Žymų Archyvai: sociologija

Pyktis, aistros ir rašymas

Labai rekomenduoju šią Naros tinklalaidę apie pyktį. Joje Berta Tilmantaitė su Andriumi Jančiausku aptaria tokias temas kaip pykčio reikšmė, elgesio valdymas, dirbtinai neslopinant natūralaus pykčio, ir visuomenės normų, susijusių su lytimi, įtaka pykčio raiškai.

Neseniai pradėjau naują studijų programą ir gavome skaityti universiteto darbuotojos tinklaraštį, kuriame ji kritikuoja vieną knygą dėl įvairių rasinių klišių naudojimo. Vienas iš mano bendramokslių pakomentavo, kad su argumentu kaip ir sutinka, bet tekstas parašytas suveltai, o pyktis ir akademinis rašymas tarpusavyje nedera. Tai priminė man šiek tiek apleistą temą – ką mes atpažįstame kaip pyktį, ypač kai pasisako moteris? Skaitykite toliau

Dan’o Gardner’io knyga „Risk“, kairė ir kitos stovyklos

Ruošdamasis palikti Lietuvą, buvęs kolega kanadietis atidavė tautiečio autoriaus knygą, analizuojančią reakcijas ir požiūrį į riziką. Tik dabar prisiruošiau ją perskaityti, bet taip sutapo, kad laikas – puikus. Ne tik dėl pandemijos. Knyga bus naudinga ir mano vykdomam tyrimui.

D. Gardner’is apžvelgia daugybę psichologijos eksperimentų ir tyrimų, analizuoja žiniasklaidą ir politikų kalbas, NVO kampanijas, aprašo, kaip susisiekė su pasisakymų autorėmis ir mokslininkėmis. Su visa šia medžiaga jis atskleidžia, kaip evoliucija skatina mus tuoj pat „pasukti ausis“ į bet kokios grėsmės signalą, bijoti užterštumo, tikėti ta informacija, iš kurios išeina gera istorija, ir pan. Tyrimas po tyrimo, tikimybė po tikimybės jis įrodinėja, kad daugelis nepagrįstai bijo branduolinių jėgainių, chemikalų maiste ir terorizmo, kai tuo tarpu šimtus kartų labiau tikėtina, kad pražudys vairavimas, rūkymas ar prasta mityba. Autorius daug dėmesio skiria ir požiūrio į grėsmę formavimui, kai koks nors reiškinys laikomas labai paplitusiu tada, kai smegenims lengva iš atminties ištraukti jo pavyzdį. Žiniasklaida pažeria daug itin mažai tikėtinų reiškinių pavyzdžių ir taip skatina jų bijoti.

Skaitykite toliau

MO paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ – jau ir internete

Per paskutinę kelionę į Lietuvą (nežinia, kada galėsiu vėl sugrįžti) apsilankiau labai įdomioje MO parodoje. Ankstesnius šio tinklaraščio įrašus apie įspūdžius iš šios parodos galite rasti čia ir čia. Tačiau dabar galite ir pamatyti šią parodą.

Antisistemininko gimimas pagal Justiną Dementavičių

Po skandalingo atminimo lentos sudaužymo žiniasklaida vėl prisiminė Stanislovą Tomą, apie kurį pirmą kartą išgirdau VU barikadų kontekste 2008 m. Tuo metu palaikiau pasipriešinimą aukštojo mokslo neoliberalizavimui, bet kartu su bendramintėmis įtariai žiūrėjome į S.Tomo pasirinktus metodus ir gravitavimą link „tvirtos rankos“ partijų ir politikų. Tuometinėje Naujojoje kairėje niekada nenorėjome su juo bičiuliautis (pasitikrinau anų metų susirašinėjimą, kad būčiau tikra, jog tiksliai tai prisimenu), o anarchijos bendruomenė, nors ir priėmė S.Tomą skaityti kelių pranešimų ir parodė daugiau atvirumo, netrukus tyliai atstūmė jį dėl paksistinių simpatijų. Neseniai Justinas Dementavičius, buvęs S.Tomo kambariokas, „Bernardinuose“ parašė apie tai, kaip provokatoriui nepavyko niekur pritapti. Esė baigiasi atsiprašymu už tuometinį nejautrumą ir pasvarstymu, kaip iš pažiūros nekaltas neveiklumas gal ir ne patyčių, bet nuolatinės pašaipos akivaizdoje prisidėjo prie viešosios tvarkos pažeidėjo gimimo. Tačiau ar iš Justino teksto galime kažko išmokti, kad daugiau taip nebūtų?

Skaitykite toliau

Veikla kaip nesibaigiantis įsipareigojimų sąrašas

Tą pačią dieną gavau peno mintims iš dviejų šaltinių: BBC tinklalaidės In Our Time apie Hannah Arendt ir šio Buzzfeed straipsnio apie tūkstantinukių nuolatinio perdegimo problemą. Kartu jie padeda išgryninti darbo šiandieninėje visuomenėje problemas, kurių anksčiau nebuvau taip suformulavusi. Tačiau šių dviejų šaltinių sintezė gali paaiškinti kelis reiškinius: kodėl sugrįžta namų šeimininkės idealas (kaip neseniai rašė Verslo pietų redaktorė Sandra Vilimaitė, devynios iš dešimties moterų esą neturi didesnių karjeros ambicijų), kodėl kūrybinės ir žinių sferos darbuotojos perdega ir išsieikvoja, taip pat – kodėl greitai apkarsta svajonių darbai ar bet kokie „kieti“ darbai.

