama Italijoje (įrašas anglų k.). Tačiau M.Douglas teoriją reikėtų prisiminti ir analizuojant politines diskusijas, ypač jei jose dalyvauja liberalių pažiūrų žmogos.

Skaitykite toliau

Vykti ar nevykti į Turkiją?

Šie metai, panašu, bus itin sunkūs Turkijos turizmui. Keli teroro išpuoliai ir nepavykęs perversmas, po kurio kurį laiką buvo uždaryti oro uostai, ilgam įsimins ir vers dukart pagalvoti, prieš užsisakant kelionę. Užtat turizmo agentūros skuba naudotis atpigusiais skrydžiais – vieną naujienlaiškį apie tai gavau jau kitą dieną po to, kai įvyko teroro aktas. Tad ar jau keisti atostogų planus, jei ketinote patyrinėti šią neįtikėtinai įdomią šalį?

Turkijoje lankiausi birželio pabaigoje – liepos pradžioje. Grįžus daugelis klausė, ar jautėmės saugios. Tačiau kadangi neskridome, o plaukėme, jokių trikdžių nepasijuto. Kiek klausinėjau restoranų darbuotojų, aplankyti Turkijos miestai (Bodrumas, Pamukalė ir Izmiras) su nerimu ruošėsi itin šykščiam sezonui. Kainos dėl to, žinoma, nukrito, ir kelionių agentūros toliau atakuoja pigių skrydžių pasiūlymais. Ką turėti galvoje, sprendžiant, ar atostogauti Turkijoje?

Skaitykite toliau

Gyvūnų migracija ir sėkmės paieškos Maasai Maroje

Maasai Mara garsėja safariais po gyvūnų ir žmonių bendrai gyvenamą teritoriją. Masajų karvės ganosi šalia laukinių kanopinių – zebrų, gnu, gazelių ir kitų. Kasmet pagrindinė atrakcija – stebėti, kaip gnu migruoja ir lyg lašišos tampa maistu kitiems.

Vairuotojai, vežiojantys turistes po parką, turi radijo ryšį ir atskirą žargoną, padedantį koordinuotis. Taip dauguma grupių gali tikėtis pamatyti pagrindinius (zebrus, žirafas, liūtus) ir retesnius (raganosius, leopardus ir dramblius) gyvūnus. Gana linksma klausytis, kaip turistės džiūgauja per TV matytus gyvūnus išvydusios gyvai, o tada… stebi juos per mažytį fotoaparato ekranėlį.

Gnu-zebrai Skaitykite toliau