Newest Posts

Pora minčių apie teisę streikuoti

Šįryt, skaitydama naujienas Twitteryje, stabtelėjau ties tyrėjo ir konsultanto M.van Hulten’o teiginiu:

Belgijoje, kaip žinia, vyksta visuotinis transporto darbuotojų streikas. Plačiau apie jį rašo ten gyvenanti mano draugė Monika. Man pačiai streikai sukelia dvejopus jausmus. Meluočiau sakydama, kad kaskart, kai planuoju kelionę, nelaikau špygų: „kad tik nestreikuotų…“ Kaip individė (moteriškoji giminė šiame tinklaraštyje) noriu sklandžiai ir saugiai iš taško A nusigauti į tašką B. Tačiau kartu suprantu, kad mano kaip viduriniosios klasės darbuotojos gyvenimas gali būti toks, koks yra, dėl to ir tik dėl to, kad milijonai darbininkių kasdien pluša dėl mano ir panašių patogumo. Tik dėl to, kad pluša pakankamai pigiai, verslai teikia man mėgstamas prekes. Tik dėl to, kad kažkas nuolat nugabena mane, kur reikia, išvalo gatves, priruošia maisto, surenka likučius ir paruošia man švarias patalpas dirbti, aš galiu užsiimti savo viduriniosios klasės reikalais. Patogiai gyvenant ir laikant darbo klasę infrastruktūra, galima pamiršti apie mus aptarnaujančiųjų žmogiškumą. Streikas primena, kad šios darbuotojos turi teisę bet kada organizuotai patraukti savo darbo jėgą iš rinkos, kad pastebėtume, kokios bejėgės esame, kol jų nėra.

Taigi nėra, kas daryti. Sukandam dantis ir…

Gražus kūrinys ir klasikinė gitara

Ačiū susirašinėjimo draugui K., kad pasidalijo šiuo gražiu ir tingiam šeštadienio rytui labai tinkamu kūriniu. Kaori Muraji gitara atlieka Šopeno Noktiurną Nr. 2.

Reportažas apie lėlių šokio spektaklį

VDU studenčių iniciatyva susikūręs internetinis TV kanalas E-Asia parengė reportažą apie gražų lėlių šokio spektaklį iš Japonijos, kurį ir aš žiūrėjau lapkričio 20 d.

Hiroši Hori sukurti šokiai su lėlėmis (kai kuriuose jis tik valdo lėles, kituose ir pats vaidina personažą) yra įkvėpti garsios X a. rašytojos Murasaki Šikibu nemirtingą kūrinį „Pasakojimai apie Gendži“. Skirtingai nei lėlių teatre bunraku, dažniausiai tokiame šokyje lėlę valdo pats aktorius. H.Hori pats gamina lėles ir kuria joms kimono. Per pasirodymą jis rodė ir filmą, kuriame vaidino lėlės. Idėja įdomi, bet filmas nė kiek neprilygsta gyvam spektakliui su lėlėmis.

Užburiančios gerklinio dainavimo platybės VDU

Šią savaitę ėjau į grupės Altai Khangai koncertą VDU. Tai buvo ne akademinei bendruomenei skirtas, o komercinis renginys, bet buvo įdomu pagalvoti ir apie tai, koks svarbus kultūrinis centras VDU tapo.

Pirmą kartą gerklinį dainavimą išgirdau prieš kokius 12 metų, kai vienas draugas atsivežė tokio tibetietiško dainavimo pavyzdžių. Skambėjo įdomiai, bet nebuvo kažkas, ko klausyčiau dėl estetinio malonumo. Tokio dainavimo grožį man atskleidė virtuali pažintis su Tuvos grupe Huun Huur Tu. Todėl nedvejodama nuėjau pasiklausyti ir jų kolegų iš Mongolijos.

Continue Reading »

Erdogan’as ir įvairovės vadyba

Po internetą sklando pasibaisėjimo pliūpsniai: Turkijos prezidentas R.T. Erdogan’as konferencijoje pareiškė, kad nereikia lyčių lygybės! BBC ir kiti tarptautiniai šaltiniai nesivargino net paminėti renginio pavadinimo ir vadino jį „women’s conference“. Kaip kaip? Kokių moterų, kurių? Man iškart kilo įtarimas, kodėl konservatorius turėtų atidaryti konferenciją apie moterų teises. O jei jau taip, kodėl niekas jam nepaprieštaravo, nenušvilpė?

