Žymų Archyvai: šeima

Jodi Picoult, „Sing you home“

Amerikiečių autorės Jodi Picoult romanas, kurio pavadinimas į lietuvių kalbą išverstas kaip „Kelias namo“, lietuviškuose knygynuose ir blogosferoje sušmėžavo prieš kelerius metus. Drąsią istoriją apie dvi moteris, nutarusias sukurti šeimą, Alma littera išleido kaip tik tuo metu, kai Vilniumi pražygiavo pirmosios saugios Baltic Pride eitynės. Rašytoja savo publiką atsargiai pratina prie daugeliui nepatogios temos, vinguriuodama po visuotinai priimto normalumo dirvonus tol, kol apsiprasime su veikėjomis (kodėl mot. g.?) ir patikėsime, kad tame plėktelėjusiame normalume joms tikrai ne kažką.

Skaitykite toliau

Cathy Rentzenbrink „The last act of love“

Yra tam tikras žanras, kurį galima pavadinti empatine literatūra. Jis labiausiai paveikus tuo, kad literatūra padeda įsijausti į padėtį, kurioje nebuvai ir niekas iš tavo aplinkos nebuvo. Galbūt kai kada autorė (kodėl -ė?) visai to nesiekia, bet rezultatas būna būtent toks – tokia literatūra paskatina permąstyti savo nuostatas ir argumentus apie tą padėtį. Man tokia knyga buvo George′o Orwell′o „Dienos Paryžiuje ir Londone“ – rekomenduoju. O štai su šia knyga, C.Rentzenbrink iš dalies autobiografiniu romanu apie vegetacinę būklę mėginau įsijausti į tokios nelaimės ištiktų žmogų šeimų padėtį ir autorės neslepiamus argumentus eutanazijos naudai.

Skaitykite toliau

Jun’ichiro Tanizaki „Raktas“ ir santuokos Japonijoje

Turbūt iš bet kokios japoniškos literatūros kolekcionavimo laikų į mano rankas pateko ir savo eilės lentynoje ilgokai laukė Džiun-ičiro Tanizakio romanas „Raktas“. Ši knyga priskiriama psichologinio romano žanrui. Jo centre – sutuoktinių pora, kuri įtraukia dukterį ir šeimos draugą į keistus vojeristinius santykius. Vyras pražūtingai klimpsta į fantazijų svaigulį, balansuodamas ant pavojingos ribos, kad tik žmona imtų pildyti jo erotines fantazijas. Ir vyras, ir žmona rašo dienoraščius, kurie skirti jų svajonėms atskleisti, o ne apsvarstyti slapčia. Kaip rašo Japan Times apžvalgininkas, Antrojo pasaulinio karo metais Dž. Tanizakio romanas buvo uždraustas, o dabar tikrovė gerokai pranoksta jo „iškrypusias“ fantazijas. Ir vėl – socialinė kritika. Skaitykite toliau

Jeanette Winterson „Kam būti laimingai, jei gali būti normali“

Šiemetinėje knygų mugėje „Kitos knygos“ savo stende išdidžiai, bet labai pigiai siūlė Lietuvoje mažai žinomos autorės knygą su gote (?) ant viršelio. Susigundėme ir mes su D. šia knyga pasidalyti. O kai papasakojau britui draugui, ką skaitau, jo reakcija parodė, kad J.Winterson savo tėvynėje labai garsi. Greičiausiai dėl to, kad pagal jos ankstesnę knygą pagamintas serialas.

Skaitydama pradžią, norėjau, kad ši knyga būtų pas mane atėjusi mokyklos laikais, galbūt netgi būtų privalomoje programoje. Aišku, jeigu Lietuvos privalomojo ugdymo programoje atsirastų romanas apie tai, kaip sudėtingo charakterio knygų graužikė lesbietė auga trenktoje religingoje šeimoje, pradėčiau dairytis pro langus kokių kosminių laivų. Bet niekada nežinai, kas šaus į galvą programų sudarinėtojoms – ko aš išmokau kokioje septintoje klasėje iš savo lytinį organą dažnai matuojančio Adriano Moulo, negaliu įvardyti, bet istorijos apie jį buvo privalomosios literatūros sąraše. Gal dėl to, kad šis moters rašytojos sukurtas veikėjas labiausiai panašėjo į „kūno ir kraujo“ paauglį, o ne rašytojų fantaziją. Tačiau, artėjant prie pabaigos, paaugliškas knygos aktualumas pamažu išsisklaidė kaip migla, liko brandžios žmogos pamąstymai ir patyrimai. Skaitykite toliau

Kas yra progresyvus švietimas

Daug metų domiuosi švietimo reformomis ir politika. Darbiniame kontekste ne visada turėjau galimybę išsakyti savo nuomonę, bet dabar, kilus diskusijai apie progresyvų švietimą, noriu pasidalyti pora minčių. Štai kokia lentelė lygina tradicinį ir progresyvų švietimą.

