Žymų Archyvai: paauglystė

Cathy Glass, „Please don’t take my baby“

Šią neišgalvotą istoriją galima sutrumpintai papasakoti įvairiai. „Pasišventusi globėja pakeičia sunkiai besiverčiančios merginos gyvenimą“. Arba „tikra istorija atskleidžia, kas iš tiesų slypi po paauglių nėštumų statistika Didžiojoje Britanijoje“. Netgi, jei norite, „pokvailė mergšė vis prisidirba, bet gauna dar vieną šansą“. O gal „asmeninė istorija parodo, kaip svarbu socialiai pažeidžiamai žmogai turėti socialinės rūpybos komandą“. Holivudas tokią istoriją ekranizuotų vienaip, bet gyvenimo ekranizacijos rodo, kad individualų ir socialinį lygmenis atpainioti sunku, kai klausiame, kam gali pavykti pakeisti savo gyvenimą, ar netgi – ar yra prasmė stengtis tai padaryti.

Skaitykite toliau

Haruki Murakami „Kafka on the shore“ (Kafka pakrantėje)

Seniai praėjo tie laikai, kai pigiuose Vakarų Europos knygynuose negalėdavau atsispirti H.Murakamio knygoms. Jų visada būna dosniai atseikėta ir Vilniaus knygų mugėse, bet čia jos ateina su užlaikymu, o mano mėgstamiausia šio rašytojo knyga – Underground – iki šiol, kiek žinau, neišversta. Taigi Kafka on the shore liko iš tų laikų kelionių ir ilgai laukė savo eilės. Ji per stora nešiotis kuprinėje ir skaityti viešajame transporte. Ji per sunki vežtis į keliones – šiaip ar taip dabar vežiojuosi planšetę. Šiai knygai prireikė poros laisvų dienų, pabaigus emociškai sekinantį užsakymą.

Savo laiku knyga mane patraukė tuo, kad jos pavadinime minimas vienas mano mėgstamiausių rašytojų – H.Murakamis neabejotinai sėmėsi iš jo įkvėpimo. Tačiau, be kita ko, lyginant su F.Kafka, H.Murakamio knygos neturi tokio bendražmogiško paveikumo, tokio gebėjimo užmegzti ryšį, peržengiant visas tapatybes. H.Murakamio romanai yra vyriškai vyrinančių vyrų fantazijos. Tai savaime nėra blogai – bent jau aš būtent iš literatūros mokiausi empatijos vyriškumo normas pildantiems vyrams, būtent iš knygų stengiausi suprasti, kas su jais vyksta ir kaip jie jaučiasi. Net jei susidraugaučiau ir iš širdies pasikalbėčiau su labai vyrišku vyru, tame pokalbyje būtų didesnis atotrūkis nuo išgyvenimų ir mažiau betarpiškumo nei rašytojo fantazijoje apie tokio vyro gyvenimą. Ir greičiausiai jis nemokėtų papasakoti apie savo būsenas ir santykį su kūnu taip išraiškingai kaip, pavyzdžiui, Th.Brussigas, kurio romaną Herojai kaip mes perskaičiau vidurinėje mokykloje. Tačiau romane Kafka pakrantėje tas vyrinimas gerokai persūdytas, ir tai pastebi net The Guardian apžvalgininkas. Skaitykite toliau