Jodi Picoult, „Sing you home“

Amerikiečių autorės Jodi Picoult romanas, kurio pavadinimas į lietuvių kalbą išverstas kaip „Kelias namo“, lietuviškuose knygynuose ir blogosferoje sušmėžavo prieš kelerius metus. Drąsią istoriją apie dvi moteris, nutarusias sukurti šeimą, Alma littera išleido kaip tik tuo metu, kai Vilniumi pražygiavo pirmosios saugios Baltic Pride eitynės. Rašytoja savo publiką atsargiai pratina prie daugeliui nepatogios temos, vinguriuodama po visuotinai priimto normalumo dirvonus tol, kol apsiprasime su veikėjomis (kodėl mot. g.?) ir patikėsime, kad tame plėktelėjusiame normalume joms tikrai ne kažką.

Skaitykite toliau

Mano tyrimas apie gimdymus Lietuvoje su Nyla

Seniai svajojau padirbėti su Nanook komanda. Pagaliau radau, ką jai pasiūlyti, ir kartu sukūrėme šią tinklalaidę apie moteris, kurios mano, jog su jomis gimdant pasielgta netinkamai. Galite perklausyti tiesiogiai čia, bet patarčiau užsiprenumeruoti Nyla savo mėgstamoje podcastų programėlėje:

O Nanook tinklalapyje rasite ir fotoesė.

Išleidus laidą, su mumis įvairiais kanalais susisiekė daugybė moterų, norinčių pasidalyti panašiomis arba visiškai skirtingomis istorijomis. Jei norėtumėte papasakoti mums savąją, susisiekite su manimi tiesiogiai arba rašykite info@nanook.lt

Bendravimas socialiniuose tinkluose: kaip elgtis geriau?

Kodėl socialiniuose tinkluose lengviau pasielgti nejautriai ir neatsargiai? Apie tai susimąsčiau, įsivėlusi į konfliktą. Jo pasekmės buvo proga kai ką permąstyti ir patobulinti. Norėčiau pasidalyti savo pastebėjimais ir pakviesti komentaruose pasiūlyti daugiau šaltinių ir įžvalgų.

Iš socialinių tinklų gaunu daug naujų idėjų, įkvėpimo ir nagrinėtinų temų, todėl kasdien juos naudoju, nors ir labai kritiškai žiūriu į jų verslo modelį. Kadangi nuolat šviečiuosi apie emocijų valdymą, paskutiniais metais laikiau save pakankamai stipria, kad neleisčiau negatyviam socialinių tinklų turiniui naujienų sraute manęs paveikti ar išprovokuoti, todėl nieko neunfollowinau, net jei jų įrašai būdavo toksiški. Tačiau tam tikri įvykiai šiek tiek išmušė iš vėžių, sukėlė įtampą ir nė nepajutau, kaip tinkle Facebook pasielgiau spontaniškai ir neapgalvotai – dėl to gailiuosi.

Skaitykite toliau

Ian McEwan „Solar“

Reikėtų pradėti rinkti knygų kolekciją klimato krizės tema. Vieną iš būdų kalbėti apie žmonijos trumparegiškumą šiuo klausimu – Ian’o McEwan’o romanas „Solar“ su pabrėžtinai antipatišku pagrindiniu veikėju mokslininku.

Michael’as Beard’as mums atsiskleidžia kaip ėdrus ir tingus neo-Gargantiua. Nors apie jo jaunystę sužinosime ne iš karto, po to, ką sužinome apie veikėją romano pradžioje, nė kiek nesistebėsime, kad jis nuo jaunystės slydo per profesinį gyvenimą kaip per sviestą. Jo proto užteko įstoti į prestižinį universitetą, o kai guvesnis nei vidutinis protas sutinka gerus bendravimo įgūdžius, išeina greita ir puiki karjera. Jaunatviškos aistros mokslui užuomazgos padeda vyrui padaryti atradimą ir gauti Nobelio premiją, už kurią visą gyvenimą kapsi finansiniai ir simbolinio kapitalo dividendai ir nieko nebereikia daryti. Šiame etape ir sutinkame Beard’ą.

Skaitykite toliau

Nerangiausių viduriniosios klasės kalbinių manierų sąrašas

„Oh man, šitas filmas, like, best ever,“ kniaukia hipsteris troleibuse priešai sėdžiančiai merginai, kuri atsako su panašiai tiek angliškų intarpų, bet gerokai mažiau entuziazmo. Daugelyje pasaulio šalių pabrėžtinas savo anglų kalbos įgūdžių demonstravimas yra svarbus viduriniosios klasės ritualas. Taip, kaip paukščiai išskleidžia plunksnas, kaip raguočiai atstato ragus, kaip klumpakojo šokėjos dėlioja menamas klumpes, viduriniosios klasės atstovės mėgsta savo kalbos maniera rodytis, kaip puikiai moka anglų kalbą ir kaip dažnai ja galvoja. Toks reiškinys pastebimas ir Maltoje, kuri buvo britų kolonija, ir Rytų Europoje, kur kalbėti angliškai reiškia būti naujo veržlaus pasaulio dalimi. Mano viršininkai viename iš buvusių darbų, priklausantys vadinamajai X kartai, dažniausiai tiesiog į savo kalbą įterpdavo angliškų žodžių, kuriems trūksta tikslių atitikmenų lietuvių kalboje. O štai jaunesnės už mane miestietės angliškus žodžius vartoja ne sąvokoms įvardyti, o sujungti, emocijoms išreikšti. Papildomas reiškinys, kurį šiandien norėčiau aptarti, yra vertalai – lietuvių kalboje visiškai netinkamos konstrukcijos, pritaikytos iš anglų kalbos ir skambančios gana juokingai.

