Projektų kultūra ir žinios

Kai pirmą kartą gimnazijoje sistemiškai mokiausi apie tai, kas yra projektas, mums aiškino, kad studijos ar net santuoka gali būti projektų pavyzdžiai. Per tą laiką projektas kaip darbo ir gyvenimo organizavimo principas taip išplito ir išsikerojo, kad net nebežinau, kuriame mokyklos etape reikėtų jį aiškinti. Grafiniai dienoraščiai, metų apžvalgos socialiniuose tinkluose – tai keli projektinės kultūros pavyzdžiai asmeniniame gyvenime. Nebeatseku, kur radau mintį, kad projektų kultūra naikina ir tęstinumą, ir improvizaciją. Ką ji reiškia žinių gamyboje?

Surašyti dalį minčių šia tema savotiškai įkvėpė VDU docentės Rasos Baločkaitės pasisakymas FB.

[Vėlesnis atnaujinimas] Šis tekstas anksčiau, naudodamasis įvairiais šaltiniais ir R. Baločkaitės citatomis, aptarė projektinės kultūros akademiniame pasaulyje savybes. Šiuo metu dalį senų tinklaraščio įrašų esu iškėlusi iš internetinės erdvės – noriu juos panaudoti kitiems projektams. Tačiau įdomu paminėti, kad R. Baločkaitė mano tinklaraščio įrašą apskundė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (ŽEIT). Kaip galite įsivaizduoti, tuo metu tai sukėlė man streso, bet ilguoju laikotarpiu labai džiaugiuosi, kad turime tokią instituciją, kuri išklauso abi puses ir išsamiai įsigilina į viešąją diskusiją. Mano patirtis su ŽEIT buvo labai teigiama – labai ramiai paaiškino skundą ir mano teises, paprašė atsiųsti papildomos medžiagos. Šiuo atveju ne taip svarbu, ką aš manau apie R. Baločkaitę ar ji apie mane – žodžio laisvės ribos nuolat yra brėžiamos ir perbraižomos, socialinių tinklų amžiuje mes visos eksperimentuojame, tad galiu tik pasidžiaugti, kad ŽEIT profesionaliai saugo viešosios diskusijos kokybę. Apačioje – ištrauka iš mano pateikto atsakymo ŽEIT. Duomenys iš R. Baločkaitės Facebook paskyros rinkti su tikslu parengti atsakymą jos skundui prieš mane.

Apie apskųstą tekstą
Tinklaraščio įrašas „Projektų kultūra ir žinios“ paskelbtas 2018 m. gruodžio 17 d. Jame ne kartą pabrėžiama, kad socialiniuose tinkluose kilusios diskusijos apie žinių sektoriaus darbuotojų solidarumą yra įkvėpimo šaltinis parašyti šį įrašą būtent tuo metu. Tačiau pats argumentas susiformavo skaitant įvairius šaltinius Lietuvoje ir užsienyje: PhD Comics komiksus, straipsnius užsienio spaudoje, tinklaraščius, taip pat klausantis draugų ir kolegų pasakojimų. Tikslas nėra skirstyti projektus į gerus ar blogus ar juolab kritikuoti projektuose dalyvaujančius žinių sektoriaus darbuotojus, o pakomentuoti mano įžvelgiamas sistemos ydas, dėl kurių projektas tampa dominuojančia darbo organizavimo forma, nepaisant to, kad daugybei darbų ji visiškai netinka.

