Filmas „Kitoje šalyje“

Kino mėgėjos Lietuvoje jau turėjo progą atrasti korėjiečių režisieriaus Hong Sang-soo darbus (pvz., Kino pavasaryje), tačiau man šis vardas nebuvo girdėtas, o ir aktyvus domėjimasis kinu liko kaip studentiškų metų atsiminimas. Tačiau, pasitaikius progai, pažiūrėjau filmą ir paklausiau specialistės iš Pietų Korėjos pristatymo.

Hong′as yra vienas iš tų režisierių, kurie mėgsta geriančius ir rūkančius personažus, tiki, kad taip daryti kieta ir rafinuota. Kaip pasakojo pristatyme, kai Isabelle Huppert išpažino savo meilę korėjietiškam kinui ir svajonę nusifilmuoti korėjietiškame filme, scenaristas ir režisierius Hong aplipdė istoriją aplink jos personažą ir kiek telpa pasimėgavo dūmus jausmingai pučiančios prancūzės įvaizdžiu. Skaitykite toliau

Darbo paieškų vargai

Mano draugė Ugnė ieško darbo. Jei kas turite kokių pasiūlymų, rašykite ir džiaukitės puikia darbuotoja. Ta proga mintiju apie tai, kaip daug įvairių įgūdžių turinčios žmogos nuolat gauna klausytis skaudžių komentarų iš savo aplinkos, esą jau tuuuu tai rastum darbą, kokį nori, jei tik labai norėtum, kąąą nerandi? Labai prašau, jei savo aplinkoje turite daug įvairios patirties prikaupusių ir darbo ieškančių asmenybių, nesakykite joms taip.

Man irgi tekdavo to nuolat klausytis, ir kadangi tos, kas taip sakė, paprastai man linki gero, tekdavo atsakyti kaip nors mandagiai ir sukandus dantis nukęsti. Tačiau žinoma, nesėkmės ieškant norimo darbo nėra labai afišuojama karjeros detalė. Dauguma mūsų norėtume, kad kitos tikėtų, jog gauname, ko norime. Aš niekada nebandžiau apie save ištransliuoti tokios žinutės, bet vis tiek kažkodėl daug kas taip mano. Ledus pralaužė šis šaunus Princeton’o profesorius, publikavęs savo nesėkmių CV. Skaitykite toliau

Jeffery Deaver „The bone collector“

Sužinojusi, kad skaičiau „The Son“, kolegė nutarė mane aprūpinti detektyviniais romanais. Taip mano rankose atsidūrė knyga, kurios nė už ką nepirkčiau ir kitomis aplinkybėmis greičiausiai neskaityčiau. Tačiau pradėjusi kantriai perskaičiau, puslapis po puslapio, mėsmalė po mėsmalės.

Šio romano pagrindiniai veikėjai iš tiesų panašūs į J.Nesbo policininkų porą – patyręs senas vilkas ir talentinga išplėstaakė jauna naujokė. Tik šį kartą autorius iki nuobodumo dažnai pabrėžia, kad policininkė būtinai graži ir tai jai padeda dirbti. Be to, kirbanti įtampėlė tarp skirtingų lyčių kolegų išplėtota tiesmukiau, vyriškis ramiai sau lygina kolegę su savo meilužėmis, džiaugiasi fiziniu artumu. Kolegė nesipriešina.

Tik yra viena detalė – patyręs policijos vilkas yra paralyžiuotas. Skaitykite toliau

Ką reiškia „reikia kairės“?

Iki šiol, kai užmatau įdomų egzempliorių, atnaujinu savo įrašą apie kairės poreikį. Tačiau jaučiu pareigą pagal savo netobulą supratimą dar ir išversti tai, ką transliuoja autorės. Taigi, jeigu teisingai suprantu, „reikia tikros kairės“, kai tai sako dešiniųjų pažiūrų autorė, reiškia:

  • Kas nors surinkite tas varguoles ir kuo nors jas užimkite, gerai?
  • Kažko trūksta, kad turėtume tvarkingą ir nuspėjamą europietišką politikos spektrą.
  • Mes ilgai gniuždėme priešininkę, o dabar riteriškai ištiesime ranką ir padėsime atsistoti.

Skaitykite toliau

Cathy Rentzenbrink „The last act of love“

Yra tam tikras žanras, kurį galima pavadinti empatine literatūra. Jis labiausiai paveikus tuo, kad literatūra padeda įsijausti į padėtį, kurioje nebuvai ir niekas iš tavo aplinkos nebuvo. Galbūt kai kada autorė (kodėl -ė?) visai to nesiekia, bet rezultatas būna būtent toks – tokia literatūra paskatina permąstyti savo nuostatas ir argumentus apie tą padėtį. Man tokia knyga buvo George′o Orwell′o „Dienos Paryžiuje ir Londone“ – rekomenduoju. O štai su šia knyga, C.Rentzenbrink iš dalies autobiografiniu romanu apie vegetacinę būklę mėginau įsijausti į tokios nelaimės ištiktų žmogų šeimų padėtį ir autorės neslepiamus argumentus eutanazijos naudai.

