Veikla kaip nesibaigiantis įsipareigojimų sąrašas

Tą pačią dieną gavau peno mintims iš dviejų šaltinių: BBC tinklalaidės In Our Time apie Hannah Arendt ir šio Buzzfeed straipsnio apie tūkstantinukių nuolatinio perdegimo problemą. Kartu jie padeda išgryninti darbo šiandieninėje visuomenėje problemas, kurių anksčiau nebuvau taip suformulavusi. Tačiau šių dviejų šaltinių sintezė gali paaiškinti kelis reiškinius: kodėl sugrįžta namų šeimininkės idealas (kaip neseniai rašė Verslo pietų redaktorė Sandra Vilimaitė, devynios iš dešimties moterų esą neturi didesnių karjeros ambicijų), kodėl kūrybinės ir žinių sferos darbuotojos perdega ir išsieikvoja, taip pat – kodėl greitai apkarsta svajonių darbai ar bet kokie „kieti“ darbai.

Iš H.Arendt pasiskolinkime sąvokas, o iš Anne Helen Petersen – nesibaigiančio užduočių sąrašo idėją. Ieškodama lietuviško vertimo, radau Jūratės Micevičiūtės straipsnį, kuris sutapo su mano planuotu H.Arendt sąvokų vertimu. Taigi H.Arendt skiria tris užimtumo formas: veikimą (action), darbą (work) ir triūsą (labor). Veikimas apima platų užsiėmimų spektrą, jis gali būti kolektyvinis, visuomenei naudingas, tarsi alyva visuomenės ratams, bet pasibaigus tam tikrai situacijai, veikimo rezultatų gali nebesimatyti. Triūsas yra skirtas išgyvenimui; į jį įeina apmokamas ir neapmokamas užimtumas namų ūkyje ir rinkoje. Darbas savo grynąja forma – tai procesas, kai kažką kuriame, statome, formuojame. Kas yra kas šiandienos vidurinei klasei? Kodėl kepti keksiukus daugeliui yra geresnė savirealizacija nei siekti karjeros korporacijoje? Ir kodėl išsiųsti laišką ar užpildyti pajamų deklaraciją – sunkiau nei nemiegojus parašyti plėtros strategiją?

Istoriškai darbai buvo skirstomi į fizinius ir protinius. Taip pat ir vieni, ir kiti gali būti rutininiai ir nerutininiai. Fizinio rutininio darbo pavyzdys – darbas fabrike, kur reikia tiesiog klausyti nurodymų ir atlikti ribotą savo dalį. Fizinis nerutininis darbas gali būti amatai, vairavimas – juose kyla įvairių iššūkių ir reikia savarankiškai priimti sprendimus. Protinis rutininis darbas tipiškas biurokratijoje, nerutininio pavyzdžiai – dizainas, strategija, tyrimai. Paprastai siektinais darbais laikomi protiniai nerutininiai – tokie darbai siejami su savirealizacija ir prestižu. Istoriškai jie buvo ir geriau apmokami, bet netolydi neoliberalios rinkos plėtra išplokštino kai kuriuos socialinius santykius, pakreipė darbų pasiskirstymą savaip. Prisimenu, kai mūsų bendrabutyje kurį laiką sukiojosi grupė statybininkų, pasamdytų renovuoti bendrabutį. Mūsų aukšte dauguma gyventojų buvo merginos – istorikės ir politologės. Kasdien matydama statybininkus, tai, kaip jie juokauja, bendrauja, sveikinasi, mąsčiau apie tai, kad jie mūsų bendraamžiai, o uždirba gerokai daugiau nei bet kuri iš mūsų gali tikėtis per artimiausius metus, ir mūsų vargai per sesijas ir raštadarbių sezoną jiems pagrįstai gali atrodyti juokingi ir beprasmiai. Ironiškiausia tai, kad po visų vargų mes ne tik mažiau uždirbsime už statybininkus, bet ir, tikėtina, rečiau patirsime malonumą žiūrėti į baigto darbo vaisių – baigtą kažkam naudingą produktą. Tuo metu aš ne tik laikiau egzaminus ir rašiau raštadarbius, bet ir dirbau svajonių darbą savo mėgstamiausiame laikraštyje. Deja, jau tada nujaučiau, kad tai amžinai nesitęs.

