Žiniasklaida ir naujienų kuravimas

Maltoje teismas neseniai baigė nagrinėti kraupią bylą, kurioje nusikaltimo metu mažametę auką giminės apibūdino kaip nemalonaus charakterio. Pažįstama žurnalistė FB pasidalijo kolegės straipsniu, kuriame pastaroji kruopščiai užrašė, ką sakė giminės, ir ištransliavo publikai. Pažįstama piktinosi, kad giminės taip juodina vis dar nepilnametę auką, o teismas jų klausosi. Vėliau teismas nutarė, kad ir bjauraus charakterio vaikų žaginti visgi negalima, bet toje FB diskusijoje, prasidėjusioje prieš verdiktą, man labiau rūpėjo ne faktas, kad giminės davė tokius parodymus, o tai, kad reporterė kruopščiai visa tai ir ištransliavo prieš verdiktą, kai nei giminės, nei teismas, nei publika dar neturėjo viso paveikslo ir nebuvo nustatyta, įvyko nusikaltimas ar ne. Diskusijos eigoje teigiau, kad žurnalisčių pareiga – kontekstualizuoti ir kuruoti viešai skelbiamą informaciją. Tai perskaičiusi, maltietė žurnalistė puolė tyčiotis, bet kadangi įrašas ne viešas, necituosiu. Visgi noriu viešai paskelbti savo argumentą.

Kaip įvairiuose kontekstuose ne kartą sakiau, interneto ir reklamdavių spaudimas lemia, kad plečiasi pats kokybiškiausias ir pats primityviausias žiniasklaidos segmentai, o klasikinės naujienos traukiasi. Taip yra dėl įvairių teigiamų ir neigiamų veiksnių. Informacijos srautas lengvai pasiekiamas ir pigus, o informacijos šaltinių pasiūla tokia didelė, kad vartotojos ieško ko nors ypatingo, padedančio susigaudyti sudėtingame pasaulyje. Susigaudyti gali padėti bulvarinė žiniasklaida – ji pamėtės sukramtytų „tiesų“, nesudėtingų atsakymų ir rėkiančių antraščių. Visai kitaip tai gali padaryti kokybiška žiniasklaida, kuri atidžiai ištyrinės, pasvers, atrinks, kas svarbu, ir išsamiai tai paaiškins.

Tarp išsamiosios ir bulvarinės/supaprastinančios žurnalistikos vis dar plaukioja keli tradiciniai ir randasi nauji žanrai. Tebeegzistuoja žinios, bet vis mažesnė jaunosios kartos dalis jas žiūri. Pasiutusiais tempais kepamas ‘turinys’. Yra tokių žiniasklaidos priemonių kaip Buzzfeed, derinančių rimtas naujienas su laisvalaikio ‘turiniu’, skirtu paspaudimams medžioti. Iškyla ir nunyksta visokie skaitmeninio istorijų pasakojimo projektai, kurie šiaip taip išsilaiko tik todėl, gyvavimo internete kaštai nėra dideli. Na ir, žinoma, yra tradicinė žiniasklaida – portalai ir prie jų tebesilaikantys laikraščiai.

Pastariesiems spaudimas gaminti daug ir pigiai, reaguoti greitai ir atiduoti nemokamai smogia iš visų pusių. Skirtingai nei kokybiški (elitiniai) leidiniai, šie žiniasklaidos šaltiniai, paprastai portalai, neturi lėšų siųsti reporterės visur, kur vyksta veiksmas, ar leisti žurnalistei ilgai aiškintis, sekioti šaltinius, derinti, ieškoti, abejoti, priimti sprendimus. Tačiau norisi būti rimtiems, pranešti naujienas, kurios ir taip sklinda iš visų kampų. Šiais laikais laikraščių ir portalų misija atskleisti naujienas yra susitraukusi iki minimumo. Jeigu aš noriu sužinoti, ką vienu ar kitu klausimu pasakė premjeras, pakaks panaršyti po jo Twitter paskyrą. Jeigu knietėtų pamatyti Kim Kardashian atostogų nuotrauką, nebeapsimoka svarstyti, kuris bulvarinis skaitalas galėjo pasamdyti geriausią paparacę – greičiausiai Kardashian pati parodė atostogų nuotraukas savo Instagram’e. TV programa taip pat reikalinga labiausiai vyresniosios kartos atstovėms – su išmaniąja televizija nebėra skirtumo, kelintą valandą ką rodo, o jei tai futbolo rungtynės, jų laiką greičiausiai sužinosiu iš mėgstamo klubo tinklalapio ar FB paskyros. Sužinoti apie artėjančius Filharmonijos koncertus taip pat galiu tiesiogiai. Apie žemės drebėjimą kitame pasaulio krašte greičiausiai sužinosiu iš portalo ar laikraščio, bet ne todėl, kad jie atskleidė šią naujieną, o todėl, kad nusikopijavo ją iš naujienų agentūros.

