Mėnesio archyvas: sausio 2019

Žiniasklaida ir naujienų kuravimas

Maltoje teismas neseniai baigė nagrinėti kraupią bylą, kurioje nusikaltimo metu mažametę auką giminės apibūdino kaip nemalonaus charakterio. Pažįstama žurnalistė FB pasidalijo kolegės straipsniu, kuriame pastaroji kruopščiai užrašė, ką sakė giminės, ir ištransliavo publikai. Pažįstama piktinosi, kad giminės taip juodina vis dar nepilnametę auką, o teismas jų klausosi. Vėliau teismas nutarė, kad ir bjauraus charakterio vaikų žaginti visgi negalima, bet toje FB diskusijoje, prasidėjusioje prieš verdiktą, man labiau rūpėjo ne faktas, kad giminės davė tokius parodymus, o tai, kad reporterė kruopščiai visa tai ir ištransliavo prieš verdiktą, kai nei giminės, nei teismas, nei publika dar neturėjo viso paveikslo ir nebuvo nustatyta, įvyko nusikaltimas ar ne. Diskusijos eigoje teigiau, kad žurnalisčių pareiga – kontekstualizuoti ir kuruoti viešai skelbiamą informaciją. Tai perskaičiusi, maltietė žurnalistė puolė tyčiotis, bet kadangi įrašas ne viešas, necituosiu. Visgi noriu viešai paskelbti savo argumentą. Skaitykite toliau

Veikla kaip nesibaigiantis įsipareigojimų sąrašas

Tą pačią dieną gavau peno mintims iš dviejų šaltinių: BBC tinklalaidės In Our Time apie Hannah Arendt ir šio Buzzfeed straipsnio apie tūkstantinukių nuolatinio perdegimo problemą. Kartu jie padeda išgryninti darbo šiandieninėje visuomenėje problemas, kurių anksčiau nebuvau taip suformulavusi. Tačiau šių dviejų šaltinių sintezė gali paaiškinti kelis reiškinius: kodėl sugrįžta namų šeimininkės idealas (kaip neseniai rašė Verslo pietų redaktorė Sandra Vilimaitė, devynios iš dešimties moterų esą neturi didesnių karjeros ambicijų), kodėl kūrybinės ir žinių sferos darbuotojos perdega ir išsieikvoja, taip pat – kodėl greitai apkarsta svajonių darbai ar bet kokie „kieti“ darbai.

Iš H.Arendt pasiskolinkime sąvokas, o iš Anne Helen Petersen – nesibaigiančio užduočių sąrašo idėją. Ieškodama lietuviško vertimo, radau Jūratės Micevičiūtės straipsnį, kuris sutapo su mano planuotu H.Arendt sąvokų vertimu. Taigi H.Arendt skiria tris užimtumo formas: veikimą (action), darbą (work) ir triūsą (labor). Veikimas apima platų užsiėmimų spektrą, jis gali būti kolektyvinis, visuomenei naudingas, tarsi alyva visuomenės ratams, bet pasibaigus tam tikrai situacijai, veikimo rezultatų gali nebesimatyti. Triūsas yra skirtas išgyvenimui; į jį įeina apmokamas ir neapmokamas užimtumas namų ūkyje ir rinkoje. Darbas savo grynąja forma – tai procesas, kai kažką kuriame, statome, formuojame. Kas yra kas šiandienos vidurinei klasei? Kodėl kepti keksiukus daugeliui yra geresnė savirealizacija nei siekti karjeros korporacijoje? Ir kodėl išsiųsti laišką ar užpildyti pajamų deklaraciją – sunkiau nei nemiegojus parašyti plėtros strategiją?

Skaitykite toliau