Žymų Archyvai: sociologija

Jus įspėjo, kad surengėte vienavyrę diskusiją – kaip reaguoti?

Taip jau nutinka, kad kai labai intensyviai galvoji vien apie kompetencijas, išeina, kad diskusija susikomplektuoja vien iš vyrų. Labai dažnai taip nutinka. Net specialus Tumblr′is yra sukurtas parodyti, kokiu dažnumu taip nutinka, kai galvoji vien tik apie kompetencijas. Net su šių metų Nobelio premijomis taip nutiko – 11 laureatų, visi vyrai. Pasitaiko gi. Be abejonės, visi labai protingi ir daug pasiekę.

Šaltinis: allmalepanels.tumblr.com

Šaltinis: allmalepanels.tumblr.com

Jeigu laikome, kad lytis ir kompetencija yra nepriklausomi kintamieji, tada toks vienavyrių diskusijų dažnumas prieštarauja tikimybių teorijai. Labai dažnai paminėjus, kad kažkur yra neproporcingai mažai moterų, metamas argumentas, kad gal tada reikėtų nustatyti kvotas ir įvairioms mažumoms. Tačiau moterys yra visuomenės dauguma, o ne mažuma, todėl tikimybė, kad į 10-ies asmenų imtį nepateks etninės mažumos ar LGBT asmenys, yra daug didesnė nei kad nepateks niekas iš žmonijos daugumos. Pastebėti, kad susikomplektavo eilinė diskusija, ekspertų grupė ar komitetas vien iš vyrų ar su neproporcingai daug vyrų – tai nereiškia laikyti dalyvių visų pirma lyties atstovėmis ar žiūrėti tik į lytį, o ne kompetencijas. Jei visuomenei paskelbėte, kad metėte monetą ir septynis ar dešimt kartų iškrito herbas, yra pagrindo suabejoti, ar jūsų moneta nėra kreiva. Vienavyrės diskusijos kritikuojamos ne dėl to, kad nutinka individualiu atveju. Kaip matote iš to Tumblr′io, jos kritikuojamos dėl to, kad ir vėl nutinka, nors pagal tikimybių teoriją kuo dažniau kartojamas bandymas, tuo labiau skirstinys turėtų artėti prie apskaičiuojamos tikimybės.

Tuos argumentus žinojote, bet, rengiant diskusiją, ji vėl išėjo vienavyrė. Tai ką dabar daryti? Skaitykite toliau

Už Patria, vyrai

Šiandien perskaičiau apie mano alma mater vykstantį renginį – profesorių Vytauto Radžvilo ir Alvydo Jokubaičio pokalbį „Europa po Europos Sąjungos?“ Šie profesoriai jau kokius dešimtį metų mėgsta vienas su kitu sutikti. Niekada nepamiršiu knygų mugės, kai dar buvau studentė, kurioje jie va šitaip „diskutavo“: „Dėl politinio korektiškumo čigonus privaloma vadinti romais.“ – „O taip, nebegalima vadinti čigonais.“ Kažko panašaus galima tikėtis ir iš šio renginio, kurio pavadinimas apdairiai puošiasi klaustuku, norint paneigti, kad diskusija vyks į vienus vartus.

Apie Europą be Europos Sąjungos galite išgirsti ir iš airių komunisčių bei kitų politinių jėgų ES. Tačiau TSPMI akivaizdžiai bus rituališkai keičiamasi argumentais už tautų Europą. Renginį organizuoja ne pats institutas, o tautininkių organizacija Pro Patria, bet naudoja TSPMI patalpas ir kviečia TSPMI dėstytojus. Skaitykite toliau

Sirupas prieš miegą, arba feministė skaito moterišką romaną: Kate Jacobs „Penktadienio vakaro mezgimo klubas“

Sykį pagalvojau, kad dabar, kai nusimečiau akademines pareigas ir turiu laiko mąstyti, norėčiau paskaityti „moterišką“ romaną. Mat paskutiniu metu skaičiau daug vyrinančių vyrų literatūros, norėjau šį bei tą palyginti ir įjungti sociologinę vaizduotę. Nusprendžiau pasiimti šią knygą, kurią draugė kadaise paskolino kaip lengvą atostogų skaitinį. Na, mano atostogos anaiptol nesudarė sąlygų ne tik skaityti romanų, bet ir kuprinėje vežiotis dviejų plytų dydžio knygą, bet sugrįžusi vakarais prieš miegą po truputį įveikiau šį kūrinį. Turiu pasakyti, kad sociologine prasme buvo įdomiau nei literatūrine.