Taigi kaip besipiktintų maltietė žurnalistė, šio vidurinio segmento darbas yra naujienų kuravimas. Naujienų šaltinių žurnalistės-redaktorės košia tą srautą, pasveria, kas svarbu, atrenka naujienas ir vienaip ar kitaip pagrindžia, kodėl jos žinotinos. Ilgainiui jos kuria vis mažiau ‘turinio’, o tik gaudo internete plaukiojantį turinį savo tinklais, įvertina, ar jis svarbus ir patikimas, ir paruošia vartojimui. Taip galima portalą sudėlioti iš užsienio ir savos šalies naujienų agentūrų pranešimų, kitų leidinių santraukų, grožio ir sveikatos tinklaraščių, iš socialinių tinklų nusiurbtų garsenybių pasisakymų bei gausybės nemokamai į internetą sukeltų kelionių ir kačių nuotraukų. Kad būtų įdomiau, kartais verta įterpti interviu su kuo nors, kas renka, peržiūri ir gali perteikti labai daug informacijos. Tada dar mažiau jos reikės savarankiškai rinkti.

Tai visgi nėra nesvarbus darbas, nes informacijos srautas milžiniškas ir viską susekti sunku. Gerai dirbant šį darbą galima padėti visuomenei atsirinkti, kas patikima. Nekritiškai kopijuojant – labai lengva pakenkti. Tačiau toks modelis paaiškina, kodėl pradedančios žurnalistės labai greitai tampa redaktorėmis, bet po to nebeturi, kur kilti.

Kai pradėjau savo karjerą „Atgimime“, mano pareigybė vadinosi „užsienio politikos skyriaus specialistė“. Perskaitydavau geros reputacijos užsienio šaltinių naujienas, atrinkdavau, kas atrodė svarbu, ir parengdavau santrauką. Pernai vienintelės stabilios mano pajamos buvo iš pareigų, kurios vadinosi „redaktorė“ ir „naujienų kuratorė“. Man labiau patinka tyrinėti, bendrauti su pašnekovėmis ir kuistis po duomenis, bet ne mano vienos tikrovė yra tokia, kad pastoviausi, užtikrinčiausi ir geriausiai apmokami darbai yra informacijos atrinkimo, o ne išgavimo srityje.

Mūsų diskusija apie bylą Maltoje buvo, žinoma, ne apie tai. Tačiau net ir reporterė šiais laikais turi atsakomybę ne tik išgauti, bet ir atrinkti informaciją bei pagrįsti jos svarbą. Ji nebeturi monopolio kaip tarpininkė tarp vartotojų ir šaltinių. Skubančioje visuomenėje, kurioje žinioms skiriama vis mažiau laiko, net ir viską sausai surašanti reporterė, kaip aptariamoji, yra atsakingai už tai, kad skaitytojoms būtų labai aišku, kodėl šis teiginys vertas jų dėmesio tarp visų kitų dalykų, kurie jo reikalauja. Kaip seminare pernai teigė Deutsche Welle korespondentė Maximiliane Koschyk, dėl skaitytojų dėmesio portalas konkuruoja ne tik su panašiais portalais, bet ir su mamos skambučiais, pusseserės vaiko nuotrauka, draugų atostogomis, žaidimais ir įvairiausiomis programėlėmis. Tad kodėl šį dėmesio langelį reporterė taip nekritiškai pasirinko užpildyti giminių paskalomis apie auką, nepateikdama jokio konteksto ar atsveriančio šaltinio?

Ogi todėl, kad ji, panašu, vis dar tiki, jog reporterės pareiga – užsirašyti viską, kas sakoma, susiurbti teiginius ir paskui viską atpilti į straipsnį. Nesvarbu, kad tai paskalos arba kažkieno išsakoma netiesa. Jei kitas šaltinis paprieštaraus, puiku – galima iškepti dar vieną tekstą! Nesvarbu, kad naujienų sraute paskalas perskaičiusios žiniasklaidos vartotojos nebūtinai pastebės ir atsidarys kitos pusės argumentus.

Man labai gaila, kai žurnalistės praranda darbus. Tačiau jei šią reporterę kada nors pakeis algoritmas, negailėsiu nė kiek. Nes jeigu jos straipsniai neturi pridėtinės vertės, išplaukiančios iš žmogiškų savybių (etikos pojūčio, žurnalistinės nuojautos, gėrio ir blogio atskyrimo), tai koks gi tada skirtumas?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.