Skaitykite toliau

Kaip naudotis socialiniais tinklais – mano patarimai

Nežinau, kaip jūs, bet aš per daugiau kaip dešimtmetį naudojimosi įvairiais socialiniais tinklais iš pagrindų pakeičiau savo elgesį juose. Prie to prisideda ne tik technologijų naujienos, bet ir psichologiniai ir socialiniai savo gyvenimo transliavimo aspektai. Socialiniai tinklai yra puiki terpė sklisti klaidingoms naujienoms – ne tik apie politinius įvykius, bet ir apie asmeninio gyvenimo faktus.

Skaitykite toliau

Antisistemininko gimimas pagal Justiną Dementavičių

Po skandalingo atminimo lentos sudaužymo žiniasklaida vėl prisiminė Stanislovą Tomą, apie kurį pirmą kartą išgirdau VU barikadų kontekste 2008 m. Tuo metu palaikiau pasipriešinimą aukštojo mokslo neoliberalizavimui, bet kartu su bendramintėmis įtariai žiūrėjome į S.Tomo pasirinktus metodus ir gravitavimą link „tvirtos rankos“ partijų ir politikų. Tuometinėje Naujojoje kairėje niekada nenorėjome su juo bičiuliautis (pasitikrinau anų metų susirašinėjimą, kad būčiau tikra, jog tiksliai tai prisimenu), o anarchijos bendruomenė, nors ir priėmė S.Tomą skaityti kelių pranešimų ir parodė daugiau atvirumo, netrukus tyliai atstūmė jį dėl paksistinių simpatijų. Neseniai Justinas Dementavičius, buvęs S.Tomo kambariokas, „Bernardinuose“ parašė apie tai, kaip provokatoriui nepavyko niekur pritapti. Esė baigiasi atsiprašymu už tuometinį nejautrumą ir pasvarstymu, kaip iš pažiūros nekaltas neveiklumas gal ir ne patyčių, bet nuolatinės pašaipos akivaizdoje prisidėjo prie viešosios tvarkos pažeidėjo gimimo. Tačiau ar iš Justino teksto galime kažko išmokti, kad daugiau taip nebūtų?

Skaitykite toliau

Moterys valdžioje: viena, dvi, daug

Kovo 8 d. Lietuvoje tebeturime vienavyrę vyriausybę, sudarytą įvairiais pagrindais – patirties ir parodytų pasiekimų kažkurioje srityje, jaunystės ir ambicijos, partijų pasiskirstymo ir interviu su prezidente rezultatų. Turime diplomatų, biurokratų, dėstytojų – bet nė vienos panašių į juos parametrų moters.

Po to, kai premjeras pareiškė, kad tokioje vyriausybėje „daug“ moterų žemesniuose ranguose, nepatingėjau ir suskaičiavau (straipsnis čia). Šiek tiek nustebino, kai pamačiau, kad moterys išties sėkmingai daro karjerą viešajame sektoriuje ir vadovauja įvairiems ministerijų padaliniams. Tačiau aukščiausiuose politinio pasitikėjimo postuose, ten, kur priimami sprendimai, jų vis dar mažai.

Moterų karjerą kažkas palygino su bėgimu prieš vėją: nubėgti tikrai įmanoma, ir vyrus pakeliui aplenkti taip pat, bet tam pačiam atstumui tenka išeikvoti daug daugiau jėgų. Tikiuosi, neteks pernelyg ilgai laukti, kol užkopusios į višūnę (ir vienas kitas sąjungininkas, kurių, laimei, turime) išjungs vėjo mašiną.

Doris Lessing knyga „The memoirs of a survivor“

Kartą (jei tiksliau, 2013 m.) vertėjų mėgėjų konkurse gavau pagyrimo raštą, versdama ištrauką iš Doris Lessing kūrinio, bet pažintis su šios autorės kūryba iki šiol buvo minimali. Kiek matau, lietuviškai išversta tik viena jos knyga. Džiaugiausi, kad knygų mugėje į rankas pakliuvo „The memoirs of a survivor“ (kažkur mačiau išversta kaip „Išgyvenimo prisiminimai“). Tai klasikinė distopija, kai lyg niekur nieko pristatoma suirusios visuomenės situacija, o po to ji pamažu analizuojama, virškinama per asmenines patirtis, bet nė kiek neaiškinama. Nėra istorinio pasakojimo – gal ir tokio pasakojimo tradicija suiro. Skaitykite toliau

Immigrant life in Malta: it’s lagom

When I was still relatively new to Malta, I wrote about how the Danish word ‘hygge’ captures what I sorely lack in Maltese houses and offices. Now I’m going to use the Swedish word ‘lagom’ to explain, in my understanding, why so many people get frustrated about living in Malta but continue living there.

Being a member in a couple of Facebook forums for immigrants, I frequently see some people estimating, half jokingly, how long it takes until some Maltese member will virtually shout „Go back to your country“ after an immigrant complains about this or that. A few hours. A day! Maltese people join immigrant groups for various reasons – to sell stuff, to advertise, – or to offer tips and helpful advice. Once in a while some of them snap in the face of criticism of their country. Those who complained get an additional point – „you see, they’re not welcoming people after all.“

My theory about the patterns of complaining among Malta’s immigrants on social networks has to do with cognitive overload. It is rather difficult to form habits and automatisms, because you have to be on the lookout as you move around, and constantly process the environment. Various negative stimuli add to the overload (noise, pollution, eyesore buildings, stressful road conditions, dust, garbage and pervasive humidity assault all senses). But I’ll elaborate on this some time later. This time I’ll try to answer the question why people stay in Malta when they see so many negative aspects of both its development and its cultural habits.

Skaitykite toliau