Štai vietinis šaltinis apie renginį.  Ir štai įdomi detalė: „He also praised KADEM [organizatorius] […]”Unlike other NGOs, it presented a concrete agenda rather than looking to fuel tensions like some other activist groups. Turkey had really needed such an organization for women’s problems.“ (vertimas: jis taip pat pagyrė [konferenciją organizavusią NVO] KADEM: “[…] Skirtingai nei kitos NVO, ji pristatė konkretų planą, o ne ieškojo, kaip pakurstyti įtampą, kaip daro kitos aktyvisčių grupės. Turkijai seniai reikėjo tokios organizacijos moterų problemoms [spręsti].“ Continue Reading »

Dalykai yra susiję I: tik dėl darbo

Įvairias politikos problemas įprasta spręsti atskirai, nes taip paprasčiau administruoti, galima specializuotis ir pan. Taip gali pasirodyti, kad darbo trūkumas, universitetų kokybė, maisto kainos ir kamščiai Vilniuje yra skirtingos politikos problemos. Tačiau pamėginkime pasigilinti.

Tarkime, gyvena Vilniuje Vardmantė Pavardauskaitė ir Vardenis Pavardenis iš skirtingų Lietuvos miestelių. Iš šeimos daug pagalbos, išskyrus po maišą bulvių žiemai, savo įsikūrimui Vilniuje jie negavo. Kadangi mokykloje mokėsi gerai, mokytojos (kodėl visur moteriškoji giminė?) sakė, kad reikia kažkur stoti. Vardmantė baigė kultūros istoriją, Vardenis –  vadybą. Baigęs mokslus, Vardenis vadybininko darbo negavo. Užtat pasitaikė proga gauti valstybės tarnautojo etatą – ilgainiui jis tapo Kažkokio Dalyko vyresniuoju specialistu. Vardmantė įsidarbino muziejuje. Continue Reading »

Interviu su Kenzaburo Oe

Rekomenduoju perskaityti ilgą, bet labai įdomų interviu su mano labai mėgstamu rašytoju Kenzaburo Oe. Pirmąją jo knygą aptikau prieš kokius 15 metų rajono bibliotekoje.

Šiame interviu rašytojas pasak

Kas yra progresyvus švietimas

Daug metų domiuosi švietimo reformomis ir politika. Darbiniame kontekste ne visada turėjau galimybę išsakyti savo nuomonę, bet dabar, kilus diskusijai apie progresyvų švietimą, noriu pasidalyti pora minčių. Štai kokia lentelė lygina tradicinį ir progresyvų švietimą.

Vadinamąjį tradicinį mokyklos modelį kritikuoti būtina. Kas skaito Bourdieu, turėtų turėti daug argumentų, kaip šis modelis prigamina įvairių numatytų ir nenumatytų pasekmių socialiniam susiskirstymui (stratifikacijai). Tačiau ką siūlo šioje lentelėje pateikiamas modelis ir ar tikrai tai savaiminis gėris? Continue Reading »

Popkultūros poveikis

Kilo įdomi diskusija su feministėmis, ar kas nors gali užaugti nepaveikta popkultūros. Apie ją esu šiek tiek rašiusi. Turiu draugių, kurios tyrinėja popkultūrą, o sociologių beigi antropologių (kodėl moteriškoji giminė?) konferencijose dažniausiai būna bent viena sesija apie ją. Diskusija, ar „susipratusioms“, progresyvioms žmogoms reikėtų ją atmesti, siekia H.Marcuse’ės laikus. O tai buvo autorius, kurio darbai paskatino mane pozicionuoti savo įsitikinimus kairiajame spektre.

Popkultūra – tai meninių talentų (dainuoti, vaidinti, piešti, kurti filmus) naudojimas pramogai. Sukurti popkultūrinį produktą reikia daug darbo, bet jis dažniausiai vartojamas kaip lengvas, sukurtas linksminantis. Popkultūra siužetų semiasi iš kasdienybės (lėkšti juokeliai, dainos apie kasdienius dalykus), bet visada kuria tam tikrą iliuziją, netgi magiją – jos dalyvės yra tam tikra prasme klounės. Continue Reading »

Mano komentarai apie Azijos politiką LRT radijuje

Žurnalistinį darbą paskutiniu metu dirbu retai ir dažniau rašau į angliškus leidinius, bet dabartinis darbas sudaro puikias sąlygas padėti kolegėms rengti žinių laidas apie Rytų ir Pietryčių Azijos politiką. Šiemet jau kalbėjau:

Džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsiranda toks dalykas kaip politologinė Rytų Azijos specializacija. Kaip matote, neretai reportažai apie Rytų Aziją cituoja mane ir mano bičiulį, buvusį bendrakursį Konstantiną Andrijauską, dirbantį MRU. Kai mes studijavome, Rytų Azijos studijos glaudėsi filologijos, filosofijos ir istorijos fakultetuose.