Jau prieš kurį laiką pažiūrėjau filmą „Aurora“, bet šiandien perskaičiau, kad jis buvo apdovanotas, ir nusprendžiau aprašyti tada užfiksuotus pastebėjimus. Šiaip filmą žiūrėti gana įdomu, nenuobodu. Man patinka mintis, kad lietuviškas filmas gali būti apie kažką moksliško ir šiuolaikinio, ne tik apie kaimą ir gamtą. Man patinka, kad, patekęs į užsienį, filmas kurs įspūdį, jog Lietuvoje vyksta, su prancūzų pagalba, inovatyvūs tyrimai. Tęsiant komplimentų sąrašą, man padarė įspūdį, kad nebuvo lietuviškiems filmams tarsi privalomų elementų: garsiai lašančio vandens, ūbaujančio vėjo, atodūsių, lakstančių vaikų ir pan. Aktorės gerai vaidino. Čia mano komplimentų sąrašas baigiasi.

Continue Reading »

ES institucijos nuolat seka jaunimo, kuris nesimoko ir nedirba, dalį visoje ES. Tai patikimesnis rodiklis nei jaunimo nedarbas, kuris užgriebia tik registruotas bedarbes. Nesimokančio ir nedirbančio jaunimo (15-24 m. amžiaus žmogų dalis) labai nevienodai jautri krizei įvairiose valstybėse. Prieš krizę buvome vienoje lygoje su Vokietija, Belgija ir Suomija, bet per dvejus metus priartėjome prie pietiečių (beje, Estija taip pat). Continue Reading »

Kai buvau studentė, mėgaudavausi landžiodama po Užupio kiemelius, šniukštinėjau senų bažnyčių aplinką, žvalgiausi į nuo laiko pavargusių namų balkonus. Visa tai man labai patiko – dvelkė kažkuo nesutvarkytu, tikru, nemeluojančiu. Atrodė, ir mano draugės taip mano – visos mėgome fotografuotis apšepusiuose Užupio kampeliuose. Pirmą kartą su faktu, kad ne visiems tai turi kažkokią estetinę vertę, susidūriau gal trečiame kurse, kai per vieną socialinį tinklą man parašė toks japonas ir sutikau jam pagidauti. Rodžiau visokius man įdomius kampelius, o jis tik žvelgė tuščiu žvilgsniu ir nė kiek nesigrožėjo visa šita „autentika“. Continue Reading »

Perskaičiau Gabijos Grušaitės „Neišsipildymą“ – jau kurį laiką buvo smalsu, nes klausiau jos pristatymo knygų mugėje. Renginyje autorė man pasirodė pretenzinga, bandė pasirodyti labai unikali ir nelietuviška (reikėjo išgirsti, kaip ji taria „Dabar gyvenu Malaizijoje“), nors panašios ar dar įdomesnės biografijos lietuvių pažįstu būrį, ir nė viena taip nesigiria apie tai. Bet nesvarbu, šaunu, kad pasirodė toks provokuojantis ir savitas romanas apie emigrantes. Norėčiau, kad emigrančių romanų būtų daugiau. Perskaičiau su susidomėjimu, nors sakyčiau, kad reikia gerokai pašlifuoti.

Continue Reading »

Parašiau komentarą į Delfi. Šiaip neturiu laiko užsiimti atsakinėjimais ir netgi žiniasklaidinę veiklą paskutiniu metu stengiuosi orientuoti kitur, bet buvo baisu pagalvoti, koks iškreiptas vaizdas nusės Delfi skaitytojų galvose po G.Vaitoškos teksto. Jis nepasivargino pagūglinėti, kas yra postfeminizmas ir kas yra radikalusis feminizmas, o jo skaitytojos dar mažiau pasivargins. Taigi parašiau šį tekstą ir pabandžiau paaiškinti, kas yra kas. Tačiau jau gavau pastabą, kad rašau per daug akademiškai.

