Žymų Archyvai: brandusis kapitalizmas

Projektų kultūra ir žinios

Kai pirmą kartą gimnazijoje sistemiškai mokiausi apie tai, kas yra projektas, mums aiškino, kad studijos ar net santuoka gali būti projektų pavyzdžiai. Per tą laiką projektas kaip darbo ir gyvenimo organizavimo principas taip išplito ir išsikerojo, kad net nebežinau, kuriame mokyklos etape reikėtų jį aiškinti. Grafiniai dienoraščiai, metų apžvalgos socialiniuose tinkluose – tai keli projektinės kultūros pavyzdžiai asmeniniame gyvenime. Nebeatseku, kur radau mintį, kad projektų kultūra naikina ir tęstinumą, ir improvizaciją. Ką ji reiškia žinių gamyboje?

Skaitykite toliau

Darbai ir įgūdžiai

Kairiųjų žurnale Jacobin pasirodė postdarbo visuomenės idėjos kritika – ilgas straipsnis, bet rekomenduoju paskaityti. Jį skaitant, iškilo įvairių klausimų apie skaitytus filosofus – akivaizdžiai neatkreipiau dėmesio į kai kuriuos jų teiginius arba ne tas knygas skaičiau.

Tuo tarpu FB man priminė trejų metų senumo mintis, kurias surašiau ir po to nebegrįžau prie jų. Tai dar vienas argumentas rimtus dalykus kaupti čia, o ne FB. Mintis buvo tokia: postindustrinėje visuomenėje daugumą darbų apibūdina kurios nors iš šių užduočių dominavimas:

Skaitykite toliau

Rašymas ir darbo vertė

Neseniai dviem skirtingais formatais išėjo mano pasisakymai apie žurnalistiką ir darbo vertę. Vienas jų – labai įdomus pokalbis su Karoliu Vyšniausku iš Nanook (įrašas čia). Buvo smagu sužinoti, kad jis skaito šį tinklaraštį ir, pats būdamas laisvai samdomas žurnalistas, turi daug įdomių klausimų, kylančių iš realistiško įsivaizdavimo apie šį pasirinkimą.

Antra mano minčių apie freelance’inimą porcija – Maltos kairiųjų portale Isles of the Left. Čia aptariu, kaip socialinis kapitalas tampa valiuta, kuria atsiskaitoma rašytojoms, bet, nors žinių ekonomikoje įvairios Pierre Bourdieu apibūdintos kapitalo formos įvairiais būdais mainomos, nefinansinio kapitalo likvidumas iškart sumenksta, kai paliekame žinių ekonomikos ribas. Kartais barteris yra palankus, siekiant įsigyti tam tikrų dalykų: aš jums darbo, jūs man – garbės. Tačiau problema iškyla tada, kai nei darbo, nei garbės nebegali išsimainyti į būstą, duoną (ar jos alternatyvą be gliuteno), danties plombą ar užlieto buto remontą.

Skaitykite toliau

Žiniasklaida, agregatoriai ir autorinės teisės

LinkedIn skaičiau tokį komentarą, kuriame į kuriamą teisės aktą dėl interneto agregatorių pareigos mokėti autoriams už turinį bandoma pažvelgti iš skirtingų pusių. Siūlau tokias prielaidas diskusijai:

  1. Dabartinė didžiųjų agregatorių, ypač Google ir Facebook, veikla daro didelę žalą žiniasklaidai ir politinei sistemai. Šios sistemos susiurbia ‘turinį‘, suranguoja pagal tai, kiek jo kūrėjos sumokėjo už agregatorių paslaugas, o tada pritaiko vartotojoms. Algoritmai, kaip buvo įrodyta, leidžia manipuliuoti emocijomis, iškraipyti konkurenciją. Dėl reklamos lankstumo ir individualizavimo galimybių į šią reklamos rinką perėjo tiek verslas, tiek politikės – taip vietinė žiniasklaida netenka stambių pajamų šaltinių.
  2. Verslo modelis, kai žiniasklaida didelę dalį savo pajamų gauna iš reklamos ir tik mažą dalį ar jokios – iš prenumeratų, nėra puikus. Jo būtų galima atsisakyti ir pakeisti kitokiu, bet bandymai sugrąžinti prenumeratą dažniausiai riboti ir ne itin sėkmingi, o ko nors kito kol kas neišrasta.
  3. Google ir Facebook tapo ne paslauga, o įvairių informacijos srautų, taip pat ir naujienų, infrastruktūra.