Skaitykite toliau

Jun’ichiro Tanizaki „Raktas“ ir santuokos Japonijoje

Turbūt iš bet kokios japoniškos literatūros kolekcionavimo laikų į mano rankas pateko ir savo eilės lentynoje ilgokai laukė Džiun-ičiro Tanizakio romanas „Raktas“. Ši knyga priskiriama psichologinio romano žanrui. Jo centre – sutuoktinių pora, kuri įtraukia dukterį ir šeimos draugą į keistus vojeristinius santykius. Vyras pražūtingai klimpsta į fantazijų svaigulį, balansuodamas ant pavojingos ribos, kad tik žmona imtų pildyti jo erotines fantazijas. Ir vyras, ir žmona rašo dienoraščius, kurie skirti jų svajonėms atskleisti, o ne apsvarstyti slapčia. Kaip rašo Japan Times apžvalgininkas, Antrojo pasaulinio karo metais Dž. Tanizakio romanas buvo uždraustas, o dabar tikrovė gerokai pranoksta jo „iškrypusias“ fantazijas. Ir vėl – socialinė kritika. Skaitykite toliau

Kur veda švaros paieškos visur?

Antropologijos mokslui bus daug įdomaus darbo su vienu ryškiu pastarųjų metų reiškiniu – turtingų ir besivejančių visuomenių viduriniosios klasės vis daugiau dalykų grindžia ir aiškina ritualine švara. Vis dažniau simboliškai švarūs turi būti ir kūnai, ir namai, ir tinklalapiai, ir netgi diskusijos.

Praėjo daugiau kaip pusė amžiaus po įtakingų antropologinių Mary Douglas veikalų apie simbolinę švarą. Jos įkvėptos (kodėl mot. g. mano tinklaraštyje?), iš paprastų pavyzdžių suprantame, kad simbolinė švara priklauso ne nuo mikroorganizmų ar teršalų kiekio, o nuo objekto vietos sistemoje. Gango upė, kurioje plaukioja nuotėkos ir lavonai, tikinčiosioms yra rituališkai švari. Savo plaukus, kol jie ant galvos, laikome švariais, o kai nukrinta ant kilimo – gryniausia nešvara. Ritualinės halal ir kašruto normos gerokai pergyveno tas aplinkybes, kuriose jos išties galėjo būti siejamos su infekcijomis ir kitais pavojais. Kad kultūrinės nuostatos apie švarą ir nešvarą veikia tai, kaip juslėmis patiriamas pasaulis, patyriau ir keliaudama Italijoje (įrašas anglų k.). Tačiau M.Douglas teoriją reikėtų prisiminti ir analizuojant politines diskusijas, ypač jei jose dalyvauja liberalių pažiūrų žmogos.

Skaitykite toliau

Religijų įvairovės tema

Dr. Nida Vasiliauskaitė parašė kaip visada į paširdžius smingantį komentarą, kuriame daug įdomių argumentų. Kalbant apie Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus, ir aš ten buvau, parsivežiau ir įkvėpimo, ir kritinių pastabų. Tačiau šiandien man įdomiau padiskutuoti su Nida apie religijų įvairovę. Ji teigia:

Ši multikulturalizmo cliché apskritai yra kažkas itin keisto: kam, paklauskime, reikalinga būtent religijų (ne batų, ne sūrio rūšių, net ne idėjų) „įvairovė“, kas ja suinteresuotas? [… P]atys įvairieji religijų atstovai? Niekaip ne. Jie suinteresuoti gali būti tiktai sava prezencija, sava tiesa; kitų tiesos, kitų pasaulėvaizdžiai geri ar bent pakęstini tik tiek, kiek matomi kaip skelbiantys TĄ PAČIĄ „metafizinę“ doktriną (tik žemesne forma), t.y. kiek neįvairūs.

Skaitykite toliau

Žaislinių darbų reiškinys

Jei manęs paklaustų, kas yra geras darbas, pateikčiau tokią formulę: tai toks darbas, kuris leidžia oriai gyventi, naudojant savo geriausius įgūdžius kurti kažkam, ką laikote esant naudinga. Kaip tokį rasti – sudėtingas klausimas. Esu turėjusi gerai apmokamų užsakymų, kuriuos atlikdama jaučiausi neadekvačiai ir turėjau daug dalykų mokytis nuo nulio, žinodama, kad vėliau juos tuoj pat pamiršiu. Esu dirbusi įkvepiančių darbų, už kuriuos buvo atlyginama beveik vien socialiniu kapitalu. Dar dažniau esu dirbusi darbų, kurie atitiko visus kriterijus, bet truko trumpai ir niekada nebuvo aišku, kada gausiu panašų užsakymą. Su tokia tikrove susiduria daug žinių sektoriaus darbuotojų, ypač patekusių į vadinamąjį prekariatą, visame pasaulyje. Todėl aš daug skaitau apie tai, ką daro panašioje padėtyje atsidūrusios žmogos (apie mano tinklaraščio kalbos politiką čia).

