Žymų Archyvai: sociologija

Antisistemininko gimimas pagal Justiną Dementavičių

Po skandalingo atminimo lentos sudaužymo žiniasklaida vėl prisiminė Stanislovą Tomą, apie kurį pirmą kartą išgirdau VU barikadų kontekste 2008 m. Tuo metu palaikiau pasipriešinimą aukštojo mokslo neoliberalizavimui, bet kartu su bendramintėmis įtariai žiūrėjome į S.Tomo pasirinktus metodus ir gravitavimą link „tvirtos rankos“ partijų ir politikų. Tuometinėje Naujojoje kairėje niekada nenorėjome su juo bičiuliautis (pasitikrinau anų metų susirašinėjimą, kad būčiau tikra, jog tiksliai tai prisimenu), o anarchijos bendruomenė, nors ir priėmė S.Tomą skaityti kelių pranešimų ir parodė daugiau atvirumo, netrukus tyliai atstūmė jį dėl paksistinių simpatijų. Neseniai Justinas Dementavičius, buvęs S.Tomo kambariokas, „Bernardinuose“ parašė apie tai, kaip provokatoriui nepavyko niekur pritapti. Esė baigiasi atsiprašymu už tuometinį nejautrumą ir pasvarstymu, kaip iš pažiūros nekaltas neveiklumas gal ir ne patyčių, bet nuolatinės pašaipos akivaizdoje prisidėjo prie viešosios tvarkos pažeidėjo gimimo. Tačiau ar iš Justino teksto galime kažko išmokti, kad daugiau taip nebūtų?

Skaitykite toliau

Veikla kaip nesibaigiantis įsipareigojimų sąrašas

Tą pačią dieną gavau peno mintims iš dviejų šaltinių: BBC tinklalaidės In Our Time apie Hannah Arendt ir šio Buzzfeed straipsnio apie tūkstantinukių nuolatinio perdegimo problemą. Kartu jie padeda išgryninti darbo šiandieninėje visuomenėje problemas, kurių anksčiau nebuvau taip suformulavusi. Tačiau šių dviejų šaltinių sintezė gali paaiškinti kelis reiškinius: kodėl sugrįžta namų šeimininkės idealas (kaip neseniai rašė Verslo pietų redaktorė Sandra Vilimaitė, devynios iš dešimties moterų esą neturi didesnių karjeros ambicijų), kodėl kūrybinės ir žinių sferos darbuotojos perdega ir išsieikvoja, taip pat – kodėl greitai apkarsta svajonių darbai ar bet kokie „kieti“ darbai.

Iš H.Arendt pasiskolinkime sąvokas, o iš Anne Helen Petersen – nesibaigiančio užduočių sąrašo idėją. Ieškodama lietuviško vertimo, radau Jūratės Micevičiūtės straipsnį, kuris sutapo su mano planuotu H.Arendt sąvokų vertimu. Taigi H.Arendt skiria tris užimtumo formas: veikimą (action), darbą (work) ir triūsą (labor). Veikimas apima platų užsiėmimų spektrą, jis gali būti kolektyvinis, visuomenei naudingas, tarsi alyva visuomenės ratams, bet pasibaigus tam tikrai situacijai, veikimo rezultatų gali nebesimatyti. Triūsas yra skirtas išgyvenimui; į jį įeina apmokamas ir neapmokamas užimtumas namų ūkyje ir rinkoje. Darbas savo grynąja forma – tai procesas, kai kažką kuriame, statome, formuojame. Kas yra kas šiandienos vidurinei klasei? Kodėl kepti keksiukus daugeliui yra geresnė savirealizacija nei siekti karjeros korporacijoje? Ir kodėl išsiųsti laišką ar užpildyti pajamų deklaraciją – sunkiau nei nemiegojus parašyti plėtros strategiją?

Skaitykite toliau

Darbai ir įgūdžiai

Kairiųjų žurnale Jacobin pasirodė postdarbo visuomenės idėjos kritika – ilgas straipsnis, bet rekomenduoju paskaityti. Jį skaitant, iškilo įvairių klausimų apie skaitytus filosofus – akivaizdžiai neatkreipiau dėmesio į kai kuriuos jų teiginius arba ne tas knygas skaičiau.