Skaitykite toliau

Būstų rinka: milžiniškas perskirstymas turtingųjų naudai

Net jei turite nedaug laiko skaityti politikos analizes, rekomenduoju skirti dėmesio šiai. Autorė atskleidžia, kaip Jungtinėje Karalystėje ankstesnės būstų lengvatos leido gyventojoms šiek tiek prakusti ir įsigyti nuosavą būstą, bet po to, apribojus valdžios galimybes įgyvendinti socialinio būsto projektus, būstų rinka veikia kaip milžiniškas perskirstymo mechanizmas turtingųjų naudai. Neturinčios būsto praktiškai dirba ne sau, o būstų savininkėms. Turto vertė kyla, kai aplinkoje atsiranda viešojo sektoriaus investicijų – mokyklų, kelių, poliklinikų ir pan. Kylanti vertė ir savininkių godumas kartu su rinkos spaudimu užtikrina, kad tam tikros asmenų grupės praktiškai neturėtų jokių šansų susitaupyti pradiniam įnašui ir visą laiką dirbti savo būsto nuomotojoms.

O kaip yra Lietuvoje?

Skaitykite toliau

Žiniasklaida ir turinys

Italijoje vyksta Tarptautinis žurnalistikos festivalis, kuriame dalyvauja ir mano draugės, taip pat žmogos, kurioms pavydžiu gauto pasitikėjimo tyrinėti tai, kas įdomu, ir iš kurių semiuosi įkvėpimo. Festivalyje bus daug diskusijų apie įvairius žiniasklaidos reikalus. Tikiuosi, kad bent keletas pasisems idėjų, kaip dirbti geriau ir mažiau jaudintis dėl pinigų.

Skaitykite toliau

Kokybiška išsiilgta spauda

Šaltą beprasidedančios žiemos pavakarę, košiant vėjui, turėjau užmušti kažkiek laiko Frankfurto stotyje ir, savaime suprantama, nudrožiau tiesiai į knygų parduotuvę. Tąkart mane iškart pasitiko milžiniškas žurnalų stendas. Kelionės Rytų Afrikoje, automobiliai, vaikai, nėrimas vąšeliu… Buvo beveik graudu stovėti prie visų šių kokybiškai atspausdintų lobių ir galvoti, kaip pasisekė vokietėms. Pirma, šitiek visko skaityti savo gimtąja kalba – didelė privilegija. Antra, tai reiškia neišsemiamas galimybes autorėms rasti, kur publikuoti pačius įvairiausius nišinius tekstus.

Po kelių mėnesių jau Vilniuje, oro uosto parduotuvėje, įsigijau šviežią IQ Life. Pirkau labiausiai dėl to, kad jame išėjo fotoesė, kurią parengė mano bičiulė Kabule Mahbooba Hazara, o aš padėjau parašyti tekstą. Per gana ilgą skrydį žurnalą pasiskonėdama suskaičiau visą – nuo interviu iki receptų, nuo knygų recenzijų iki savo pačios teksto. Daugiau nieko neveikiau skrisdama: netvarkiau nuotraukų telefone, neklausiau podcast’ų, nesprendžiau sudoku, nemiegojau. Tik mėgavausi puikiu žurnalu.

