Žymų Archyvai: sociologija

Diskusija apie feminizmą ir viešo kalbėjimo klausimai

Šią savaitę dalyvavau fondo „Frida“ renginyje – diskusijoje apie tai, ar feminizmas yra „elito“, ar „masių“ reikalas. Tai buvo Jungtinių Tautų 16 dienų prieš smurtą lyties pagrindu programos dalis. Be manęs diskutavo Rasa Navickaitė (CEU Lyčių studijų doktorantė), Daiva Baranauskė („Fridos“ vadovė) ir prof. Natalija Mažeikienė (VDU Plėtros prorektorė, Socialinio darbo katedros profesorė). Klausimo nebūčiau taip formulavusi, bet mielai sutikau pateikti savo požiūrį. Tiesą sakant, apie elitą nediskutavome, ir turbūt aš vienintelė pavartojau tą žodį ir pateikiau darbinį elito apibrėžimą: tai tokios žmogos, kurios turimas privilegijas (šiek tiek mano pamąstymų apie privilegiją čia) ir gėrybes (įskaitant socialinį ir finansinį kapitalą) priima kaip savaime suprantamas ir joms priklausančias, kurių nebūtina išprašyti, užsidirbti ar nusipelnyti. Dažnai kalbama, kad TV, „Žmonėse“ ar „Delfi“ atsiduriančios garsenybės yra netikras elitas, bet, mano nuomone, jei visuomenėje laikoma, kad viena svarbiausių gėrybių yra žiniasklaidos kalbėjimas apie žmogą, o šios žmogos mano, kad jų jogurto pasirinkimas ar šuns priežiūros ypatybės yra savaime vertos visiems žinoti ir aptarinėti, tada pagal tokios visuomenės taisykles jos yra elitas. Bet tiek to. Diskusijoje buvo įdomesni kiti aspektai, o po jos – dar kiti. Skaitykite toliau

Mokytojų streikas

Ką tik pamačiau itin šališką žinių vedėjo Gintaro Deksnio interviu su Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininku Andriumi Navicku. Nė nesistengdamas pradėti pokalbio kaip nors nešališkai, G.Deksnys streiką palygino su terorizmu, kalbėjo, kad savo tikslų siekiama „vaikų sąskaita.“ Jis nėra vienintelis žurnalistas, kuris, atrodo, nelabai supranta, kas yra teisė streikuoti. Skaitykite toliau

PR yra ideologija, ir vis daugiau aktyvisčių jai pasiduoda

Vykstant festivaliui priARTink kažkam kilo mintis aprišti Vilniuje stovintį rašytojos Žemaitės paminklą spalvingomis skaromis ir fotografuoti. Lygiagrečiai vyksta dar kelios iniciatyvos, kai žmogos (žr. tinklaraščio kalbos politiką), kultūriniai ir subkultūriniai reiškiniai, kurie paprastai priskiriami ankstesniems laikotarpiams, beveik prievarta įvelkami į tūkstantinukių bendravimo manieras: Kauno liberalės kviečia į savo pramogas įtraukti vyresnio amžiaus žmogą, „nusiselfinti“ ir „pataginti“ #senjorai, Europos Komisijos atstovybė kviečia pasidemonstruoti, kaip mokai ką nors naudotis kompiuteriu, „nusiselfinti“ ir „pataginti“, o čia sumanyta iš mokyklos vadovėlių žinomą rašytoją apvilkti, tada „pataginti“, kad gal kas nors „nusiselfintų“. Tiek to. Man daug įdomesnis buvo kitas, šalutinis šios akcijos produktas, kuriuo susižavėjusi dalijosi mano pažįstama, Laimikis.lt įkūrėja ir labai įdomi miesto erdvių aktyvistė Jekaterina Lavrinec.

Skaitykite toliau

Taip kalba privilegija

Kartą susipažinusios su kritine teorija ir/arba pradėjusios į pasaulį žiūrėti analitiškai, sunkiai grįšime prie tos kitos tabletės „Matricoje“, kuri leidžia gyventi lyg niekur nieko. Vienas sunkiausių ir daugiausiai socialinio atstūmimo sulaukiančių uždavinių – mikroagresijų analizė. Tačiau ją atlikti būtina, nes ji atskleidžia, kaip funkcionuoja visuomenė, kodėl iš įvairių sričių dingsta talentai ir kaip atsiranda tam tikrų reiškinių kaupiamieji padariniai.

