Newest Posts

Paskelbti 2015 m. Pulitzeriai

Štai ir paskelbtas šių metų amerikiečių žurnalistikos apdovanojimų prizininkių sąrašas. Kaip matyti, laimėjusios komandos ir žmogos rengė reportažus apie Ebolą, ISIS, JAV politines aktualijas. Kaip rašo Columbia Journalism Review, kol sulaukė savo prizo, net dvi laimėtojos (kodėl moteriškoji giminė?) jau paliko darbus žiniasklaidoje: Natalie Caula Hauff, dirbusi komandoje, dėl kurios Pietų Karolinos valstijoje išsijudino moterų apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje priemonės, paliko darbą, nes norėjo vaikų. Rob′as Kuznia, kuris su komanda tyrė korupciją, išėjo dirbti į viešuosius ryšius, nes dirbdamas žurnalistu negalėjo susimokėti nuomos.

Ką šie pavyzdžiai sako toms, kas svarsto, ar rinktis karjerą žurnalistikoje? Tikriausiai nieko daugiau, nei visi kiti pavyzdžiai. Pažįstu daug puikių žurnalisčių, kurios paliko darbus dėl to, kad negalėjo išsilaikyti arba žinojo, kad, palikus pakenčiamą darbovietę, kitos panašios neatsiras. Ir vis dėlto kasmet šimtai veržiasi į šią profesiją, nes jaučiasi reikalingos, nes jaučia, kad tai svarbu, nes gali naudoti geriausius savo talentus.

Interviu su kolega iš Vengrijos apie savanoriavimą Kongo DR

Tailande susipažinau su fotografu Mate, kuris penkis mėnesius gyveno Kongo DR ir dalyvavo Europos savanorių tarnybos projekte. Kadangi Euroblogo savaitės tema kaip tik buvo savanorystė, parengiau su juo interviu. Dabar jis taip pat perpublikuotas Europos vystomojo bendradarbiavimo metų interneto svetainėje. Kviečiu paskaityti ir pasigrožėti nuotraukomis.

Pasakojimas apie Tailandą LRT laidoje

Grįžusi iš Tailando, su dar gana šviežiais įspūdžiais pirmadienį nukeliavau į LRT studiją, kur pasakojau, ką pavyko ten pamatyti ir išgirsti. Tai buvo pirmoji mano tiesioginio kalbėjimo per radiją iš studijos patirtis. Paklausykit mediatekoje (nuo 95:30).

Radijui visada puoselėjau ypatingus jausmus. Užaugau su LRT: į atmintį ilgam įsėdo pratisais balsiais diktorės sakomas legendinis studijos adresas – Konarskio 49. Kai kuriuos garsus, pvz., signalizuojančius žinių pradžią, jie naudoja iki šiol. Ir štai aš ten – studijoje, kuri vaikystėje man atrodė tokia mistiška. Dabar turiu LRT dirbančių draugių, ne kartą lankiausi radijo patalpose, bet šįkart pirmą kartą įžengiau į tiesioginio eterio kambarėlį, kur, mikrofonų puokštės atskirta nuo vedėjų, pasakojau apie savo kelionę. Tikiuosi, tai ne paskutinis kartas.

Apie Tailandą rašau straipsnių seriją, kurią galite rasti čia.

Tailando istorijos

Grįžau iš organizacijos Minority Rights Group mokymų Tailande apie etninių mažumų padėtį ten. Kaip jau rašiau, per mokymus teko apsilankyti nacionaliniame parke, kuriame iškyla etninių mažumų apsaugos problemų. Kita programos dalis buvo nepriklausomas žurnalistinis tyrimas.

geles-budaGrįžusi po truputį išleidžiu į pasaulį straipsnius iš Tailando:

Pirmasis – apie šaunias verslininkes, kurios, panaudodamos savo kūrybiškumą, susikuria darbo vietą sau ir aplinkiniams.

Antrasis – apie blogėjančią žurnalistų padėtį tebesant populistinei valdžiai ir valdžią perėmus armijai (anglų k., išversta į prancūzų ir ispanų k.).

Trečiasis – apie tai, kaip jaunuoliai renkasi vienuolio ar dvasininko kelią, siekdami mokslo.

 

Taip pat – pasakojimas apie kelionę LRT laidoje „Ryto garsai“ (nuo 95:30)

Darbo santykiai Rytų Azijoje

Keli įdomūs faktai Continue Reading »

Nacionalinio parko įdomybės

Kraeng Khachang nacionaliniame parke, atrodo, ramu ir gražu. Tačiau čia verda įtampos: čiabuvėms nebeleidžiama praktikuoti lydiminės žendirbystės, joms neaišku, ką reikš būsimas paskelbimas UNESCO saugoma zona.

