Projektų kultūra ir žinios

Kai pirmą kartą gimnazijoje sistemiškai mokiausi apie tai, kas yra projektas, mums aiškino, kad studijos ar net santuoka gali būti projektų pavyzdžiai. Per tą laiką projektas kaip darbo ir gyvenimo organizavimo principas taip išplito ir išsikerojo, kad net nebežinau, kuriame mokyklos etape reikėtų jį aiškinti. Grafiniai dienoraščiai, metų apžvalgos socialiniuose tinkluose – tai keli projektinės kultūros pavyzdžiai asmeniniame gyvenime. Nebeatseku, kur radau mintį, kad projektų kultūra naikina ir tęstinumą, ir improvizaciją. Ką ji reiškia žinių gamyboje?

Surašyti dalį minčių šia tema savotiškai įkvėpė VDU docentės Rasos Baločkaitės pasisakymas FB. Dr. R.Baločkaitė mėgsta viešai tyčiotis iš kitų akademikių. Neseniai ji viešai teigė, kad pastarosios nesugeba ir tingi dirbti. Po to ji kaskart primena, kiek turi publikacijų ir kokie jos kiti karjeros pasiekimai, kurdama kontrastą su savo kritikos objektais. Įrašas apačioje irgi viešas, ir parašytas R.Baločkaitės kritikos kai kurių akademikių sprendimui palaikyti mokytojų protestą kontekste.

Man krito į akis tai, kad supriešindama „už orų gyvenimą“ protestuojančias akademikes su sėkmingai tarptautinius projektus įgyvendinančia savimi, ji čia pat pateikia itin spalvingą projektinės kultūros pavyzdį. Šokolado fontanas gali būti gera metafora, aptariant projektinės (vadybinės) kultūros ypatumus. Šiame tinklaraščio įraše pagrįsiu, kodėl labiau tikėtina, kad projektinė kultūra parems šokolado fontaną nei reikšmingą mokslinį atradimą.

Taigi kas yra projektas? Savais žodžiais apibrėžčiau jį kaip darbo organizavimo principą, kai pradžioje iškeliamas tikslas ir sukuriamas planas tam tikslui pasiekti. Tikslą (pvz., švarūs namai) sukonkretina uždaviniai (pvz., grindų, vonios ir viryklės nuvalymas), jiems įgyvendinti sugalvojamos veiklos (pvz., vonios šveitimas priemone X), o joms įvykdyti paskiriami ištekliai. Projekto pradžioje asmuo ar komanda svarsto, kaip kuo geriau užtikrinti, kad visi šie komponentai būtų logiškai susiję, o eigoje ir užbaigus paprastai atliekamas vertinimas, ar taip ir buvo. Vertinimo kriterijai paprastai būna tinkamumas, rezultatyvumas ir efektyvumas (našumas). Tinkamumo kriterijus susieja tikslus su poreikiais (reikia geresnio oro – plečiame žaliuosius plotus), rezultatyvumas – su veiklomis (pvz., ar tikėtina pagerinti oro kokybę X proc., pasodinus Y medžių?), našumas – veiklų rezultatus su ištekliais (ar tikrai reikėjo sodinukus atsivežti iš Brazilijos? Gal Lenkijoje pigiau?). Nors projektinė logika yra tapusi kapitalizmo pamatu, ypač viešajame ir kūrybiniuose sektoriuose, jos pagrindinis skirtumas nuo planinės ekonomikos yra darbo segmentų trukmė. Tačiau kai kaskart reikia dalyvauti konkurse, norint laimėti projektinį finansavimą (apie išorinius šaltinius vėliau), toks darbo organizavimas atrodo labai skaidrus, o išlaidos – pagrįstos. Todėl projektinis darbo organizavimas laikomas panacėja nuo neveiklumo, miego ant laurų ar R.Baločkaitės kritikuojamo tingumo.