Apie tai susimąstau nuolat, nes Twitteryje ir kitur seku daug feminisčių autorių. Anglakalbiuose šaltiniuose vartojami tokie terminai kaip, turbūt reikėtų sakyti, vyraiška (mansplaining , ačiū Nidai Vasiliauskaitei už vertimą) ar vyrtraukimas (manterruption) – kasdienės mikroagresijos, kuriose atliekami veiksmai yra įvairūs, gali būti atliekami bet kokios demografinės kategorijos žmogos prieš bet kurią kitą demografinės kategorijos žmogą, bet kai tarp dalyvių atsiranda lyties dėmuo, toks elgesys įšoka į tam tikrą modelį. Kad čia yra daugiau nei atsitiktinis individų elgesys, niekada nepasimatys individualiu atveju. Vyrai globėjišku būdu aiškina ir kitiems vyrams, moterys dažnai pertraukia kitas moteris. Tačiau fiksuojant didelį skaičių atvejų, išryškėja tendencijos ir struktūriniai panašumai, atsirandantys nepaisant to, kad dalyvaujančios individės labai skirtingos. Pamėginkime įsivaizduoti taip: vienoje nuotraukoje debesys, kitoje katinas, viena stačiakampė, kita kvadratinė, bet matyti, kad abi apdorotos ta pačia programine įranga su jai būdingais filtrais. Skaitykite toliau

Aktualijos: Europa neranda sprendimo pabėgėlių krizei

Esu toli nuo kugelių ir kitų lietuviško provincialumo aktualijų, todėl darosi sunku suprasti, apie ką diskutuojama FB. Tačiau viena tema neišeina iš antraščių visoje Europoje – masinė migracija.

Vengrijoje baigiama tvora, turinti sulaikyti didžiąją dalį pabėgėlių. Kas gali, skuba pro dar likusias spragas.

Skaitykite toliau

Debatų grimasos, žiniasklaida ir homosovietikai

Buvau renginyje, kuriame provokuoti mėgstantis prancūzų menininkas Thierry Geoffroy pareiškė, kad jis daro interviu su politikais visai kaip žurnalistės. Čia pat parodė vieną savo projektą, kur jis bando pašnekinti Danijos ultradešiniųjų lyderį. Pora dalyvių iš Vokietijos pasipiktino tokia prancūzo provokacija ir nutarė jį pamokyti: žurnalistika, aiškino jie, tai patikimumas ir profesionalumas. Dar keletas dalyvių pasisakė tema, ar menas ir žurnalistika gali persidengti.

Aš pasisakiau, kad galbūt menas gali pasiūlyti naują būdą bendrauti su Europoje kylančia kraštutine dešine. Nes rimtai traktuoti ją kaip teisėtą demokratinių debatų dalyvį reikštų ją legitimuoti. Papasakojau apie Astos Stašaitytės-Masalskienės laidą BTV, kai eterio gavo atviras nacis ir apie paplitusią idėją, kad, demokratiškai surinkus kuo įvairesnių personažų asorti, laikoma, kad viskas gerai, net jei tarp jų atstovaujamos ir radikalios, neapykantą skatinančios nuomonės. Kita vertus, puikiai suprantame, kad pažinti šį visuomenės segmentą, suprasti, kas jame vyksta, taip pat privalome. Auditorijoje buvęs Deutsche Welle korespondentas Vašingtone Miodrag Soric′ius nusprendė pamokyti ir mane: Vakaruose, kur žurnalistės profesionalios, jis teigė, nenutiktų taip, kaip nutiko A.Stašaitytės-Masalskienės laidoje, o joje taip nutiko, nes Lietuvoje žurnalistės nelabai geros ir daug jų yra homosovietikės. Pamatęs, kad išpūčiau akis, jis tęsė: „Taip taip, aš pažįstu tas šalis, esu ten ne kartą buvęs.“