Blogai. Aš neįsižeidžiu, jei kas pasako, kad akademinis mano tekstas per daug publicistinis. Publicistinį stilių vertinu labiau nei akademinį, o suprantamumas ne specialistams man – didelė vertybė. Žinoma, konsultaciniame darbe, jei man sako, kad stilius – ne politikos analizės, tai reiškia, kad reikės perrašyti. Tačiau iš visų stilių labiausiai vertinu publicistinį ir būtent juo noriu geriausiai rašyti. Taigi mane neramina, jei net išsilavinusiai žmogai mano tekstas sunkiai suprantamas. Taip ir išeina, kai dirbi kelis nesusijusius darbus…

Įdomi tema. Nesvarbu, kad Karibai – ne šalis, o universitetas – Ben Guriono, bet surinkta įdomių faktų. Aš esu prieš neturtingų šalių gyventojų egzotizavimą ir objektifikavimą, bet tai, kad moterys važiuoja sekso ieškoti, tai visgi slepia tam tikrą revoliucinę žinutę mūsų kultūroje, kurioje moteris neva „duoda“ (jei tai daroma be pagarbos) ar atsiduoda (jei su pagarba). Taigi pratinkimės – moterys turi seksualinių poreikių, kurie dargi gali laaabai nepatikti mūsų „Lietuva – lietuviams“ triukšmautojams.

Bent jau aš nebuvau skaičiusi tokio straipsnio, kuris siųstų tokią žinutę: „Viskas čia OK, moterys taip daro, tik nesipasakoja. Štai sąrašiukas, kur galima gauti ir už kiek, – sėkmės, tik nepamiršk apsaugos“. Kaip sako liaudis, gotta love Cosmopolitan.

Neretai girdime, kad darbdavės Lietuvoje nepatenkintos mokslus ką tik baigusių darbuotojų įgūdžiais. Iš to daroma išvada, kad mokymo įstaigos nepakankamai paruošia darbui, reikėtų labiau orientuotis į praktiką. Darbe skaitydama šią veiksmų programą ir joje pateiktą padėties analizę aptikau, kuo skiriamės nuo daugelio kitų ES šalių, – mokomės daug, bet tik kartą gyvenime. Vakaruose labiau įprasta mokytis po truputį. Taip ir prie darbo rinkos prisitaikyti lengviau.

Šaltinis: 2007-2013 m. „Sanglaudos skatinimo veiksmų programa“

Va imsiu ir nesiskųsiu, kad šalta ir atsibodo, pasistengsiu patikėti, kad gražu ir kad netgi tuoj bus geriau.

Labai svarbus ir reikalingas interviu: „Tačiau per daugiau kaip metus net nelabai intensyvaus bendravimo su tais žmonėmis spėjau įsitikinti, kad tarp jų yra tokių lyderių, kurie nė akimirkos nedvejodami garbina Hitlerį, šlovina nacizmą ir jo priešakinį būrį – esesininkus. Apie žydus jų draugijoje galima kalbėti tik kaip apie kokius išsigimėlius ir niekaip kitaip. Esu girdėjęs, kaip Hitlerio klaida buvo vadinamas žydų vaikų žudymas – suprask, jeigu jis būtų apsiribojęs vien jų tėvų naikinimu, viskas būtų buvę gerai. Tai ko verti tie visi vieši atsiribojimai?“

Įdomu tai, kad pašnekovas pasakoja įgijęs išsilavinimą Vakaruose, kur nejaukiai jautėsi dėl savo pažiūrų. Manau, jis toks ne vienas. Tačiau kokybiškai išlavintas kritinis mąstymas nepalūžo iš pažiūros bendraminčių aplinkoje.

Žinios apie būtent tokias kai kurių „patriotų“ vertybes mane pasiekdavo savais kanalais, bet, saugodama šaltinių privatumą ir neturėdama tvirtų įrodymų, niekur neviešinau. Dabar asmuo iš vidaus viską pasakė. Laikas atsibusti.

Susiję įrašai – satyra „Lietuvoje nėra neonacių“, analizė „Lietuvoje – „pašnekint nacionalistą“ mėnuo?“, „Antisemitizmas Lietuvoje – iš neišmanymo?“