Projektas darbą suskaido į laike apibrėžtus segmentus, kuriuos vieną nuo kito skiria suformuluoti uždaviniai. Tikslas gali sieti keletą projektų, bet kad projektą laikytume baigtu, turi būti įgyvendinti jo uždaviniai ir įvykusios suplanuotos veiklos. Jeigu projektas yra vidinis analitinis vienetas, toks vadybininkiškas įvertinimas gali būti tik minčių pratimas. Tarkime, mano bendras tikslas – išgyventi iš tokios žurnalistikos, kokią pati mėgstu skaityti. Tuo tikslu mano projektas – išleisti X straipsnių Vakarų spaudoje per metus. Metų pabaigoje galiu sau įsivertinti, kaip sekėsi. Ar pasirinktos temos ir redakcijos prisidėjo prie to, kad užsitikrinčiau stabilų pajamų šaltinį? Kiek iš mano pasiūlytų temų redakcijos priėmė? Kiek laiko išleidau preliminariam apsišvietimui, kad galėčiau suformuluoti pasiūlymą redakcijai; kiek pinigų išleidau kvalifikacijos kėlimui ir darbinėms kelionėms; kiek valandų dirbau – ir kiek man už tai atlygino? Galbūt paaiškės, kad tikslus pasiekiau, bet jie kainavo per daug laiko ir vargo. Tai gali būti naudingas pratimas, bet po įsivertinimo aš toliau tyrinėsiu temas, siūlysiu jas redakcijoms ir rašysiu straipsnius. Kol turiu pakankamai apyvartinių lėšų, mano metinio projekto nesėkmė nesunaikintų nei tęstinumo (nemesiu kelio dėl takelio), nei improvizacijos (pvz., jeigu reikia itin ilgai gaudyti pašnekovus).

Šiek tiek kebliau, jeigu ištekliai yra išoriniai, pvz., ES fondų parama. Tokiais atvejais projektas nėra analitinis darbo vienetas ir jo vertinimas nėra savipagalba. Išteklių naudojimas griežtai tik suplanuotoms projekto veikloms įgyvendinti, siekiant žadėtų rezultatų, yra būtina sąlyga gauti tų išteklių. Fondai itin mėgsta vadinamus kietuosius kaštus, kuriuos galima pagrįsti kvitais ir sąskaitomis-faktūromis, nes tada viskas atrodo labai skaidru ir konkretu. Tokiems kaštams priklauso skrydžiai, nakvynės viešbutyje, pirkta įranga, maitinimas, gabenimas ir pan. Priklausomai nuo išteklių šaltinio, kartais projektinės lėšos leidžia mokėti pinigus darbuotojoms: žiniasklaidos projektuose tai būna dieninis atlygis laisvai samdomai žurnalistei, jei ji projekto laikotarpiu negauna atlyginimo iš jokios redakcijos; mokslinių tyrimų projektuose galima finansuoti akademinio personalo samdymą atskira sutartimi. Kartais stambiuose projektuose leidžiama tam tikrą lėšų dalį priskirti administracinėms išlaidoms (overheads), nes projektui administruoti nebūtinai samdoma nauja darbuotoja, tiesiog esama turi daug valandų skirti darbui prie projekto. Tačiau dažnai papildomai samdyti jau įstaigoje dirbančią darbuotoją neleidžiama, todėl atlygis už darbą projekte jai mokamas kitaip – komandiruotpinigiais. ES finansuojamuose projektuose nesunku gauti atlygį už tai, kad kerti sieną – dėstai, tyrinėji, pristatai rezultatus, dalyvauji konferencijoje ar mokymuose kitoje ES valstybėje.

Konferencijos ir mokymai yra labai populiarūs, nes čia labai aiški išlaidų struktūra, galima viską gerai pagrįsti sąskaitomis-faktūromis ir parodyti rezultatų metrikas. X dalyvių iš N šalių. 99 proc. patenkinti arba labai patenkinti. Specialus konferencijos leidinys. Nežinau R. Baločkaitės aprašytų aplinkybių, dėl kurių surengtas papildomas dalyvių susibūrimas, bet iš išorės man primena situaciją „atliko projektinių lėšų“. Esu buvusi viename „atliktiniame“ susibūrime ir jis atrodė panašiai. Sutaupius numatytoms veikloms skirtų išorinio šaltinio lėšų, skirtingai nei tais atvejais, kai lėšos vidinės, jų negalima pasilikti sau ar reinvestuoti, bet jų neužtenka pasiekti papildomo esminio rezultato. Grąžinti reikštų pademonstruoti netinkamą planavimą. Todėl geriau praplėsti ar pakartoti vieną iš projektinių veiklų ir pagrįsti ją sąskaitomis-faktūromis už maitinimą, skrydžius ir nakvynę.

