Cathy Glass, „Please don’t take my baby“

Šią neišgalvotą istoriją galima sutrumpintai papasakoti įvairiai. „Pasišventusi globėja pakeičia sunkiai besiverčiančios merginos gyvenimą“. Arba „tikra istorija atskleidžia, kas iš tiesų slypi po paauglių nėštumų statistika Didžiojoje Britanijoje“. Netgi, jei norite, „pokvailė mergšė vis prisidirba, bet gauna dar vieną šansą“. O gal „asmeninė istorija parodo, kaip svarbu socialiai pažeidžiamai žmogai turėti socialinės rūpybos komandą“. Holivudas tokią istoriją ekranizuotų vienaip, bet gyvenimo ekranizacijos rodo, kad individualų ir socialinį lygmenis atpainioti sunku, kai klausiame, kam gali pavykti pakeisti savo gyvenimą, ar netgi – ar yra prasmė stengtis tai padaryti.

Šioje knygoje sutinkame laikinąja globa besiverčiančią Cathy, kuri po skyrybų gyvena patogiame name su sūnumi, dukra ir globos agentūros, su kuria bendradarbiauja, atsiunčiamomis laikinai globoti mažametėmis. Vieną kartą jos paprašo pagloboti vyresnę nepilnametę – besilaukiančią septyniolikmetę Jade. Mergina susipykusi su motina ir išvaryta iš namų, o galbūt, vienu metu mąsto Cathy, norinti gauti valstybės paramą ir socialines išmokas, todėl kreipiasi globos ir aplink ją netrukus susiburia jai padėti siekianti komanda: minėta globėja Cathy, agentūros socialinė darbuotoja Jill, nuo anksčiau su Jade dirbanti socialinė darbuotoja Rachel, mokytoja-mentorė Meryl, jos vaikinas Tyler’is ir, netikėtai, jos motina Jackie.

Komanda nebloga, darni ir motyvuota, ko nepasakysi apie Jade. Nors paauglė svajoja apie motinystę ir nusiteikusi neatiduoti naujagimės įvaikinti, jos įsivaizdavimas apie savarankišką gyvenimą – naivus, nepaisant patirties rūpinantis broliais ir seserimis. Be to, mergina nuolat dėl savo įpročių, neapgalvojimo, žioplumo arba paaugliško maišto sabotuoja savo socialinį progresą, bent jau pagal visuomenės nustatytus parametrus. Viskas prasideda nuo smulkmenų, bet vėliau sužinome, kad tarnybos jai ne kartą atleido už alkoholio vartojimą ir rūkymą besilaukiant, o ilgainiui ji prisidirbs ir dar rimčiau (čia ne spoileris – galima tai numatyti, nes kitaip knygoje nebūtų tiek dramos, kad leidyklos imtųsi ją spausdinti).

Dviejų pagrindinių veikėjų santykyje susikerta dvi motinystės vizijos. Būdama viduriniosios klasės moteris, Cathy kraupsta ir aikčioja, kaip taip galima, juk nėštumui ir naujagimės atėjimui reikia kruopščiai ir labai moksliškai ruoštis: susidaryti reikalingų priemonių sąrašą, likus mėnesiams iki gimimo viską nusipirkti ir pasiruošti, apsišviesti apie naujagimės poreikius ir gerąsias praktikas, sveikai maitintis ir gausiai ilsėtis. Jade atstovauja socialiai pažeidžiamos motinystės vizijai, kai gyvenimas pernelyg perkrautas neigiamais stimulais ir teikia mažai prošvaisčių, todėl naujagimė pirmiausiai yra besąlygiškos meilės, vilties ir vienintelės įsivaizduojamos savirealizacijos pažadas, o kaip augs? Na, kaip nors užaugs.

Kaip ir visuose pasakojimuose, šiame yra tezė, antitezė ir sintezė. Išreiškusios savo vizijas, dvi moterys yra priverstos jas derinti po vienu stogu. Kadangi socialinės tarnybos ir visas valstybės aparatas – Cathy vizijos pusėje, ji turi daugiau privilegijų. Tačiau juk vaisių nešioja ir naujagimę augina Jade, kuri triukšmingai ir maištingai teigia ir tvirtina savo autonomiją, nepaisydama rizikų. Jos pusėje – viešojo sektoriaus intervencijas kiek sulaikantis principas, kad biologinė motinystė turi pirmenybę prieš įvaikinimą. Todėl ilgainiui įtampa išvirsta į konfliktą, o po šio ateina sintezė.

Įdomu šią knygą skaityti Lietuvos diskusijų apie vaikų ir šeimų teises kontekste. Kur ta riba, kur viešasis sektorius turi įsikišti, negali tiksliai pasakyti nei Lietuvos, nei Didžiosios Britanijos socialinės tarnybos. Ar pakanka to, kad Jade labai nori būti motina, kad ir kaip tą motinystę suprastų? Skirtingai nei istorijose apie labai, labai besistengiančias veikėjas iš socialiai pažeidžiamos aplinkos, šiuo atveju Jade motinystę ir socialinį mobilumą gelbėja keli ramsčiai, kuriuos turi toli gražu ne visos panašioje padėtyje atsidūrusios paauglės. Jade, atrodo, iš visų stengiasi mažiausiai, tačiau ją palaiko ne tik aistringai jos motinystės projektą ginti pasiryžusi globėja Cathy, bet ir dvi jautrios bei supratingos socialinės darbuotojos. Skirtingai nei daugelis tokioje padėtyje atsidūrusių merginų, Jade turi puikų partnerį, kuris, nors ir netašytas, yra nuovokus, atidus ir atsakingas. Jos motina, pervargusi valytoja, taip pat atskleidžia prieraišumą ir palaikymą. Galbūt ne paskutinėje vietoje yra ir Jade rasinės privilegijos Jungtinės Karalystės visuomenėje, taip pat ir paprasčiausia sėkmė – paauglės girtuokliavimas fiziškai nepakenkia naujagimei, be to, jaunos mamos iš proto neveda jokios naujagimės ligos ar neįprasti poreikiai.

Šis pasakojimas mes iššūkį įvairioms skaitytojoms: ir toms, kurios mėgsta sakyti: „Biologinė motinystė yra savaiminė vertybė ir aukščiausia siekiamybė“, ir toms, kurios teigia: „Paauglių nėštumų būtų galima išvengti kokybišku lytiniu švietimu“; ir toms, kurios nori, kad valstybė būtų tik „naktinis sargas“, įsikišantis, kai neišvengiama, ir toms, kurios skelbia, jog vidurinioji klasė neturėtų primetinėti savo gyvenimo būdo. Gal kaip tik tai ir yra didžiausia šios knygos stiprybė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.