Trumpai prisiminkime, kas nutiko su darbo rinka. Pirma, kaip rašo A.H.Petersen ir kitos autorės, darbas, ypač prasidėjus 2008 m. krizei, tapo retu ir geidžiamu ištekliumi. Automatizacija ir netolygus darbo pasiskirstymas verčia nuolat plėšytis, kad įrodytume savo vertę. Antra, daugybė viduriniosios klasės darbų šiomis sąlygomis tampa niekiniai (bullshit jobs – protiniai rutininiai arba nerutininiai darbai, nekuriantys jokios vertės, nuolatinis veikimas pagal Arendt, naudingas bendruomenei/korporacijai konkrečiu metu, bet nieko nekuriantis) arba žaisliniai. Trečia, tiek vieni, tiek kiti pagal vadybinę logiką skaidomi į trumpalaikius segmentus – projektus. Projektą kiekvieną kartą reikia pagrįsti ir laimėti iš naujo.

Kas nutiko su veikimu mokamo ir nemokamo darbo srityse? Pirma, ribos tarp įvairių veikimo sričių išbluko ir labai mažai kas turi prabangą specializuotis. Kai dirbau redakcijoje, mano darbinės užduotys buvo apžvelgti įvairius šaltinius, gauti ir atlikti interviu, analizuoti medžiagą ir viską aprašyti, parinkti iliustracijas. Pajamų mokesčiu, patalpų nuoma, draudimu, paraiškomis Spaudos ir radijo rėmimo fondui bei kitiems finansavimo šaltiniams rūpinosi kolegės. Dirbdama savarankiškai, pati rašau paraiškas įvairiems finansavimo šaltiniams, apžvelgiu šaltinius, kad galėčiau suformuluoti pasiūlymą redakcijai, išrašinėju sąskaitas-faktūras, vedu savo veiklos finansinę apskaitą, susimoku mokesčius, reklamuoju savo veiklą socialiniuose tinkluose. Už tai, žinoma, nieko negaunu. Kadangi rašau ir apie keliones, dirbu ir per atostogas – užsirašau idėjas, renku medžiagą galimiems kelionių straipsniams, socialiniams tinklams atrenku tokias akimirkas, kurios atitiktų mano pasirinktą „prekinį ženklą“. Taip nutiko su įvairiais kitais darbais žinių gamybos srityse.

Tačiau tai dar ne viskas. Viduriniosios klasės žmogos gyvenimas pilnas kompleksinių užduočių, kurias reikia organizuoti ir derinti, nes jos egzistuoja vėberiškame biurokratiniame narve. Kaip taikliai įvardija A.H.Petersen, nesibaigiantis užduočių sąrašas apima namų ūkio organizavimą (valyti, skalbti, virti arba užsakyti valymo, skalbimo, virimo paslaugas), savo sveikatos ir gyvenimo būdo organizavimą (užsirašyti į sporto klubą, lankyti darbinius, kvalifikacijos kėlimo ir kultūrinio kapitalo plėtimo renginius, planuoti keliones) ir socialinio gyvenimo organizavimą (palaikyti ryšius, pasveikinti, pagirti, reguliariai priminti apie save). Netgi meditacijos pamokos, skirtos atitrūkti nuo rutinos, tampa užduotimis, kurias reikia įterpti į dienotvarkę ir organizuoti. Grįžtant prie H.Arendt sąvokų, gyvenimas išplokštėja kaip nuolatinis tursenimas, veikimas, kuriame susilieja triūsas vardan išgyvenimo, laisvalaikis, skirtas pailsėti nuo triūso, ir kūrybinis darbas, kuris taip pat atrodo ne tiek kaip statybos, kiek kaip besisukantis spalvotų gabalėlių kaleidoskopas. Tampa dar žiauriau, susilaukus vaikų. Organizuoti būrelius, darželį ir mokyklą, gydytojus, laisvalaikį ir emocinio intelekto raidą – tai dar viena papildoma pamaina. Kita vertus, stebėdama drauges matau, kad joms ši pamaina bent jau leidžia jaustis kuriant kažką prasmingo, ko nesuteikia nuolatinis tursenimas ir nesibaigiančio užduočių sąrašo sekimas korporacijoje ar biurokratinėje struktūroje.