Užtat neleidžiama gauti pinigų už tai, kad dirbi savo darbą – tai tęstinė veikla, netinkama projektinei logikai. Išorinio finansavimo logika tokia, kad jis yra papildomas, skirtas suteikti akstiną padaryti daugiau, plačiau, giliau. Žurnalistiniuose projektuose siūlomas finansavimas kelionėms, prenumeruojamoms duomenų bazėms, nakvynėms, bet nutylėta prielaida ta, kad duonai kasdieninei redakcijos moka atlyginimą. Taip pat ir mokslo projektinio finansavimo logika tokia, kad mokslininkės kasdieniu darbu užsidirba duonai, nuomai ir stomatologinėms paslaugoms, tik va, joms labai trūksta lėšų kur nors nuvažiuoti ar ką nors įsigyti savo tyrimams. Deja, daugumai taip nėra. Komandiruotpinigiai už tai, kad kerti sieną ir darai tą patį savo darbą užsienyje, lengvai gali būti didesni už įprastą mėnesinį atlyginimą. Tarkime, aš vykau į Tailandą pagal projektą, kuriame apskaičiuoti dienpinigiai buvo didesni nei honorarai už visus išleistus straipsnius kartu sudėjus.

Būna ir projektų, kuriuose nereikia niekur važiuoti, bet ir jiems būdinga vadybinė segmentavimo ir uždavinių formulavimo kiekvienam segmentui logika. Pavyzdžiu imkime buvusią Darbo biržą, dabar Užimtumo tarnybą. Jos tęstinė veikla – konsultuoti bedarbes, suvesti jas su darbdavėmis ir padėti keisti ar kelti kvalifikaciją. Tokiai tęstinei veiklai taikoma biudžetinė, o ne projektinė logika. Tokių paslaugų reikės ir kitąmet, ir dar vėliau. Tačiau biudžetinis finansavimas nesunkiai gali nublankti prieš struktūrinių fondų finansavimą, kuriam gauti reikia savo darbą suskaidyti į segmentus, jiems iškelti uždavinius (per X laiko pakeisti Y bedarbių kvalifikaciją) ir po to įvertinti, ar su gautais ištekliais pavyko juos pasiekti. Projektui pasibaigus, bedarbių vis dar bus, tad iškyla klausimas, ką daryti po to – rašyti naują projektą ar grįžti prie biudžetinio finansavimo.

Sunkumas čia tas, kad bedarbių atsiranda kasmet, paslaugos reikalingos nuolat, bet projektinė logika, kaip minėta, nemėgsta tęstinumo. Kaskart reikia sugalvoti kažką naujo. Todėl būsimame projekte jau reikės X+3 bedarbių pakelti kvalifikaciją. Tačiau pakartotinai kreipiantis, išoriniai rėmėjai norės sužinoti, ar verta toliau remti, ir patikrins, ar jų lėšos pasiekė žadėtų rezultatų. Todėl planuojant projektą verčiau išsikelti tokius uždavinius, kuriuos būtų kiek įmanoma lengviau pasiekti. Priešingu atveju reikės ilgai ir sunkiai aiškintis. Tokia nerašyta taisyklė atbaido nuo darbo su pažeidžiamomis visuomenės grupėmis, nes jeigu tikslas – kad iš X bedarbių 60 proc. po pusės metų vis dar dirbtų, bet dalis jų gydosi depresiją, dalis sėdo į kalėjimą, o dalis tiesiog nuolat iš darbdavių sulaukia neigiamų atsakymų, tai kyla didelė rizika kitą kartą nebegauti finansavimo. Tarp dešiniųjų labai populiaru kritikuoti žmogaus teisių NVO, kad esą užsiima niekais: leidžia lankstinukus, važinėja po konferencijas, samsto šokoladą, užuot dirbusios neturtinguose kaimuose, kur labiausiai reikia pagalbos. Tikrovė tokia, kad spaustuvės išlaidas, skrydžius ir netgi šokolado fontaną lengviau pagrįsti sąskaitomis-faktūromis nei valandų valandas, praleistas bandant įtikinti niekuo nebetikintį asmenį pamėginti dar kartą susirasti darbą, jį lydėti ir raminti, kai darbdavės siunčia velniop, o po to išklausyti, kai jis pats NVO darbuotoją pasiųs velniop ir išsibrauks iš projekto. O jeigu projektas leidžia pasamdyti asmenį važiuoti po konferencijas, galbūt asmuo ras laiko padirbėti ir su tomis, kam labai reikia tęstinės pagalbos.