Tuo tarpu FB man priminė trejų metų senumo mintis, kurias surašiau ir po to nebegrįžau prie jų. Tai dar vienas argumentas rimtus dalykus kaupti čia, o ne FB. Mintis buvo tokia: postindustrinėje visuomenėje daugumą darbų apibūdina kurios nors iš šių užduočių dominavimas:

Skaitykite toliau

Moterys tiksliukės ir lyčių lygybė

Šiemet išleisti tyrimo apie moteris, besirenkančias tiksliuosius, technologinius ir inžinerinius mokslus (TTI, angl. STEM) daug ką galėjo sugluminti: kuo daugiau šalyje lygybės, tuo mažiau tiksliukių. Alžyre moterys sudaro pusę TTI absolvenčių, o Suomijoje ir Norvegijoje – tik penktadalį. The Atlantic šį iš pažiūros paradoksą aiškina tuo, kad gerovės valstybėse su lygesniu pajamų pasiskirstymu lengviau išgyventi iš kitokių darbų. Kadangi ir tiksliuosiuose moksluose gabioms merginoms dar geriau sekasi humanitariniai mokslai, jos linkusios bandyti išgyventi iš humanitarinių profesijų. Tokiose šalyse kaip Tunisas ar Turkija moterys neturi tokių iliuzijų ir eina studijuoti tiksliųjų mokslų.

Skaitykite toliau

Būstų rinka: milžiniškas perskirstymas turtingųjų naudai

Net jei turite nedaug laiko skaityti politikos analizes, rekomenduoju skirti dėmesio šiai. Autorė atskleidžia, kaip Jungtinėje Karalystėje ankstesnės būstų lengvatos leido gyventojoms šiek tiek prakusti ir įsigyti nuosavą būstą, bet po to, apribojus valdžios galimybes įgyvendinti socialinio būsto projektus, būstų rinka veikia kaip milžiniškas perskirstymo mechanizmas turtingųjų naudai. Neturinčios būsto praktiškai dirba ne sau, o būstų savininkėms. Turto vertė kyla, kai aplinkoje atsiranda viešojo sektoriaus investicijų – mokyklų, kelių, poliklinikų ir pan. Kylanti vertė ir savininkių godumas kartu su rinkos spaudimu užtikrina, kad tam tikros asmenų grupės praktiškai neturėtų jokių šansų susitaupyti pradiniam įnašui ir visą laiką dirbti savo būsto nuomotojoms.

O kaip yra Lietuvoje?

Skaitykite toliau

I hate people when they're not polite

Prigautas Solomonas ir laisvės ribos

Neretai socialiniuose tinkluose skaitau, kad Lietuvoje kyla minios teismo pavojus. Atvejai įvairūs, argumentai suprantami, bet gilesnės analizės, kodėl minia nepasitiki formaliosiomis struktūromis ir nori pati imtis įgyvendinti teisingumo, dažnai pasigendu. Kai Algis Greitai paskelbė medžiosiąs tagintoją Solomoną, daug kas jį palaikė ne dėl to, kad džiaugėsi minios teismo idėja, bet dėl to, kad Solomono tagai buvo į akis lendantis ir daug ką erzinantis reiškinys. Tačiau po to viskas taip ir liko. Dabar Solomonas vėl išlindo iš užmaršties – skelbiama, kad policija pagavo jį ir jo bendrininkes (kodėl mot. g.). Skaitykite toliau

Paslaugos visiško užimtumo sąlygomis

Kai Maltoje man prireikia kokios nors paslaugos, dažniausiai stengiuosi apsiginkluoti ramybe ir gera nuotaika. Stebiu, fiksuoju, o kai kažkas priverčia pasijusti bejėgiškai ir beviltiškai, stengiuosi pabūti su savo mintimis ir neskleisti pykčio ir blogos nuotaikos. Kartais nepavyksta. Tačiau tinklaraštis – vieta platesniems, sociologiniams pasvarstymams, nes paslaugos Maltoje dažnai stimuliuoja mano sociologinę vaizduotę.

Ne, aš nekalbu apie nesišypsojimą ar tokį žvilgsnį, kai darbuotoja, atrodo, linki, kad skradžiai į žemę prasmegčiau dėl to, kad sudrumsčiau jos ramią darbinę rutiną kažko paprašiusi. Laikausi principo, kad menkai apmokamos darbuotojos turi teisę į visą žmogiškų emocijų spektrą. Ne, aš kalbu apie pasirengimą spręsti problemą.