Verslų pasirinkimai ir visokios rinkos keistenybės lemia, kad atlyginimai vis mažiau priklauso nuo kvalifikacijos, įdedamo darbo, ekonominės ar socialinės naudos, o vis daugiau – nuo procedūrų, standartų ir/arba gebėjimo įtikinti, kad reikia tiek mokėti. Iš to atsirado keli tarptautinio masto reiškiniai. Vienas iš jų angliškai yra vadinamas bullshit jobs. Lietuviškai, jei leistina pavartoti slengo, vadinčiau juos briedadarbiais, o jei ne – niekiniais darbais. Diskusijų apie juos banga prieš trejus metus nuvilnijo per pasaulio spaudą, įskaitant The Economist ir The Guardian. Skaitykite toliau

Eurobloge – apie žurnalisčių stilių

Euroblogo savaitės tema „Stilius ir mada“ leido panagrinėti seniai man rupėjusį klausimą – kaip žurnalistės [link2post id="1278"]kodėl rašau moteriškąja gimine?[/link2post] pasirenka, kaip rengtis darbe. Straipsnis čia, o tinklaraštyje – šiek tiek papildomų apmąstymų. Skaitykite toliau

Verslo žinių pilnatis ir „neduodančios“ personažės

Solidumu garsėjančiose Verslo žiniose pasirodė iš pažiūros tik pilnatimi paaiškinamas tekstas „Jei moteris neduoda, vadinasi, duoda kam nors kitam“, pasirašytas Sigitos Šimkutės vardu. Jis prieinamas tik prenumeratorėms, bet iš nuorodos galite susidaryti vaizdą, kokios blevyzgos jame sudėtos (vėliau nepasidaro geriau). Kadangi tekstas yra kratinys su mažai loginių sąsajų, nėra prasmės į jį žiūrėti kaip į vientisą kūrinį ir turbūt prasmingiausia būtų šį tekstą analizuoti, lyginant su „Verslo žinių“ vertybėmis.

VŽ: Būti skaidriausia žiniasklaida, [kurios informacija didina] pasitikėjimą savo jėgomis, stiprina konkurencingumą.

SŠ: „Kam tu dažaisi? Ir taip gerai atrodai“, „Kur jau su tokia suknia eisi? Na na…“ ir panašūs komentarai atskleidžia vyriškio nerimą ir nepasitenkinimą. Jei moteris vyrui kurį laiką nedavė, tas staipymasis prieš veidrodį atrodo dar įtartinesnis. Skaitykite toliau

Diskusija apie feminizmą ir viešo kalbėjimo klausimai

Šią savaitę dalyvavau fondo „Frida“ renginyje – diskusijoje apie tai, ar feminizmas yra „elito“, ar „masių“ reikalas. Tai buvo Jungtinių Tautų 16 dienų prieš smurtą lyties pagrindu programos dalis. Be manęs diskutavo Rasa Navickaitė (CEU Lyčių studijų doktorantė), Daiva Baranauskė („Fridos“ vadovė) ir prof. Natalija Mažeikienė (VDU Plėtros prorektorė, Socialinio darbo katedros profesorė). Klausimo nebūčiau taip formulavusi, bet mielai sutikau pateikti savo požiūrį. Tiesą sakant, apie elitą nediskutavome, ir turbūt aš vienintelė pavartojau tą žodį ir pateikiau darbinį elito apibrėžimą: tai tokios žmogos, kurios turimas privilegijas (šiek tiek mano pamąstymų apie privilegiją čia) ir gėrybes (įskaitant socialinį ir finansinį kapitalą) priima kaip savaime suprantamas ir joms priklausančias, kurių nebūtina išprašyti, užsidirbti ar nusipelnyti. Dažnai kalbama, kad TV, „Žmonėse“ ar „Delfi“ atsiduriančios garsenybės yra netikras elitas, bet, mano nuomone, jei visuomenėje laikoma, kad viena svarbiausių gėrybių yra žiniasklaidos kalbėjimas apie žmogą, o šios žmogos mano, kad jų jogurto pasirinkimas ar šuns priežiūros ypatybės yra savaime vertos visiems žinoti ir aptarinėti, tada pagal tokios visuomenės taisykles jos yra elitas. Bet tiek to. Diskusijoje buvo įdomesni kiti aspektai, o po jos – dar kiti. Skaitykite toliau