Žymų Archyvai: žiniasklaida

Judėjimai prieš skiepus – straipsnis Naroje

Prieš maždaug pusantrų metų vienoje FB grupėje susipažinau su sveikatos ir mokslo žurnaliste Eva von Schaper ir kartu leidomės į vingiuotą kelią tyrinėti judėjimus prieš skiepus Europoje. Skaitydamos apie šį reiškinį spaudoje ir akademinėje literatūroje, matėme tiek gąsdinimų, tiek šių judėjimų poveikio analizės, bet mums rūpėjo pasigilinti, kaip nutariama prie tokių judėjimų prisijungti ir kaip skepticizmas veikia sveikatos apsaugos darbuotojų darbą. Skaitykite toliau

Istorijų pasakojimo principai

Pamenate ant įvairių gražių fonų dažnai klijuotą citatą, esą didžios žmogos aptarinėja idėjas, vidutinės – įvykius, menkos – kitas žmogas? Labai dažnai tenka ją girdėti iš įvairių nuomonės lyderių. Citata priskiriama Eleanor Roosevelt, bet Quote Investigator tinklalapis atsekė ją iki Charles’o Stewart’o ištarmės 1901 m. Praėjus daugiau kaip šimtmečiui nuo citatos ištakų, daugelis su Vakarų spauda dirbančių žurnalisčių patvirtins, kad žiniasklaidoje yra atvirkščiai. Apdovanojimų, gerų leidybos užsakymų ir šlovės gali tikėtis tik tada, jei rašai apie žmogas. Įvykiai svarbu, nes jie suteikia dingstį apie ką nors kalbėti. Idėjos? Jos visada dalyvauja, bet paraštėse, užkulisiuose.

Šiame įraše remsiuosi Financial Times straipsniu apie darbuotojas iš Rytų Balkanų Vokietijos mėsinėse. Jei turite galimybę, paskaitykite jį.

Skaitykite toliau

Kate Adie, „The kindness of strangers“

Jeigu sukilimo šūkius skanduoja vaikėzai, geros naujienos – tikrieji smurtautojai dar neišėjo „į trasą“. Virtuvėje galima sužinoti naujausias paskalas, o batų parduotuvė gali išgelbėti jums gyvybę. JAV žiniasklaida labiau nei britiška draugauja su teismais, bet visiškai nedraugauja su kariuomene, kurios veiklą užsienyje seka. Per dešimtmečius sukauptos legendinės BBC karo korespondentės Kate Adie įžvalgos yra ne tik gyvoji istorija, bet ir naudingi patarimai bei įkvėpimo šaltiniai šiandienos žurnalistėms (kodėl mot. g.?).

Skaitykite toliau

Ryszard Kapuscinski „Another day of life“

Kai absoliučiai niekas neveikia, kažkas ima ir suveikia. Pavyzdžiui, telefonas pilietinio karo apimtos valstybės sostinėje, kur niekas nebeišveža šiukšlių ir maitos, o vandentiekis reguliariai bombarduojamas. Tam kažkam suveikus, lengviau susidėlioti gyvenimą ir tursenti toliau. Legendinio lenkų korespondento knygą tikrai verta skaityti dabar, kai viskas taip staigiai keičiasi.

R. Kapuscinskis atvyko į Angolą prieš jai paskelbiant nepriklausomybę nuo Portugalijos. Kadangi prieš dešimtmetį dėl tam tikrų aplinkybių teko išsamiai pasidomėti Angolos istorija ir ekonominiu pakilimu, pritraukusiu ten būrius kinų ir brazilų darbininkų, vertinau galimybę iš tokio gyvo ir įsimenančio šaltinio sužinoti daugiau apie konflikto ištakas. Tačiau R. Kapuscinskio knygas reikia skaityti ir jei jums nerūpi nė viena Afrikos šalis ir jos dekolonizacijos procesai. Skaitykite toliau

Mano tyrimas apie gimdymus Lietuvoje su Nyla

Seniai svajojau padirbėti su Nanook komanda. Pagaliau radau, ką jai pasiūlyti, ir kartu sukūrėme šią tinklalaidę apie moteris, kurios mano, jog su jomis gimdant pasielgta netinkamai. Galite perklausyti tiesiogiai čia, bet patarčiau užsiprenumeruoti Nyla savo mėgstamoje podcastų programėlėje:

O Nanook tinklalapyje rasite ir fotoesė.