Kaip BBC tingų straipsnį apie Lietuvą kurpė

Net kelios draugės socialiniuose tinkluose pasidalijo nuorodą į šį BBC straipsnį apie švietimą Lietuvoje. Autorius Nic′as Mitchell′as bandė gilintis, kokie iššūkiai kyla švietimo sistemai. Perskaičiusi pagalvojau, kad jei aš, tarptautiniuose vandenyse neprasimušusi Rytų europietė, parašyčiau tokį straipsnį, niekas jo nespausdintų. Betgi čia BBC, tai galima. Keli mano pastebėjimai apie šį tekstą galbūt padės toms (kodėl mot.g,?), kas akademiškai ar kitaip domisi žiniasklaida. Continue Reading »

Naujoji intelektinių kūrinių ekonomika

Šiandien Kultūros ministerijoje vyko spaudos konferencija apie piratavimą, kurioje išsakyti seniai visiems girdėti argumentai. Aš suprantu autorių norą uždirbti iš kūrybos ir jį gerbiu. Pati puikiai prisimenu, kai dirbau Atgimime ir dažnai girdėdavau iš skaitytojų: „Jūs puikiai dirbat, labai mėgstu šį laikraštį,“ bet paklausus, kada paskutinį kartą pirko arba prenumeravo, atsakydavo, kad laukia, kol straipsnius „nusiurbs“ Delfi ir galės perskaityti nemokamai.  Kūrėjos (kodėl moteriškoji giminė?) gyvena kapitalistinėje visuomenėje ir neturi jokių lengvatų nei pavalgyti, nei išsinuomoti būsto. Dar daugiau, po švietimo reformos muzikinis išsilavinimas Lietuvoje yra labai brangus. Visgi norėčiau priminti, kad intelektinių produktų kūrėjos labiau nei bet kas kitas veikia ne tik tradicinėje prekių, bet ir įvaizdžių bei ištikimybės ekonomikoje. Continue Reading »

Čečėnija naujame minčių žemėlapyje

Kai vaikystėje pradėjau skaityti laikraščius, Čečėnija juose būdavo minima kaip broliška tauta, besivaduojanti iš priespaudos. Iš tų laikų Vilniuje liko Čečėnijos skveras, Kaune – Čečėnijos aikštė. Lietuva teikė prieglobstį sukilėliams ir jų šeimoms. Tačiau jau kokius 15 metų apie Čečėniją negirdime beveik nieko teigiamo. Spėčiau, kad daugeliui buvusi broliška tauta asocijuojasi su Ruklos socialinėmis problemomis, o galbūt yra tapusi dar viena stereotipais apipinta musulmoniška visuomene. Negi nebeįdomu sužinoti, kas ten vyksta?

Continue Reading »

Padalyta Nikosija: straipsnis Kauno žiniose

„Kauno žinios“ išleido mano straipsnį apie padalytą Nikosiją: ką mes matėme jos turkiškoje bei graikiškoje dalyse ir buferinėje zonoje. Buvo proga prisiminti ir prieš beveik ketverius metus Kembridže išklausytas paskaitas.

Ne viską pavyko apžiūrėti, ką norėjosi, bet visokių pastebėjimų turiu daugybę. Šiaurės Kipras, kaip dabar ir Izraelis, nebeantspauduoja pasų, o duoda atskirą lapelį. Turėsiu jį atminimui: jame net po keturis atvykimo ir išvykimo antspaudus, beveik visi iš Nikosijos patikros punktų. Viena pora – pirmasis atvykimas į Šiaurės Kiprą ir galutinis išvykimas. Bet kiti – įžengimas į graikiškąją Nikosiją su turkiškosios gyventoju ir du įžengimai vien tik į buferinę zoną. Ilgam įsimins, kaip ėjome zonos parodyti (nes mes gi jau veteranės) naujai pažįstamai iš Ukrainos ir kartu pasitikti iš Pietų atvykstantį mus pasisvečiuoti priėmusio šiauriečio CSerio draugą (nebuvome jo anksčiau mačiusios, bet nesunkiai atpažinome ir pašaukėme).

Nikosijoje praleidome daugiau dienų nei kituose miestuose, nors turistiškai ją apžiūrėti užtektų ir vienos ar pusantros. Bet buvo įdomu tiesiog šniukštinėti, kalbėtis ir treniruoti antropologinius „raumenis“.