Skaitykite toliau

I hate people when they're not polite

Prigautas Solomonas ir laisvės ribos

Neretai socialiniuose tinkluose skaitau, kad Lietuvoje kyla minios teismo pavojus. Atvejai įvairūs, argumentai suprantami, bet gilesnės analizės, kodėl minia nepasitiki formaliosiomis struktūromis ir nori pati imtis įgyvendinti teisingumo, dažnai pasigendu. Kai Algis Greitai paskelbė medžiosiąs tagintoją Solomoną, daug kas jį palaikė ne dėl to, kad džiaugėsi minios teismo idėja, bet dėl to, kad Solomono tagai buvo į akis lendantis ir daug ką erzinantis reiškinys. Tačiau po to viskas taip ir liko. Dabar Solomonas vėl išlindo iš užmaršties – skelbiama, kad policija pagavo jį ir jo bendrininkes (kodėl mot. g.). Skaitykite toliau

Nidos Vasiliauskaitės siūlymas panaikinti privalomą ugdymą

Neseniai rašiau apie švietimo, koks jis yra, problemas. Prisipažinau, kad mokytis man buvo lengva, sekėsi, buvau mokytojų mėgstama, netrūko draugių, bet vis tiek negalėjau pakęsti mokyklos ir laukdavau, kada visa tai pagaliau baigsis. O štai Nida Vasiliauskaitė žiebė iš peties – švietimo sistemą ji siūlo ne reformuoti, o panaikinti. Skaitykite toliau

Paslaugos visiško užimtumo sąlygomis

Kai Maltoje man prireikia kokios nors paslaugos, dažniausiai stengiuosi apsiginkluoti ramybe ir gera nuotaika. Stebiu, fiksuoju, o kai kažkas priverčia pasijusti bejėgiškai ir beviltiškai, stengiuosi pabūti su savo mintimis ir neskleisti pykčio ir blogos nuotaikos. Kartais nepavyksta. Tačiau tinklaraštis – vieta platesniems, sociologiniams pasvarstymams, nes paslaugos Maltoje dažnai stimuliuoja mano sociologinę vaizduotę.

Ne, aš nekalbu apie nesišypsojimą ar tokį žvilgsnį, kai darbuotoja, atrodo, linki, kad skradžiai į žemę prasmegčiau dėl to, kad sudrumsčiau jos ramią darbinę rutiną kažko paprašiusi. Laikausi principo, kad menkai apmokamos darbuotojos turi teisę į visą žmogiškų emocijų spektrą. Ne, aš kalbu apie pasirengimą spręsti problemą.

Pirmą mėnesį suplyšo mano maža kelioninė kuprinė. Nunešiau į siuvyklą, sumokėjau du eurus už primityvią siūlę, kuri antrą kartą naudojant kuprinę suplyšo kaip nebuvusi. Palaukiau kelionės į Lietuvą, padaviau kuprinę tėčiui (savamoksliui siuvimo srityje) ir jis susiuvo ją taip, kad iki šiol sėkmingai nešioju ir džiaugiuosi. Giminaitė nunešė telefoną į taisyklą – pasakė, kad verčiau jį išmestų, bet Lietuvoje jį sutvarkė per kelias minutes. Važinėdama vietiniais autobusais, sužinojau, kad viešojo transporto įmonės informacijos tarnyba nesugeba pasinaudoti savo pačios mobiliąja programėle ir pažiūrėti, kur autobusai yra realiuoju laiku (aš ja negaliu naudotis, nes mano ištikimojo įrenginio Android operacinė sistema per sena). Telefonų parduotuvėje ir vieno iš operatorių aptarnavimo centre man surašė neteisingas instrukcijas, kaip užsisakyti tam tikrą paslaugą (ėjau į centrą dėl to, kad operatoriaus puslapyje neveikia nuoroda į tą tinklalapio sritį, kur turėjo būti aprašyta man reikalinga funkcija, o klientų aptarnavimo telefono pypsėjimo po kurio laiko atsibodo klausytis). Hispteriškame bare buvo toks gana išmanus padavėjas-rūgėsis, o jam dingus, atsirado toks, kuris nieko neišmano apie gėrimus ir geriausiu atveju gali pasakyti „Šitą ragavau, visai nieko“. Viešbučiuose apsistoti man neteko, bet mačiau draugės kambarį suskilinėjusiomis plytelėmis ir apipuvusiais rankšluosčiais neva keturių žvaigždučių viešbutyje, kurio registratūros darbuotojai atsisakė duoti žemėlapį ir padėti draugei susiorientuoti miestelyje. Autobusų vairuotojai nežino stotelių. Taksi vairuotojai nežino gatvių ir vis tiek atsisako naudotis navigacijos prietaisais.

Skaitykite toliau