Iš H.Arendt pasiskolinkime sąvokas, o iš Anne Helen Petersen – nesibaigiančio užduočių sąrašo idėją. Ieškodama lietuviško vertimo, radau Jūratės Micevičiūtės straipsnį, kuris sutapo su mano planuotu H.Arendt sąvokų vertimu. Taigi H.Arendt skiria tris užimtumo formas: veikimą (action), darbą (work) ir triūsą (labor). Veikimas apima platų užsiėmimų spektrą, jis gali būti kolektyvinis, visuomenei naudingas, tarsi alyva visuomenės ratams, bet pasibaigus tam tikrai situacijai, veikimo rezultatų gali nebesimatyti. Triūsas yra skirtas išgyvenimui; į jį įeina apmokamas ir neapmokamas užimtumas namų ūkyje ir rinkoje. Darbas savo grynąja forma – tai procesas, kai kažką kuriame, statome, formuojame. Kas yra kas šiandienos vidurinei klasei? Kodėl kepti keksiukus daugeliui yra geresnė savirealizacija nei siekti karjeros korporacijoje? Ir kodėl išsiųsti laišką ar užpildyti pajamų deklaraciją – sunkiau nei nemiegojus parašyti plėtros strategiją?

Skaitykite toliau

Darbai ir įgūdžiai

Kairiųjų žurnale Jacobin pasirodė postdarbo visuomenės idėjos kritika – ilgas straipsnis, bet rekomenduoju paskaityti. Jį skaitant, iškilo įvairių klausimų apie skaitytus filosofus – akivaizdžiai neatkreipiau dėmesio į kai kuriuos jų teiginius arba ne tas knygas skaičiau.

Tuo tarpu FB man priminė trejų metų senumo mintis, kurias surašiau ir po to nebegrįžau prie jų. Tai dar vienas argumentas rimtus dalykus kaupti čia, o ne FB. Mintis buvo tokia: postindustrinėje visuomenėje daugumą darbų apibūdina kurios nors iš šių užduočių dominavimas:

Skaitykite toliau

Moterys tiksliukės ir lyčių lygybė

Šiemet išleisti tyrimo apie moteris, besirenkančias tiksliuosius, technologinius ir inžinerinius mokslus (TTI, angl. STEM) daug ką galėjo sugluminti: kuo daugiau šalyje lygybės, tuo mažiau tiksliukių. Alžyre moterys sudaro pusę TTI absolvenčių, o Suomijoje ir Norvegijoje – tik penktadalį. The Atlantic šį iš pažiūros paradoksą aiškina tuo, kad gerovės valstybėse su lygesniu pajamų pasiskirstymu lengviau išgyventi iš kitokių darbų. Kadangi ir tiksliuosiuose moksluose gabioms merginoms dar geriau sekasi humanitariniai mokslai, jos linkusios bandyti išgyventi iš humanitarinių profesijų. Tokiose šalyse kaip Tunisas ar Turkija moterys neturi tokių iliuzijų ir eina studijuoti tiksliųjų mokslų.

Skaitykite toliau

Būstų rinka: milžiniškas perskirstymas turtingųjų naudai

Net jei turite nedaug laiko skaityti politikos analizes, rekomenduoju skirti dėmesio šiai. Autorė atskleidžia, kaip Jungtinėje Karalystėje ankstesnės būstų lengvatos leido gyventojoms šiek tiek prakusti ir įsigyti nuosavą būstą, bet po to, apribojus valdžios galimybes įgyvendinti socialinio būsto projektus, būstų rinka veikia kaip milžiniškas perskirstymo mechanizmas turtingųjų naudai. Neturinčios būsto praktiškai dirba ne sau, o būstų savininkėms. Turto vertė kyla, kai aplinkoje atsiranda viešojo sektoriaus investicijų – mokyklų, kelių, poliklinikų ir pan. Kylanti vertė ir savininkių godumas kartu su rinkos spaudimu užtikrina, kad tam tikros asmenų grupės praktiškai neturėtų jokių šansų susitaupyti pradiniam įnašui ir visą laiką dirbti savo būsto nuomotojoms.

O kaip yra Lietuvoje?

Skaitykite toliau

I hate people when they're not polite

Prigautas Solomonas ir laisvės ribos

Neretai socialiniuose tinkluose skaitau, kad Lietuvoje kyla minios teismo pavojus. Atvejai įvairūs, argumentai suprantami, bet gilesnės analizės, kodėl minia nepasitiki formaliosiomis struktūromis ir nori pati imtis įgyvendinti teisingumo, dažnai pasigendu. Kai Algis Greitai paskelbė medžiosiąs tagintoją Solomoną, daug kas jį palaikė ne dėl to, kad džiaugėsi minios teismo idėja, bet dėl to, kad Solomono tagai buvo į akis lendantis ir daug ką erzinantis reiškinys. Tačiau po to viskas taip ir liko. Dabar Solomonas vėl išlindo iš užmaršties – skelbiama, kad policija pagavo jį ir jo bendrininkes (kodėl mot. g.). Skaitykite toliau