Vadinamąjį tradicinį mokyklos modelį kritikuoti būtina. Kas skaito Bourdieu, turėtų turėti daug argumentų, kaip šis modelis prigamina įvairių numatytų ir nenumatytų pasekmių socialiniam susiskirstymui (stratifikacijai). Tačiau ką siūlo šioje lentelėje pateikiamas modelis ir ar tikrai tai savaiminis gėris? Skaitykite toliau

Kaip Lietuvoje suvokiamas liberalizmas

Kolega per FB pasidalijo gal ir ne itin vykusiu, bet iš principo vertu aptarti liberalės straipsniu. Liberalės (kodėl moteriškoji giminė?), kiek matau, rimtai ruošiasi rinkimams ir į idėjų debatus įsitraukia jų jaunimo sparnas (mano patirtis su šiuoju buvo ne kokia). LS pagal galimybes skiriu dėmesio, nes, pirma, tai turbūt stipriausiai už žmogos teises pasisakanti partija, antra, ji svarbi Lietuvos idėjų istorijai (senas neblogai pavykęs mano interviu su prof. L.Donskiu apie liberalizmą Lietuvoje, deja, pradingo kartu su „Atgimimo“ el. archyvu) ir trečia, ji kol kas gana mačistinė ir, mano nuomone, tai turėtų skubiai keisti (nes tai daro įtaką ir rinkimų sąrašams). Taigi jei nemažai rašanti publicistė taps jaunosios kartos politike, bus gerokai įdomiau.

Skaitykite toliau

Suaktualėjimo proga – mano interviu su Feministinės iniciatyvos nare juodraštis

Partija „Feministinė iniciatyva“ iš Švedijos gavo mandatą Europos Parlamente. Dar 2005 m. važiavau ja pasidomėti. Interviu išspausdino „Atgimimas“, bet, deja, jo interneto puslapis nebeveikia. Išsaugojau tik juodraštį, todėl, truputį paredagavusi, įkeliu jį čia. Atsiprašau už vietomis nejautrų žodyną – tai tik rodo, kad per 9 metus daug išmokau…

Skaitykite toliau

Mano straipsnis apie vaisingumo kontrolę Japonijoje

Feministinis žurnalas „Dilgėlė“ užsakė straipsnį apie Japoniją. Šiek tiek prisiminusi pastarųjų metų aktualijas, parašiau.

Vykstant diskusijoms Lietuvoje, įdomu žinoti, kad Japonijoje abortai oficialiai draudžiami, išskyrus jei, be įprastų priežasčių, socialinės ar ekonominės aplinkybės verčia nėščiąją priimti tokį sprendimą. O į šią sąvoką telpa praktiškai bet kas. Kaip ir dažnai būna Japonijoje, paradinės durys užtrenktos, o šoninės tyliai atvertos.

Mokytojos, ko pasimokyti iš Izraelio

Tarp Lietuvos konservatyvių intelektualių atsirado nauja mada: „Pasimokykime iš Izraelio“. Terpę jai suvešėti sudarė nesenas apsikeitimas belaisviais – vienas Izraelio karys už daugiau nei tūkstantį palestiniečių kalinių. Dešinysis premjeras, kurio reputaciją stipriai paklibino neseni protestai už socialinį teisingumą (kurio jis, žinoma, savo visuomenei nė neketina pasiūlyti), šiepėsi iš visų įmanomų nuotraukų: va, parvedžiau karį namo. Jo pavyzdžiu pasinaudoti ir iš šio įvykio politinio kapitalo susikrauti nusprendė ir visokios veikėjos ir rašytojos. Kažkas nukopijavo, kaip N.Oželytė savo FB skelbė, koks tai yra sektinas pavyzdys, ir užbaigė standartiniu „Shalom Israel“ (aš irgi linkiu, kad Izraelyje būtų šalom ir visų pirma jaunoms žmogoms nereikėtų žalotis šauktinių armijoje – mūsų prielaidos ir išvados, žinoma, visiškai skirtingos). Dabar gi prabilo L.Jakimavičius savo „Žydai labai gudrūs“. Suprask, komplimentą neva pasakė, o išties pasinaudojo šimtmečių senumo stereotipais, kad įrodytų tai, kas naudinga jam pačiam. Viena iš pirmųjų šios tendencijos kregždžių buvo A.Brazauskas, kuris kvietė nacionalistes pasirašyti Jeruzalės deklaraciją ir pasižadėti ištikimybę Izraeliui. Jo tekstas parodo, kad Vakarų nacionalistės tai seniai daro, o JAV ultrakonservatorės, ko gero, dar seniau. Galima daryti išvadą – (ultra)konservatorės-filosemitės antpečiai labai madingi. Nuo kada ir kodėl?

Skaitykite toliau