Temos Archyvai: Įspūdžiai

Daivų galia – kiekybėje?

Užaugau su mintimi, kad turiu nors ir ne originalų, bet ne itin įprastą vardą, už ką esu tėvams dėkinga. Pradinėje mokykloje paralelinėje klasėje buvo dar viena Daiva, vidurinėje buvau girdėjusi apie vieną bendravardę, gimnazijoje turėjau bendravardę mokytoją ir sutikau dar, rodos, dvi vyresnes Daivas. Mama turėjo vieną bendradarbę tokiu vardu. Universitete pirmą bendravardę sutikau gal antro kurso pabaigoje. Palyginimui – gimnazijoje mokiausi su trimis Mindaugais ir dviem Andriais, o Indrių, Linų, Eglių, Vytautų ir Tomų pažinojau visur, kur tik pasisukdavau.

Nustebino išvykimas į Švediją – ten greitai sutikau dar vieną Daivą, o ji turėjo draugę tokiu pat vardu. Buvo juokinga, kai abi „švedės“ Daivos dirbo knygų mugėje Lietuvos stende – manęs tada visi klausinėjo, ar čia populiariausias moteriškas vardas. Prisiekinėjau, kad ne. Kai bendravardė draugė aplankė mane Izraelyje, mus bare suskato kabinti du vaikėzai, atvažiavę pagal Taglit (specialią programą žydų jaunimui), ir mes, anaiptol jais nesužavėtos, jiems prikūrėm visokiausių istorijų, bet prisistatėm tikrais vardais. Išgalvotomis istorijomis jie patikėjo lengviau nei teisybe, kad dalijamės šiuo nuostabiu vardu 🙂

Rinkdami man vardą, tėvai daug negalvojo apie jo sanskritinę kilmę (draugai iš Indijos sakė, kad šio žodžio tarimas, tampant mano vardu, itin netaisyklingas) ir Vydūno kūrybą. Kaip man pasakojo, jie ieškojo vardo, su kuriuo nebūtų „po tris merginas ant kiekvieno kampo“, bet ir kad sutikti žmonės neperklaustų tris kartus, kas čia per vardas. Esu jų sprendimu patenkinta. Tačiau, pasirodo, esama šiokios tokios likimo ironijos su jų pasirinkimo motyvais. Skaitykite toliau

KTUG jubiliejus

Buvau KTUG jubiliejuje. Kaip visada apsilankymas Gimnazijoje sukėlė daug malonių emocijų. Buvo džiugu, kad mokytojai prisimena ir geru žodžiu mini, smagu sutikti buvusius bendramokslius. Tik kiek trikdė beveik iš visų vos pasisveikinus girdėta pastaba: „Skaitom Delfį…“ Keli komentarai, patekę į populiarųjį portalą, sukelia daug didesnį rezonansą nei kantrus kassavaitinis rašymas į šaunų, bet marginalų „Atgimimą“. Žmonės mane atsimena kaip „Delfi“ publikuotų rašinių autorę, o ne „Atgimimo“ skiltininkę.

Stebėdama pasirodymą (jis kaip visuma, režisuota Godos Piktytės, man, deja, pasirodė nykus, nors atskiri gimnazistų pasirodymai labai patiko) mąsčiau, ką galėčiau kaip absolventė padovanoti gimnazijai. Daug buvusių gimnazistų dabar direktoriai ar kitokie aukštas pareigas užimantys žmonės. Aš savo ruožtu finansinio turto neužgyvenau. Tačiau galėčiau Gimnazijai palikti savo sukauptą biblioteką, su sąlyga, kad bet kada galėsiu ateiti ir skaityti savo knygas. Jos kaupiasi pas tėvus, nes aš dažnai keičiu gyvenamąją vietą. Taigi šiaip ar taip jų su savim nesivežioju. Tik klausimas, ar gimnazistams būtų įdomios politologijos, sociologijos, medijų studijų knygos.