Nerangiausių viduriniosios klasės kalbinių manierų sąrašas

„Oh man, šitas filmas, like, best ever,“ kniaukia hipsteris troleibuse priešai sėdžiančiai merginai, kuri atsako su panašiai tiek angliškų intarpų, bet gerokai mažiau entuziazmo. Daugelyje pasaulio šalių pabrėžtinas savo anglų kalbos įgūdžių demonstravimas yra svarbus viduriniosios klasės ritualas. Taip, kaip paukščiai išskleidžia plunksnas, kaip raguočiai atstato ragus, kaip klumpakojo šokėjos dėlioja menamas klumpes, viduriniosios klasės atstovės mėgsta savo kalbos maniera rodytis, kaip puikiai moka anglų kalbą ir kaip dažnai ja galvoja. Toks reiškinys pastebimas ir Maltoje, kuri buvo britų kolonija, ir Rytų Europoje, kur kalbėti angliškai reiškia būti naujo veržlaus pasaulio dalimi. Mano viršininkai viename iš buvusių darbų, priklausantys vadinamajai X kartai, dažniausiai tiesiog į savo kalbą įterpdavo angliškų žodžių, kuriems trūksta tikslių atitikmenų lietuvių kalboje. O štai jaunesnės už mane miestietės angliškus žodžius vartoja ne sąvokoms įvardyti, o sujungti, emocijoms išreikšti. Papildomas reiškinys, kurį šiandien norėčiau aptarti, yra vertalai – lietuvių kalboje visiškai netinkamos konstrukcijos, pritaikytos iš anglų kalbos ir skambančios gana juokingai.

Skaitykite toliau

Kaip naudotis socialiniais tinklais – mano patarimai

Nežinau, kaip jūs, bet aš per daugiau kaip dešimtmetį naudojimosi įvairiais socialiniais tinklais iš pagrindų pakeičiau savo elgesį juose. Prie to prisideda ne tik technologijų naujienos, bet ir psichologiniai ir socialiniai savo gyvenimo transliavimo aspektai. Socialiniai tinklai yra puiki terpė sklisti klaidingoms naujienoms – ne tik apie politinius įvykius, bet ir apie asmeninio gyvenimo faktus.

Skaitykite toliau

Antisistemininko gimimas pagal Justiną Dementavičių

Po skandalingo atminimo lentos sudaužymo žiniasklaida vėl prisiminė Stanislovą Tomą, apie kurį pirmą kartą išgirdau VU barikadų kontekste 2008 m. Tuo metu palaikiau pasipriešinimą aukštojo mokslo neoliberalizavimui, bet kartu su bendramintėmis įtariai žiūrėjome į S.Tomo pasirinktus metodus ir gravitavimą link „tvirtos rankos“ partijų ir politikų. Tuometinėje Naujojoje kairėje niekada nenorėjome su juo bičiuliautis (pasitikrinau anų metų susirašinėjimą, kad būčiau tikra, jog tiksliai tai prisimenu), o anarchijos bendruomenė, nors ir priėmė S.Tomą skaityti kelių pranešimų ir parodė daugiau atvirumo, netrukus tyliai atstūmė jį dėl paksistinių simpatijų. Neseniai Justinas Dementavičius, buvęs S.Tomo kambariokas, „Bernardinuose“ parašė apie tai, kaip provokatoriui nepavyko niekur pritapti. Esė baigiasi atsiprašymu už tuometinį nejautrumą ir pasvarstymu, kaip iš pažiūros nekaltas neveiklumas gal ir ne patyčių, bet nuolatinės pašaipos akivaizdoje prisidėjo prie viešosios tvarkos pažeidėjo gimimo. Tačiau ar iš Justino teksto galime kažko išmokti, kad daugiau taip nebūtų?

Skaitykite toliau

Moterys valdžioje: viena, dvi, daug

Kovo 8 d. Lietuvoje tebeturime vienavyrę vyriausybę, sudarytą įvairiais pagrindais – patirties ir parodytų pasiekimų kažkurioje srityje, jaunystės ir ambicijos, partijų pasiskirstymo ir interviu su prezidente rezultatų. Turime diplomatų, biurokratų, dėstytojų – bet nė vienos panašių į juos parametrų moters.

