Elif Shafak, The Island of Missing Trees

Išklausiusi FT Weekend tinklalaidę, kurioje kalbėjo ir ši autorė, skubiai įsigijau knygą apie Kiprą, medžius, politiką ir žmones, ruošdamasi ja mėgautis. Juk šitiek daug pasakojimo elementų pataiko tiesiai į dešimtuką! Knyga apie migraciją ir tapatybę — štai jums pagrindinė veikėja Ada, auganti JK, paveldėjusi graikišką ir turkišką tapatybes. Knyga apie medžius — štai jums visą pasakojimą centruojantis figmedis ir kalnas botanikos žinių. Mokslo ir pasakos dermė — sužinome apie paukščius ir vabzdžius, kasinėjimus ir istoriją. Knyga apie Kiprą — jame buvau ir turiu daug prisiminimų.

Tačiau romanas patrūko po nesubalansuotu visų šių elementų svoriu ir širdies stygų neužkabino. Pasakotojos tonas skambėjo didaktiškai, jautėsi patosas ir susireikšminimas: tai bent sugalvojau!

Pati mintis ir romano statybinės plytos parinktos labai sumaniai. E. Shafak pasiūlo naują požiūrį į Romeo ir Džuljetos istoriją: kas būtų, jei likimas jiems duotų antrą galimybę? Būtų dukra, karjera, alkoholis ir… Genčių karai vienaip ar kitaip juos pasivytų, mintis maždaug tokia. Galbūt šios istorijos, apibarstytos žiniomis apie medžius, Kiprą, politiką, vabzdžius ir dar šį bei tą pakaktų skaitytojoms, norinčioms skaniai paverkti ir tuo pačiu kažką sužinoti. Galbūt šis romanas man nepatiko būtent dėl to, kad panašu, jog paskutiniu metu skaitau panašius dalykus, kaip ir autorė, todėl kiaurai permatau, kur ji bando pridygsniuoti visokiausių žinių nuotrupų. Tačiau išeina taip, kad Romeo ir Džuljetos gija (paauglių meilę pražudo genčių karai) turbūt netgi įdomiausia, tėvo ir dukters gija graži, tuo tarpu Kipro gija (ak, kad taip šios mielos salos gyventojai nebūtų pasidavę Didžiajai Politikai ir gyventų Taikoje, Ramybėje ir neapsakomame Mielume!) pernelyg persunkta patoso, medžių gija (uuu, mikorizė, atsparumas, regeneracija — kiek daug visko žinau, va) stokoja subtilaus integravimo, o mokslo ir prietarų priešpriešos ir galimos sintezės gija neturi aiškių akcentų. Konflikto akivaizdoje, kur viskas susiplaka, kiekvieną romano veikėją nesunkiai atpažįstame kaip gerą ar blogą — tiksliau, blogis yra bevardis, beveidis, užliejantis Mielą Salą tarsi iš išorės.

Autorė surinko gerus, įdomius ir pamokančius elementus. Tačiau tai, kaip juos supynė į visumą, manęs visiškai neįtikino.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.