Pirmą mėnesį suplyšo mano maža kelioninė kuprinė. Nunešiau į siuvyklą, sumokėjau du eurus už primityvią siūlę, kuri antrą kartą naudojant kuprinę suplyšo kaip nebuvusi. Palaukiau kelionės į Lietuvą, padaviau kuprinę tėčiui (savamoksliui siuvimo srityje) ir jis susiuvo ją taip, kad iki šiol sėkmingai nešioju ir džiaugiuosi. Giminaitė nunešė telefoną į taisyklą – pasakė, kad verčiau jį išmestų, bet Lietuvoje jį sutvarkė per kelias minutes. Važinėdama vietiniais autobusais, sužinojau, kad viešojo transporto įmonės informacijos tarnyba nesugeba pasinaudoti savo pačios mobiliąja programėle ir pažiūrėti, kur autobusai yra realiuoju laiku (aš ja negaliu naudotis, nes mano ištikimojo įrenginio Android operacinė sistema per sena). Telefonų parduotuvėje ir vieno iš operatorių aptarnavimo centre man surašė neteisingas instrukcijas, kaip užsisakyti tam tikrą paslaugą (ėjau į centrą dėl to, kad operatoriaus puslapyje neveikia nuoroda į tą tinklalapio sritį, kur turėjo būti aprašyta man reikalinga funkcija, o klientų aptarnavimo telefono pypsėjimo po kurio laiko atsibodo klausytis). Hispteriškame bare buvo toks gana išmanus padavėjas-rūgėsis, o jam dingus, atsirado toks, kuris nieko neišmano apie gėrimus ir geriausiu atveju gali pasakyti „Šitą ragavau, visai nieko“. Viešbučiuose apsistoti man neteko, bet mačiau draugės kambarį suskilinėjusiomis plytelėmis ir apipuvusiais rankšluosčiais neva keturių žvaigždučių viešbutyje, kurio registratūros darbuotojai atsisakė duoti žemėlapį ir padėti draugei susiorientuoti miestelyje. Autobusų vairuotojai nežino stotelių. Taksi vairuotojai nežino gatvių ir vis tiek atsisako naudotis navigacijos prietaisais.

Skaitykite toliau

Darbo paieškų vargai

Mano draugė Ugnė ieško darbo. Jei kas turite kokių pasiūlymų, rašykite ir džiaukitės puikia darbuotoja. Ta proga mintiju apie tai, kaip daug įvairių įgūdžių turinčios žmogos nuolat gauna klausytis skaudžių komentarų iš savo aplinkos, esą jau tuuuu tai rastum darbą, kokį nori, jei tik labai norėtum, kąąą nerandi? Labai prašau, jei savo aplinkoje turite daug įvairios patirties prikaupusių ir darbo ieškančių asmenybių, nesakykite joms taip.

Man irgi tekdavo to nuolat klausytis, ir kadangi tos, kas taip sakė, paprastai man linki gero, tekdavo atsakyti kaip nors mandagiai ir sukandus dantis nukęsti. Tačiau žinoma, nesėkmės ieškant norimo darbo nėra labai afišuojama karjeros detalė. Dauguma mūsų norėtume, kad kitos tikėtų, jog gauname, ko norime. Aš niekada nebandžiau apie save ištransliuoti tokios žinutės, bet vis tiek kažkodėl daug kas taip mano. Ledus pralaužė šis šaunus Princeton’o profesorius, publikavęs savo nesėkmių CV. Skaitykite toliau

Reklama – naudinga ar nervinanti?

Anaiptol nesu vienintelė sociologė, mėgstanti rašyti reklamos tema. Tai gana paprasta – žiūri įdomius ir keistus dalykus, kurie patys primena skaitytas teorijas, aptinki tendencijas ir rašai analizes. Kartais išeina sudėlioti akcentus taip, kad nuvilnytų bangos, – teiginys iš vieno mano teksto kurį laiką kabėjo kaip Delfi dienos citata. Nors jis žiebė rėmėjams, Atgimime sulaukiau tik padrąsinimo, o po kurio laiko, atlikusi išsamesnę analizę, parengiau ir akademinį pranešimą apie reklamos ideologijas. Po to niekas nepagerėjo. Bet aš ir toliau analizavau ir kritikavau reklamas.

Kita vertus, artima draugė, kurios nuomonė man labai svarbi, svajoja dirbti reklamos srityje. Kai kartą kalbėjomės apie tai, ji minėjo kūrybiškus reklamų sprendimus, kuriuos prisimena dar iš vaikystės. Bendri prisiminimai privertė susimąstyti apie atvejus, kai reklamos sukūrė žodyną tam tikriems reiškiniams, tiksliai pagavo ir išreiškė kažkur sklandančias nuojautas. Ežio Kęsts ir Vyts reklamos itin tiksliai pagavo tam tikrą socialinį portretą, kurį netruko suformuluoti kaip naujojo emigranto. Dar ilgai vidurinioji klasė šniokštė „visks narmalei“, nors anksčiau buvo įpratusi stigmatizuoti tokią tarmišką kalbą. Omnitel reklama su pantera („turite patikimą draugą“) buvo estetiškas ir išbaigtas multimedijos kūrinys, kurį norėtųsi žiūrėti nepriklausomai nuo to, domina produktas ar ne. Bet kodėl, jeigu galima taip, reklama didžiąja dalimi lieka erzinančiu fonu?

Skaitykite toliau