Po to, kai premjeras pareiškė, kad tokioje vyriausybėje „daug“ moterų žemesniuose ranguose, nepatingėjau ir suskaičiavau (straipsnis čia). Šiek tiek nustebino, kai pamačiau, kad moterys išties sėkmingai daro karjerą viešajame sektoriuje ir vadovauja įvairiems ministerijų padaliniams. Tačiau aukščiausiuose politinio pasitikėjimo postuose, ten, kur priimami sprendimai, jų vis dar mažai.

Moterų karjerą kažkas palygino su bėgimu prieš vėją: nubėgti tikrai įmanoma, ir vyrus pakeliui aplenkti taip pat, bet tam pačiam atstumui tenka išeikvoti daug daugiau jėgų. Tikiuosi, neteks pernelyg ilgai laukti, kol užkopusios į višūnę (ir vienas kitas sąjungininkas, kurių, laimei, turime) išjungs vėjo mašiną.

Doris Lessing knyga „The memoirs of a survivor“

Kartą (jei tiksliau, 2013 m.) vertėjų mėgėjų konkurse gavau pagyrimo raštą, versdama ištrauką iš Doris Lessing kūrinio, bet pažintis su šios autorės kūryba iki šiol buvo minimali. Kiek matau, lietuviškai išversta tik viena jos knyga. Džiaugiausi, kad knygų mugėje į rankas pakliuvo „The memoirs of a survivor“ (kažkur mačiau išversta kaip „Išgyvenimo prisiminimai“). Tai klasikinė distopija, kai lyg niekur nieko pristatoma suirusios visuomenės situacija, o po to ji pamažu analizuojama, virškinama per asmenines patirtis, bet nė kiek neaiškinama. Nėra istorinio pasakojimo – gal ir tokio pasakojimo tradicija suiro. Skaitykite toliau

Mūsų asmeniniai pasirinkimai ir aplinka

Pernai ir pirmaisiais šių metų mėnesiais užderėjo įdomių straipsnių apie gyvenimo būdo ir klimato kaitos sąsajas, kuriuos prisiminti papildomą paskatą suteikė Žemės diena. Viena vertus, pažiro gąsdinančios naujienos su konkrečiais pavyzdžiais ir įrodymais, kad Žemės ekosistema byra, o galingiausi politikai atsisako įsipareigoti bent kažką sukontroliuoti. Antra vertus, vis dažniau po kaulelį išnarstomas individualaus įnašo mitas, vis dažniau šaipomasi iš tų klišių, su kuriomis augome. Užsuk vandenį, kai valaisi dantis. Išjunk šviesas. Koks skirtumas, jei pramonė milžiniškais kiekiais liurlina vandenį įvairioms medžiagoms pagaminti, veža jas per pusę pasaulio, sulipdo ir vėl gabena, kad gautus produktus, įvyniotus į kelis plastiko sluoksnius, suvartotume? Europos Parlamentas ruošiasi uždrausti tam tikrus vienkartinio plastiko gaminius, o Lietuvoje pamiškes labai sėkmingai išvaliusi butelių surinkimo sistema įkvepia optimizmo. Tuo pat metu vieni šaltiniai žada, kad pagelbėsime mūsų ekosistemai, jei atsisakysime jautienos, o kiti primena, kad visą mėsėdiškumą nusveria kelionės lėktuvu. Tad kaip pasirinkti individualius gyvenimo būdo pokyčius, kad jie būtų prasmingi?

Skaitykite toliau

Liūnės Janušytės knyga „Korektūros klaida“

Prieš kurį laiką dovanų gavau niekada anksčiau negirdėtos lietuvių rašytojos knygą. Draugės žino, kad aš daug kraustausi ir pastaruoju metu knygas imu iš bibliotekos arba skaitau planšetėje, taigi turėjo būti ypatinga priežastis, kodėl draugė nutarė man padovanoti popierinę knygą ir būtent šią. Ta priežastis maždaug ties knygos viduriu atsiskleidė. Skaitykite toliau

