Žymų Archyvai: brandusis kapitalizmas

MO paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ – jau ir internete

Per paskutinę kelionę į Lietuvą (nežinia, kada galėsiu vėl sugrįžti) apsilankiau labai įdomioje MO parodoje. Ankstesnius šio tinklaraščio įrašus apie įspūdžius iš šios parodos galite rasti čia ir čia. Tačiau dabar galite ir pamatyti šią parodą.

MO paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ ir verslumas

MO paroda apie praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį užgriebia svarbių reiškinių ištakas, todėl apie ją rašau ne vieną komentarą, o jų seriją. Mano įspūdžius apie tai, kaip parodoje vaizduojama saviraiška, galite pasiskaityti čia. Šįkart apmąstykime verslumą.

Skaitykite toliau

MO paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ ir saviraiška

Tarp megztosios beretės kostiumo vakuuminėje pakuotėje, „Love is…“ gumos popierėlių ir žurnalų apie paranormalius reiškinius buvo jauku ir miela rasti man asmeniškai svarbius objektus – filmuotą Sister Barbara Valuckas anglų kalbos pamokėlių medžiagą ir laiškus ginekologei Vaivai. Ši MO paroda sukėlė daug įvairių minčių, kurias, jei rasiu laiko, paplėtosiu atskirai, bet šiandien mąstau apie saviraiškos svarbą parodoje reprezentuojamu laikotarpiu ir šių procesų atgarsius iki šių dienų. Skaitykite toliau

Dvasios aristokratija ir kitinimas

Du dalykai pastūmėjo šią savaitę prisiminti antropologijos studijas – bibliotekoje aptikta puiki knyga ir draugės atsiųstas dr. Ramūno Čičelio komentaras Kauno dienoje apie vadinamąją dvasios aristokratiją. Apie knygas vėliau, kai jas perskaitysiu, o štai apie tą aristokratiją verta parašyti iškart. Šis komentaras turėtų būti įdomus antropologėms, nes yra klasikinis kitinimo (othering) pavyzdys.

Kokią istoriją pasakoja dr. Čičelis? Nagi buvo sykį tokie gražūs ir didingi laikai, kai didžioji visuomenės dalis nemokėjo skaityti ir gyveno vergiškomis sąlygomis kai dalis visuomenės, matote, išgyveno teisingas tragedijas ir teisingai bendravo. Tačiau tada atėjo pikti, pikti bolševikai, liepė gerti alkoholį kaip islamą išpažįstančioms totorėms, trankyti į stalą kaip prieš kelis šimtmečius imperiją praradusioms mongolėms, ir praktikuoti Azijos kultūrą, kaip darė Sankt Peterburgo ir Maskvos elitinėse mokyklose mokslus krimtęs sovietinis elitas. Perkračiau hebrajų ir jidiš kalbų žinias, ieškodama, kuo ypatingas yra žydiškas kreipinys į kitą žmogą, bet nesugalvojau. Nesvarbu. Va taip buvo. Lietuvių kultūra po to nebeatsigavo. Skaitykite toliau

Ian McEwan „Solar“

Reikėtų pradėti rinkti knygų kolekciją klimato krizės tema. Vieną iš būdų kalbėti apie žmonijos trumparegiškumą šiuo klausimu – Ian’o McEwan’o romanas „Solar“ su pabrėžtinai antipatišku pagrindiniu veikėju mokslininku.

Michael’as Beard’as mums atsiskleidžia kaip ėdrus ir tingus neo-Gargantiua. Nors apie jo jaunystę sužinosime ne iš karto, po to, ką sužinome apie veikėją romano pradžioje, nė kiek nesistebėsime, kad jis nuo jaunystės slydo per profesinį gyvenimą kaip per sviestą. Jo proto užteko įstoti į prestižinį universitetą, o kai guvesnis nei vidutinis protas sutinka gerus bendravimo įgūdžius, išeina greita ir puiki karjera. Jaunatviškos aistros mokslui užuomazgos padeda vyrui padaryti atradimą ir gauti Nobelio premiją, už kurią visą gyvenimą kapsi finansiniai ir simbolinio kapitalo dividendai ir nieko nebereikia daryti. Šiame etape ir sutinkame Beard’ą.

Skaitykite toliau

Mūsų asmeniniai pasirinkimai ir aplinka

Pernai ir pirmaisiais šių metų mėnesiais užderėjo įdomių straipsnių apie gyvenimo būdo ir klimato kaitos sąsajas, kuriuos prisiminti papildomą paskatą suteikė Žemės diena. Viena vertus, pažiro gąsdinančios naujienos su konkrečiais pavyzdžiais ir įrodymais, kad Žemės ekosistema byra, o galingiausi politikai atsisako įsipareigoti bent kažką sukontroliuoti. Antra vertus, vis dažniau po kaulelį išnarstomas individualaus įnašo mitas, vis dažniau šaipomasi iš tų klišių, su kuriomis augome. Užsuk vandenį, kai valaisi dantis. Išjunk šviesas. Koks skirtumas, jei pramonė milžiniškais kiekiais liurlina vandenį įvairioms medžiagoms pagaminti, veža jas per pusę pasaulio, sulipdo ir vėl gabena, kad gautus produktus, įvyniotus į kelis plastiko sluoksnius, suvartotume? Europos Parlamentas ruošiasi uždrausti tam tikrus vienkartinio plastiko gaminius, o Lietuvoje pamiškes labai sėkmingai išvaliusi butelių surinkimo sistema įkvepia optimizmo. Tuo pat metu vieni šaltiniai žada, kad pagelbėsime mūsų ekosistemai, jei atsisakysime jautienos, o kiti primena, kad visą mėsėdiškumą nusveria kelionės lėktuvu. Tad kaip pasirinkti individualius gyvenimo būdo pokyčius, kad jie būtų prasmingi?