Maltoje yra religinė labdaros organizacija, kuri laiko patalpas, kur prostitutės gali pailsėti, pasislėpti nuo sąvadautojų, nusiprausti, gauti vaistų, atsigerti arbatos. Pasak organizacijos darbuotojos, daugelis jų gyvenime nėra patyrusios gerumo ir dosnumo, todėl labai stebisi, kad arbata nemokama ir niekuo nereikia už ją atsilyginti. Per anksti priverstos suaugti, kai kurios tenai ateina paspalvinti knygelių. Pasak darbuotojos, dauguma nenori verstis prostitucija, bet kai pasižiūri, kiek kartų skiriasi atlyginimas už nekvalifikuotą darbą, ima dvejoti. Jeigu ši organizacija, kuri, žinoma, norėtų, kad Maltoje nebūtų prostitučių, išsikeltų tikslą ištraukti X asmenų iš prostitucijos, kaip reikėtų pagrįsti arbatą ir spalvinimo knygeles? Kokiomis metrikomis pamatuoti tai, kad asmuo po truputį pripranta prie minties, jog gyvenime yra nemokamų dalykų, ir jei ji ilgainiui susikaups ir priims sprendimą iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą, ji turės palaikančią bendruomenę ir gaus pagalbos naujai pradžiai? Gali būti, kad nemokama arbata kai kurioms gali būti didesnis postūmis keisti gyvenimą nei profesionali išėjimo strategija. O gal ir ne.

Projektinė logika baudžia už nesėkmes. Todėl mokslinių tyrimų finansavime taip pat nerašyta taisyklė – nekelti pernelyg ambicingų tikslų. Geriausia – prašyti lėšų darbui, kuris jau pusiau padarytas ir kurio rezultatas nuspėjamas. Eksperimentas gali parodyti ne tai, ko tikėjaisi, idėja gali nepasiteisinti, ambicija gali subliukšti – kaip tada pasiteisinti finansuojančiai įstaigai? Improvizacija, eksperimentas, bandymai ir klaidos, abejonės ir apmąstymai – taip paprastai atsiranda išradimai ir atradimai. Tačiau projektinė logika vietoje to mėgsta metrikas – labai gerai, kai X lėšų sugeneruoja N straipsnių akademiniuose žurnaluose.

Kai rengiau straipsnį apie doktorantūrą žurnalui IQ, akademinio prekariato tyrėja dr. Mariya Ivancheva, pati dirbusi akademinį darbą Airijoje, man pasakojo, kad ten įsitvirtinusios mokslininkės atsideda vien projektų gamybai, o tęstinėje veikloje (dėstyme ir akademiniuose tyrimuose) pasisamdo pakaitines darbuotojas. Jeigu kartais nelaimėtų projektų, galėtų grįžti prie to, bet kol ratas sukasi, pripažintos akademikės kuria projektus, prižiūri jų įgyvendinimą, generuoja publikacijas kartu su pakaitinėmis tyrėjomis. Pakaitinių darbo sutartys visada terminuotos, o jų palydovas – chroniškas nerimas. Tokią sutartį, kaip ir projektą, reikia kaskart iš naujo laimėti, nurungiant konkurentes.

Įsigyvenusios į projektinę logiką, kai kurios akademikės priima ją kaip neišvengiamybę ir pradeda savo gyvenimą organizuoti taip, kad norimų asmeninių rezultatų pasiektų būtent tokiuose rėmuose. Biudžetinis atlyginimas reikštų, kad darbuotoja už darbą gauna atlygį ir jį paskirsto pagal savo poreikius. Pagal projektinę logiką, iš savo gyvenimo reikia atskirti kietųjų kaštų sritis ir pamėginti jas pakišti po projektais. Kas dirbo akademinį darbą, turbūt girdėjo kolegiškų pajuokavimų apie Erasmus+ dėstymo vizitus Turkijoje, kurie leidžia lėšų iš savo pagrindinio atlyginimo nebeskirti atostogoms. Vidurinioji klasė mėgsta keliauti, todėl konferencijų finansavimas daugeliui patinka ir leidžia daug apkeliauti bei skaniai pavalgyti, neišleidžiant savo pinigų. Konferencijų organizatorės dažnai įtraukia ekskursiją po miestą, nes žino, kad dalyvės nori pasijusti ir pakeliavusios, be to, galbūt neuždirbtų atostogoms tame mieste. Pagal projektinę logiką, lengviau gauti lėšų pavalgyti ar kur nors nuvažiuoti nei praleisti keletą darbo valandų galvojant, abejojant ir bandant iš naujo.

Taigi kodėl akademikės protestuoja, kai turi visas sąlygas rašyti projektus, įgyvendinti tyrimus, vykti į užsienį ir lyžčioti šokoladą iš fontanų? Ogi todėl, kad mano, jog reikalingas didesnis bazinis, tęstinis, biudžetinis finansavimas už darbą, o ne už segmentuotų rezultatų pasiekimą. Tikėtina, kad dalis motyvacijos to reikalauti – tinginystė, bet dalis – noras kurti žinias anapus vadybinės logikos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.