Šis tekstas nėra apie R. Baločkaitę ar jos projektus. Jis taip pat akivaizdžiai neskirtas lyginti įvairių projektų žinių sektoriuje. R. Baločkaitė jame minima: (1) pristatant vėliau cituojamą jos įrašą socialiniame tinkle Facebook, (2) pristatant kontekstą – jos kvietimą neišreikšti solidarumo su kitais žinių sektoriaus darbuotojais, besirengiančiais protestuoti ar protestuojančiais, (3) po antros pastraipos įkeltas visas R. Baločkaitės tekstas, leidžiant skaitytojams patiems susidaryti savo nuomonę apie jos pasisakymą ir tik po to pateiktą mano interpretaciją, (4) įvedant šokolado fontaną – mano nuomone, prabangos atributą – kaip metaforą, kuria remsiuosi, plėtodama savo argumentą, (5) primenant, kad akademinės visuomenės bėdas ji aiškina tingėjimu, ir (6) pripažįstant, kad nežinau projekto, apie kurį pasakoja R. Baločkaitė, detalių, bet naudoju jos įraše pateiktą prabangos simbolį. Kitaip tariant, man iš jos viešų įrašų socialiniame tinkle svarbūs du dalykai: pirma, itin paveiki prabangos metafora, antra, žinių sektoriaus darbuotojų vienijimosi reikalaujant didesnių bazinių atlyginimų kontekste išsakyti argumentai, esą to reikalaujantys žinių sektoriaus darbuotojai nenusipelno nei geresnių darbo sąlygų, nei kitų šio sektoriaus darbuotojų solidarumo (2018 m. kovo mėnesį ji taip pat viešai ragino nepasirašyti peticijos prieš seksualinio priekabiavimo toleravimą tokiu argumentu: „Jei aš galiu susitvarkyti ir išgyventi savo jėgomis, be peticijų – I am not special, – gali ir kiti. Nėra čia ko pasirašinėti.“). Buvo galima surasti kitų pavyzdžių, bet jos akademinio „glamūro“ pavyzdys buvo viešas

Apie R. Baločkaitės kaltinimus
1) R. Baločkaitė teigia, kad jos kritika nėra nukreipta į asmenis, bet mano įrašo antroje pastraipoje išsakomas įspūdis apie jos elgesį remiasi keliais konkrečiais pavyzdžiais. Pastebėjau, jog ji pakartotinai viešina kelių asmenų jai pasakytus teiginius, dažnai, mano nuomone, juos iškraipydama. Apačioje pateikiamas pavyzdys, kaip ji kaltina [vardas pavardė] persekiojimu („harassino mane, rašinėdama…“) ir šaiposi iš jos, priskirdama „ryškiai nukrypusią leftistinę vaizduotę“. Paieška Facebook randa tris įrašus, kuriuose minima [vardas pavardė], tačiau dėl lietuvių kalbos linksnių paieška galimai randa ne visus, jų galėjo būti ir daugiau. Rengiant šį atsakymą, doktorantė [vardas pavardė] man papasakojo jautusis taip įbauginta R. Baločkaitės pakartotinių kaltinimų socialiniuose tinkluose ir […], kad ištrynė savo Facebook paskyrą, prarasdama mūsų kartai svarbų bendravimo kanalą, ir nustojo dalyvauti viešose diskusijose.

Dabartinės lietuvių kalbos žodyne veiksmažodis „tyčiotis“ apibrėžiamas kaip „piktai juoktis“, o „patyčios“ – kaip „ko nors darymas tyčia, kieno apmaudui”. Svetainė bepatyciu.lt apibrėžia patyčias trimis ypatumais: veiksmai yra tyčiniai (žinant, kad jie skaudina kitą asmenį) ir pasikartojantys (vykstantys sistemingai tam tikrą laiką), jiems būdinga galios persvara.

[pateikta daugiau pavyzdžių]

Mano nuomone, toks asmens fizinių bruožų akcentavimas peržengia „griežtumo ir pašaipumo“ ribas ir gali pagrįstai būti įvardijamas tyčiojimusi, ir tokių pavyzdžių (viešų įrašų) yra buvę ir anksčiau.

2) R. Baločkaitė teigia, kad žodis „mėgsta“ yra netikslus, nes minėtas jos elgesys jai neteikia malonumo. Šį žodį pavartojau įpročio ar polinkio prasme, bet galiu jį pakeisti į „neretai tyčiojasi“ ar „yra linkusi tyčiotis“.

3) Dėl informacijos tendencingumo: abipusiškumo reikalavimas taikomas žiniasklaidos priemonėms, o ne nuomonėms. Taip pat komentaruose leistina naudoti įvairias raiškos formas: metaforas, aliuzijas, paraboles. Griežtesnius reikalavimus, kiek galiu spręsti iš teisės aktų, teiktina taikyti kaip tik toms nuomonėms, kurios apsimeta faktais (fiktyvus pavyzdys: „X pasisavino tūkstantį eurų, bet čia tik mano nuomonė“). Mano tekste aiškiai kelis kartus išreikšta, kad mano tekstas yra subjektyvus komentaras už žinių sektoriaus darbuotojų solidarumą, pasitelkiant akademinio „glamūro“ metaforą, paimtą iš prieš solidarumą pasisakiusios akademikės viešo pasisakymo.

[…]

ŽEIT priėmė man palankų sprendimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.