Skaitykite toliau

Kaip BBC tingų straipsnį apie Lietuvą kurpė

Net kelios draugės socialiniuose tinkluose pasidalijo nuorodą į šį BBC straipsnį apie švietimą Lietuvoje. Autorius Nic′as Mitchell′as bandė gilintis, kokie iššūkiai kyla švietimo sistemai. Perskaičiusi pagalvojau, kad jei aš, tarptautiniuose vandenyse neprasimušusi Rytų europietė, parašyčiau tokį straipsnį, niekas jo nespausdintų. Betgi čia BBC, tai galima. Keli mano pastebėjimai apie šį tekstą galbūt padės toms (kodėl mot.g,?), kas akademiškai ar kitaip domisi žiniasklaida. Skaitykite toliau

Padalyta Nikosija: straipsnis Kauno žiniose

„Kauno žinios“ išleido mano straipsnį apie padalytą Nikosiją: ką mes matėme jos turkiškoje bei graikiškoje dalyse ir buferinėje zonoje. Buvo proga prisiminti ir prieš beveik ketverius metus Kembridže išklausytas paskaitas.

Ne viską pavyko apžiūrėti, ką norėjosi, bet visokių pastebėjimų turiu daugybę. Šiaurės Kipras, kaip dabar ir Izraelis, nebeantspauduoja pasų, o duoda atskirą lapelį. Turėsiu jį atminimui: jame net po keturis atvykimo ir išvykimo antspaudus, beveik visi iš Nikosijos patikros punktų. Viena pora – pirmasis atvykimas į Šiaurės Kiprą ir galutinis išvykimas. Bet kiti – įžengimas į graikiškąją Nikosiją su turkiškosios gyventoju ir du įžengimai vien tik į buferinę zoną. Ilgam įsimins, kaip ėjome zonos parodyti (nes mes gi jau veteranės) naujai pažįstamai iš Ukrainos ir kartu pasitikti iš Pietų atvykstantį mus pasisvečiuoti priėmusio šiauriečio CSerio draugą (nebuvome jo anksčiau mačiusios, bet nesunkiai atpažinome ir pašaukėme).

Nikosijoje praleidome daugiau dienų nei kituose miestuose, nors turistiškai ją apžiūrėti užtektų ir vienos ar pusantros. Bet buvo įdomu tiesiog šniukštinėti, kalbėtis ir treniruoti antropologinius „raumenis“.

 

 

Dalykai yra susiję I: tik dėl darbo

Įvairias politikos problemas įprasta spręsti atskirai, nes taip paprasčiau administruoti, galima specializuotis ir pan. Taip gali pasirodyti, kad darbo trūkumas, universitetų kokybė, maisto kainos ir kamščiai Vilniuje yra skirtingos politikos problemos. Tačiau pamėginkime pasigilinti.

Tarkime, gyvena Vilniuje Vardmantė Pavardauskaitė ir Vardenis Pavardenis iš skirtingų Lietuvos miestelių. Iš šeimos daug pagalbos, išskyrus po maišą bulvių žiemai, savo įsikūrimui Vilniuje jie negavo. Kadangi mokykloje mokėsi gerai, mokytojos (kodėl visur moteriškoji giminė?) sakė, kad reikia kažkur stoti. Vardmantė baigė kultūros istoriją, Vardenis –  vadybą. Baigęs mokslus, Vardenis vadybininko darbo negavo. Užtat pasitaikė proga gauti valstybės tarnautojo etatą – ilgainiui jis tapo Kažkokio Dalyko vyresniuoju specialistu. Vardmantė įsidarbino muziejuje. Skaitykite toliau

Kas yra progresyvus švietimas

Daug metų domiuosi švietimo reformomis ir politika. Darbiniame kontekste ne visada turėjau galimybę išsakyti savo nuomonę, bet dabar, kilus diskusijai apie progresyvų švietimą, noriu pasidalyti pora minčių. Štai kokia lentelė lygina tradicinį ir progresyvų švietimą.

Vadinamąjį tradicinį mokyklos modelį kritikuoti būtina. Kas skaito Bourdieu, turėtų turėti daug argumentų, kaip šis modelis prigamina įvairių numatytų ir nenumatytų pasekmių socialiniam susiskirstymui (stratifikacijai). Tačiau ką siūlo šioje lentelėje pateikiamas modelis ir ar tikrai tai savaiminis gėris? Skaitykite toliau