Skaitykite toliau

Khaled Hosseini „The Kite Runner“, „A Thousand Splendid Suns“

Kolegei padedant pagaliau ir man atėjo laikas susipažinti su Khaled′o Hosseini′o kūryba – dviem gydytojo, nutarusio tapti rašytoju, knygomis, kurios puikiai tinka pamaloninti išsilavinusias Europos ir Amerikos skaitytojas. Abiejose knygose narpliojamos tėvo vaidmens, draugystės tarp nelygių, žmogiškumo karo sąlygomis temos. Siužeto struktūra primena neseniai skaitytas Chimamanda′os Ngozi Adichie knygas (gyveno kartą sudėtingų asmenybių šeima, šalia skleidėsi ambicingas miestietiškos kultūros žiedas, bet tada viską suardė karas). Panašiai nostalgiškas šalies pirmavaizdis švelniai tikina Vakarų skaitytojas, kad aprašoma šalis – tai ne vien skurdas ir priespauda. Tačiau dėl ypatingos Afganistano vietos pastarųjų dešimtmečių politikoje tas švelnus vedimas už rankos, pakeliui paglostant galvą, kad visgi šį tą žinai, Kh.Hosseini′o kūryboje akivaizdesnis.

Skaitykite toliau

Chimamanda Ngozi Adichie „Pusė geltonos saulės“

Iš tiesų tai buvo pirma mano skaityta šios rašytojos knyga. Septinto dešimtmečio pilietinis karas, kai nuo Nigerijos nori atsiskirti Biafros respublika, įtraukia veikėjų gyvenimus. Kiek besistengtum judėti savarankišku ritmu, karas primins apie save. Intelektualų viltingumą universiteto miestelyje keičia nepriteklius, žiaurumai ir pagrindinį veikėją tarną Ugvų įsiurbusi kariuomenė. Kaip ir „Kinrožės žiede“ universiteto miestelis plyti kaip saldi utopija, kurioje visko yra. Gyventojos čia kalbasi protingai, dirba aistringai, bendrauja šiltai ir gyvena tvariai. Naudojasi naujomis technologijomis, bet saikingai. Atsisako prietarų ir kitų senosios kultūros elementų, bet taip pat saikingai.

Skaitykite toliau

Jo Nesbo „The Son“

Aš ir kriminaliniai romanai (vokiškai meiliai vadinami Krimis)? Nepasakyčiau, kad dažnas derinys. Bet, kai į mano rankas pateko šį geros plytos storumo knyga, nedvejodama kibau į ją, mėgaudamasi tuo, kad paskutiniu metu turiu daug laiko. Knyga nebuvo tokia užkabinanti ir nepaleidžianti, kad negalėčiau jos padėti į šalį. Tai gerai, nes tokio storio knygą reikia dozuoti nedideliais kiekiais bent savaitę. Į antrą jos pusę atspėjau, kas paaiškės, bet vis tiek buvo malonu kartu su veikėjomis šokinėti per siužeto elementus lyg per sraunios upės akmenis.

Skaitykite toliau

Ukiyo-e ir šiandieninė garsenybių kultūra

Briuselio Cinquantenaire muziejuje eksponuojami klasikiniai japonų ukiyo-e spaudiniai kviečia pamąstyti apie šiuolaikinės garsenybių kultūros ištakas. Išgrynintoje spalvų gamoje atgyja ekspresyvūs komikai, sustingusiomis išraiškomis kažkur žiūrinčios gražuolės ir gremėzdiški sportininkai, šmėkšteli purios katės ir žvilgsnio ramiai laukia melancholiški peizažai.
Skaitykite toliau

Artimos ir tolimos istorijos žurnale „Verslo pietūs“

Štai ir išriedėjo puikus įkvepiančių istorijų sklidinas žurnalas „Verslo pietūs“. Pirmajam numeriui parašiau tris tekstus:

  • Levandų oazė – ir hobis, ir verslas (p. 12, interviu su Lavender Village įkūrėja)
  • Su maratonininkės ištverme – per visas gyvenimo kliūtis (p. 178, reportažas iš Kenijos)
  • Turistiniame Čiangmajuje – paslėptos provincijos gyventojų dramos (p. 186, reportažas iš Tailando)

Žurnalo demonstracinę versiją pasklaidyti ir leidinį įsigyti galima čia.