Išleidus laidą, su mumis įvairiais kanalais susisiekė daugybė moterų, norinčių pasidalyti panašiomis arba visiškai skirtingomis istorijomis. Jei norėtumėte papasakoti mums savąją, susisiekite su manimi tiesiogiai arba rašykite info@nanook.lt

Žiniasklaida ir naujienų kuravimas

Maltoje teismas neseniai baigė nagrinėti kraupią bylą, kurioje nusikaltimo metu mažametę auką giminės apibūdino kaip nemalonaus charakterio. Pažįstama žurnalistė FB pasidalijo kolegės straipsniu, kuriame pastaroji kruopščiai užrašė, ką sakė giminės, ir ištransliavo publikai. Pažįstama piktinosi, kad giminės taip juodina vis dar nepilnametę auką, o teismas jų klausosi. Vėliau teismas nutarė, kad ir bjauraus charakterio vaikų žaginti visgi negalima, bet toje FB diskusijoje, prasidėjusioje prieš verdiktą, man labiau rūpėjo ne faktas, kad giminės davė tokius parodymus, o tai, kad reporterė kruopščiai visa tai ir ištransliavo prieš verdiktą, kai nei giminės, nei teismas, nei publika dar neturėjo viso paveikslo ir nebuvo nustatyta, įvyko nusikaltimas ar ne. Diskusijos eigoje teigiau, kad žurnalisčių pareiga – kontekstualizuoti ir kuruoti viešai skelbiamą informaciją. Tai perskaičiusi, maltietė žurnalistė puolė tyčiotis, bet kadangi įrašas ne viešas, necituosiu. Visgi noriu viešai paskelbti savo argumentą. Skaitykite toliau

Meno kūrinys, kuriame į kamuoliuką susirietęs manekenas guli prekių vežimėlyje

Žiniasklaida ir turinys

Italijoje vyksta Tarptautinis žurnalistikos festivalis, kuriame dalyvauja ir mano draugės, taip pat žmogos, kurioms pavydžiu gauto pasitikėjimo tyrinėti tai, kas įdomu, ir iš kurių semiuosi įkvėpimo. Festivalyje bus daug diskusijų apie įvairius žiniasklaidos reikalus. Tikiuosi, kad bent keletas pasisems idėjų, kaip dirbti geriau ir mažiau jaudintis dėl pinigų.

Skaitykite toliau

Kokybiška išsiilgta spauda

Šaltą beprasidedančios žiemos pavakarę, košiant vėjui, turėjau užmušti kažkiek laiko Frankfurto stotyje ir, savaime suprantama, nudrožiau tiesiai į knygų parduotuvę. Tąkart mane iškart pasitiko milžiniškas žurnalų stendas. Kelionės Rytų Afrikoje, automobiliai, vaikai, nėrimas vąšeliu… Buvo beveik graudu stovėti prie visų šių kokybiškai atspausdintų lobių ir galvoti, kaip pasisekė vokietėms. Pirma, šitiek visko skaityti savo gimtąja kalba – didelė privilegija. Antra, tai reiškia neišsemiamas galimybes autorėms rasti, kur publikuoti pačius įvairiausius nišinius tekstus.

Po kelių mėnesių jau Vilniuje, oro uosto parduotuvėje, įsigijau šviežią IQ Life. Pirkau labiausiai dėl to, kad jame išėjo fotoesė, kurią parengė mano bičiulė Kabule Mahbooba Hazara, o aš padėjau parašyti tekstą. Per gana ilgą skrydį žurnalą pasiskonėdama suskaičiau visą – nuo interviu iki receptų, nuo knygų recenzijų iki savo pačios teksto. Daugiau nieko neveikiau skrisdama: netvarkiau nuotraukų telefone, neklausiau podcast’ų, nesprendžiau sudoku, nemiegojau. Tik mėgavausi puikiu žurnalu.