Grįšiu prie teiginio, kurį jau esu kažkur išsakiusi, – kiek besišaipytume iš tūkstantmečių sandūroje išsikerojusių vadybos studijų ir vadybos skvarbos į visas gyvenimo sritis, vadyba, ko gero, yra universaliausias įgūdis ir užsiėmimas. „Netrukus valytoja bus pervadinta šluotos vadybininke,“ – tuomet juokaudavo mano mama. Betgi taip ir yra – tipiška darbuotoja yra savo prekinio ženklo, savo suskaidyto ir nestabilaus profesinio gyvenimo, savo šeimos ir savo laisvalaikio vadybininkė. Tokiomis sąlygomis vadybiniai įgūdžiai svarbesni nei profesiniai. Paskirstyti savo laiką ir išteklius, pasverti riziką, skaidyti darbą į užduotis, audituoti ir reklamuoti save tapo svarbiau nei gerai tyrinėti ar gerai rašyti. Tam tikri asmenybės tipai nardo šiame pasaulyje kaip žuvys vandenyje. O kiti – skęsta. Tai nesąžininga, neproduktyvu ir socialiai neteisinga, bet nei aš, nei A.H.Petersen, nei dauguma apie tai rašančių autorių neturime pakankamai vaizduotės anei galios tai sustabdyti ar bent sulėtinti.

Kol kas vienintelis patarimas, kiek teko skaityti, ateina iš Slavojaus Žižeko – atsitraukti (disengage), pritaikyti gandišką pasyvų pasipriešinimą, atsisakyti dalyvauti tam tikrose struktūrose, aiškiai rezervuoti laiką ir erdvę galvoti, mąstyti ir abejoti. Tiesa, teks pasiruošti tam, kad per tą laiką kažkas kitas gaus jūsų svajonių darbą ir laimės jums gyvybiškai reikalingą projektą.

5 komentarai apie “Veikla kaip nesibaigiantis įsipareigojimų sąrašas

  1. Lina

    Dar mokyklos laikais važiavom į Baltarusiją, ties pasieniu. Viena iš użduočių buvo rinkti duomenos apie gyventojus. „Su kuo gyvenat“, – dar per tvorą, kol neįsileido, klausėm vienos iš Jadvygų. Reikšmingą akimirką patylėjusi – nes tai turėjo būti savaime suprantama – atsakė. „Su žmógum“. Tije ekspedicijoje suvokiau, kad žmogus ir žmona yra tas pats žodis, tik skirtas skirtingoms lytims.

  2. Algis

    Gyvybiškai reikalingų projektų nebūna, nes gyvybiškai reikalingi resursai netelpa į šort-termistinius projektų rėmus, IMHO.

  3. dovydas

    Valyti, skalbti, virti ir užsakyti valymo, skalbimo, virimo paslaugas yra ne tas pats. Kai sumoki kažkam, kad kažkas atliktų daug laiko sąnaudų reikalaujantį triūsą, sutaupai (nusiperki) laiko. Tą laiką gali skirti kūrybinei veiklai, knygų skaitymui ar bet kokiam kitokiam įdomesniam veikimui ar darbams.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.