Žiniasklaida ir naujienų kuravimas

Maltoje teismas neseniai baigė nagrinėti kraupią bylą, kurioje nusikaltimo metu mažametę auką giminės apibūdino kaip nemalonaus charakterio. Pažįstama žurnalistė FB pasidalijo kolegės straipsniu, kuriame pastaroji kruopščiai užrašė, ką sakė giminės, ir ištransliavo publikai. Pažįstama piktinosi, kad giminės taip juodina vis dar nepilnametę auką, o teismas jų klausosi. Vėliau teismas nutarė, kad ir bjauraus charakterio vaikų žaginti visgi negalima, bet toje FB diskusijoje, prasidėjusioje prieš verdiktą, man labiau rūpėjo ne faktas, kad giminės davė tokius parodymus, o tai, kad reporterė kruopščiai visa tai ir ištransliavo prieš verdiktą, kai nei giminės, nei teismas, nei publika dar neturėjo viso paveikslo ir nebuvo nustatyta, įvyko nusikaltimas ar ne. Diskusijos eigoje teigiau, kad žurnalisčių pareiga – kontekstualizuoti ir kuruoti viešai skelbiamą informaciją. Tai perskaičiusi, maltietė žurnalistė puolė tyčiotis, bet kadangi įrašas ne viešas, necituosiu. Visgi noriu viešai paskelbti savo argumentą. Skaitykite toliau

Veikla kaip nesibaigiantis įsipareigojimų sąrašas

Tą pačią dieną gavau peno mintims iš dviejų šaltinių: BBC tinklalaidės In Our Time apie Hannah Arendt ir šio Buzzfeed straipsnio apie tūkstantinukių nuolatinio perdegimo problemą. Kartu jie padeda išgryninti darbo šiandieninėje visuomenėje problemas, kurių anksčiau nebuvau taip suformulavusi. Tačiau šių dviejų šaltinių sintezė gali paaiškinti kelis reiškinius: kodėl sugrįžta namų šeimininkės idealas (kaip neseniai rašė Verslo pietų redaktorė Sandra Vilimaitė, devynios iš dešimties moterų esą neturi didesnių karjeros ambicijų), kodėl kūrybinės ir žinių sferos darbuotojos perdega ir išsieikvoja, taip pat – kodėl greitai apkarsta svajonių darbai ar bet kokie „kieti“ darbai.

Iš H.Arendt pasiskolinkime sąvokas, o iš Anne Helen Petersen – nesibaigiančio užduočių sąrašo idėją. Ieškodama lietuviško vertimo, radau Jūratės Micevičiūtės straipsnį, kuris sutapo su mano planuotu H.Arendt sąvokų vertimu. Taigi H.Arendt skiria tris užimtumo formas: veikimą (action), darbą (work) ir triūsą (labor). Veikimas apima platų užsiėmimų spektrą, jis gali būti kolektyvinis, visuomenei naudingas, tarsi alyva visuomenės ratams, bet pasibaigus tam tikrai situacijai, veikimo rezultatų gali nebesimatyti. Triūsas yra skirtas išgyvenimui; į jį įeina apmokamas ir neapmokamas užimtumas namų ūkyje ir rinkoje. Darbas savo grynąja forma – tai procesas, kai kažką kuriame, statome, formuojame. Kas yra kas šiandienos vidurinei klasei? Kodėl kepti keksiukus daugeliui yra geresnė savirealizacija nei siekti karjeros korporacijoje? Ir kodėl išsiųsti laišką ar užpildyti pajamų deklaraciją – sunkiau nei nemiegojus parašyti plėtros strategiją?

Skaitykite toliau

Mokslas visuomenėje

Dar viena teminė kolekcija, kurią ateityje pildysiu.

Sveikata

Šįkartą Komsomolkėje (Lietuvos ryte) ne britų, o amerikiečių mokslininkai. Šiame straipsnyje seku, kaip pakito JAV universiteto žinutė, keliaudama per Daily Mail į Lietuvos bulvarinius puslapius. Pakito ir tyrėjos lytis.

Kad ir kaip ekspertės ir valdžios skatintų moteris pasitikrinti, ar neatsirado krūties vėžio rizika, draudimo įmonės moteris baudžia už tai, kad jų byloje yra įrašų apie testus, nepiktybinius pakitimus ir kt. Skaitykite toliau