Skaitykite toliau

Veikla kaip nesibaigiantis įsipareigojimų sąrašas

Tą pačią dieną gavau peno mintims iš dviejų šaltinių: BBC tinklalaidės In Our Time apie Hannah Arendt ir šio Buzzfeed straipsnio apie tūkstantinukių nuolatinio perdegimo problemą. Kartu jie padeda išgryninti darbo šiandieninėje visuomenėje problemas, kurių anksčiau nebuvau taip suformulavusi. Tačiau šių dviejų šaltinių sintezė gali paaiškinti kelis reiškinius: kodėl sugrįžta namų šeimininkės idealas (kaip neseniai rašė Verslo pietų redaktorė Sandra Vilimaitė, devynios iš dešimties moterų esą neturi didesnių karjeros ambicijų), kodėl kūrybinės ir žinių sferos darbuotojos perdega ir išsieikvoja, taip pat – kodėl greitai apkarsta svajonių darbai ar bet kokie „kieti“ darbai.

Iš H.Arendt pasiskolinkime sąvokas, o iš Anne Helen Petersen – nesibaigiančio užduočių sąrašo idėją. Ieškodama lietuviško vertimo, radau Jūratės Micevičiūtės straipsnį, kuris sutapo su mano planuotu H.Arendt sąvokų vertimu. Taigi H.Arendt skiria tris užimtumo formas: veikimą (action), darbą (work) ir triūsą (labor). Veikimas apima platų užsiėmimų spektrą, jis gali būti kolektyvinis, visuomenei naudingas, tarsi alyva visuomenės ratams, bet pasibaigus tam tikrai situacijai, veikimo rezultatų gali nebesimatyti. Triūsas yra skirtas išgyvenimui; į jį įeina apmokamas ir neapmokamas užimtumas namų ūkyje ir rinkoje. Darbas savo grynąja forma – tai procesas, kai kažką kuriame, statome, formuojame. Kas yra kas šiandienos vidurinei klasei? Kodėl kepti keksiukus daugeliui yra geresnė savirealizacija nei siekti karjeros korporacijoje? Ir kodėl išsiųsti laišką ar užpildyti pajamų deklaraciją – sunkiau nei nemiegojus parašyti plėtros strategiją?

Skaitykite toliau

Projektų kultūra ir žinios

Kai pirmą kartą gimnazijoje sistemiškai mokiausi apie tai, kas yra projektas, mums aiškino, kad studijos ar net santuoka gali būti projektų pavyzdžiai. Per tą laiką projektas kaip darbo ir gyvenimo organizavimo principas taip išplito ir išsikerojo, kad net nebežinau, kuriame mokyklos etape reikėtų jį aiškinti. Grafiniai dienoraščiai, metų apžvalgos socialiniuose tinkluose – tai keli projektinės kultūros pavyzdžiai asmeniniame gyvenime. Nebeatseku, kur radau mintį, kad projektų kultūra naikina ir tęstinumą, ir improvizaciją. Ką ji reiškia žinių gamyboje?

Skaitykite toliau

Darbai ir įgūdžiai

Kairiųjų žurnale Jacobin pasirodė postdarbo visuomenės idėjos kritika – ilgas straipsnis, bet rekomenduoju paskaityti. Jį skaitant, iškilo įvairių klausimų apie skaitytus filosofus – akivaizdžiai neatkreipiau dėmesio į kai kuriuos jų teiginius arba ne tas knygas skaičiau.

Tuo tarpu FB man priminė trejų metų senumo mintis, kurias surašiau ir po to nebegrįžau prie jų. Tai dar vienas argumentas rimtus dalykus kaupti čia, o ne FB. Mintis buvo tokia: postindustrinėje visuomenėje daugumą darbų apibūdina kurios nors iš šių užduočių dominavimas:

Skaitykite toliau

Rašymas ir darbo vertė

Neseniai dviem skirtingais formatais išėjo mano pasisakymai apie žurnalistiką ir darbo vertę. Vienas jų – labai įdomus pokalbis su Karoliu Vyšniausku iš Nanook (įrašas čia). Buvo smagu sužinoti, kad jis skaito šį tinklaraštį ir, pats būdamas laisvai samdomas žurnalistas, turi daug įdomių klausimų, kylančių iš realistiško įsivaizdavimo apie šį pasirinkimą.

Antra mano minčių apie freelance’inimą porcija – Maltos kairiųjų portale Isles of the Left. Čia aptariu, kaip socialinis kapitalas tampa valiuta, kuria atsiskaitoma rašytojoms, bet, nors žinių ekonomikoje įvairios Pierre Bourdieu apibūdintos kapitalo formos įvairiais būdais mainomos, nefinansinio kapitalo likvidumas iškart sumenksta, kai paliekame žinių ekonomikos ribas. Kartais barteris yra palankus, siekiant įsigyti tam tikrų dalykų: aš jums darbo, jūs man – garbės. Tačiau problema iškyla tada, kai nei darbo, nei garbės nebegali išsimainyti į būstą, duoną (ar jos alternatyvą be gliuteno), danties plombą ar užlieto buto remontą.

Skaitykite toliau