Skaitykite toliau

Žurnalistės nužudymas Maltoje – mano komentarai

Rytoj bus praėjusios dvi savaitės po to, kai netoli savo namų galingame automobilio sprogime žuvo Maltos žurnalistė ir tinklaraštininkė Daphne Caruana Galizia. Kaip apie tai sužinojau, galite pasiskaityti mano bičiulio komentare. Tą patį vakarą buvau minėjime su žvakėmis. Kai pavyko pėsčiomis pasiekti Sliemą, minia jau judėjo. Turėjau atsinešusi žvakelę, nuo kažko ją prisidegiau ir, laukdama draugių, svarsčiau, ar aš čia esu kaip dalyvė ar visgi kaip politologė ar žurnalistė (nes taip, kaip tik išėjau iš darbo NVO ir ketinu vėl pradėti žurnalistinę veiklą). Minioje draugių rasti nepavyko. Pro šalį plaukė pokalbių nuotrupos. Daugelis atsinešė Vėlinių tipo žvakes, o iš mano mažytės žvakelės tekantis vaškas skaudžiai apvarvėjo pirštus. Visgi esu čia rinkti istorijų, nusprendžiau.

Kas iš to išėjo, pamatysite netrukus. Tačiau pradinę analizę lietuviškai galite išgirsti šiame komentare LRT radijui ir pasiskaityti šiame 15min straipsnyje. Žinių visame pasaulyje kaip ir netrūko. Užtat aktyvizmo fronte – visiška tyla. Tai pirma politinė žmogžudystė prieš žurnalistę ES po Charlie Hebdo (švedė Kim Wall taip pat buvo neseniai nužudyta, bet, mano paskutinėmis žiniomis, nekeliama versija, kad tai kerštas už jos ankstesnius darbus). Po Charlie Hebdo keitėsi daug FB profilių nuotraukų, visur mirgėjo grotažymės, pylėsi straipsnių salvės. Dabar gi juodi profilių paveisklėliai ir analogiška grotažymė #JienDaphne neišplito už Maltos ribų. Įsiklausykime. Tinklaraštininkę (nors ir dažnai nesilaikiusi žurnalistinės etikos, bet mirties akivaizdoje ne apie tai kalba) nužudė vidury baltos dienos, panaudojo milžinišką sprogmenį, kurį reikia mokėti atgabenti ir sumontuoti. Kas tai padarė – galbūt niekada nesužinosime. Ir visiškai jokios reakcijos? Ar tikrai taip toli ta Malta? O gal visgi peršasi nuomonė, kad emocingos reakcijos, skirtingai nei Charlie Hebdo atveju, nebuvo tik todėl, kad nebuvo nusikaltėlio, kuris kažką įdomaus šauktų egzotiška kalba?

Jei kažką praleidau, parašykite komentaruose.

Lėtosios žurnalistikos projektai

Mano profesinis gyvenimas yra nupunktyruotas buvimo ir nebuvimo žurnalistikos pasaulyje. Pirmąjį darbą Atgimime gavau prieš 12 metų, bet, prasidėjus ekonominei krizei, iš jo pasitraukiau. Kad ir kaip mėgčiau taikomuosius tyrimus, kurie užtikrina, kad ant stalo būtų duonos, žurnalistika visada buvo mano mylimiausias darbas. Gaila, kad šiame sektoriuje vyksta labai liūdni dalykai – spaudimas dirbti greitai, generuoti daug turinio, pataikauti kažkieno įsivaizduojamam masiniam skoniui, žinant, kad publika mėgsta tavo darbo rezultatus, bet nenori už juos mokėti. Gyventi taip, kaip Atgimimo laikais (po to vėl trumpam – Der Spiegel laikais), turint savaitę temai išplėtoti, aptarti ir apgalvoti, neapsikraunant apmąstymais, iš kur imti pinigų nuomai, – didelė prabanga.

Tačiau kol užsiimu kitais dalykais, niekas netrukdo šiame tinklaraštyje plėtoti kelias temas, kurias jau esu tyrinėjusi. Juk lėtoji žurnalistika, kaip teigia vis daugiau balsų, sugrįš su trenksmu. Skaitykite toliau