Žymų Archyvai: renginiai

Užsienietės Maltos Pride eitynėse: „Ačiū, Malta, už tai, kur šiandien esame“

„I came here for love,“ – iš garsiakalbių Valetoje griaudėjo vietinės žvaigždės perdainuotas tarptautinis hitas. Užsienietes (kodėl bendruoju atveju rašau moteriškąja gimine, žr. čia) į Viduržemio jūros salyną atvedė įvairios priežastys, bet į LGBT eitynes jos susirinko pasidžiaugti, kad jų pasirinktoji tėvynė – viena pažangiausių Europoje pagal LGBT teisių lygį. Šiemet Tarptautinė lesbiečių, gėjų, biseksualių, transseksualių ir interseksualių asmenų asociacija (ILGA) Maltą savo vaivorykštės reitinge įvertino kaip LGBT draugiškiausią Europos šalį.

„Šiemet tiesiog neįtikėtina – daug aktyviau įsitraukė Maltos verslai,“ – džiaugiasi ketverius metus Maltoje pragyvenusi eitynių savanorė britė Mia. Jos nuomone, įstatymai pasitarnavo tam, kad LGBT teisės taptų kažkuo visiškai normaliu. Kai birželį parlamentas balsavo dėl santuokos lygybės įstatymo, kuriuo teisiškai sulyginamos tos pačios lyties ir skirtingos lyties porų teisės, tik vienas opozicinės partijos politikas išdrįso balsuoti prieš. Abi pagrindinės partijos sutarė, kad įstatymas bus priimtas, ir iš karto po to premjeras Joseph’as Muscat’as užlipo ant scenos Kastilijos aikštėje pasveikinti šventiškai nusiteikusios minios. Skaitykite toliau

Už Patria, vyrai

Šiandien perskaičiau apie mano alma mater vykstantį renginį – profesorių Vytauto Radžvilo ir Alvydo Jokubaičio pokalbį „Europa po Europos Sąjungos?“ Šie profesoriai jau kokius dešimtį metų mėgsta vienas su kitu sutikti. Niekada nepamiršiu knygų mugės, kai dar buvau studentė, kurioje jie va šitaip „diskutavo“: „Dėl politinio korektiškumo čigonus privaloma vadinti romais.“ – „O taip, nebegalima vadinti čigonais.“ Kažko panašaus galima tikėtis ir iš šio renginio, kurio pavadinimas apdairiai puošiasi klaustuku, norint paneigti, kad diskusija vyks į vienus vartus.

Apie Europą be Europos Sąjungos galite išgirsti ir iš airių komunisčių bei kitų politinių jėgų ES. Tačiau TSPMI akivaizdžiai bus rituališkai keičiamasi argumentais už tautų Europą. Renginį organizuoja ne pats institutas, o tautininkių organizacija Pro Patria, bet naudoja TSPMI patalpas ir kviečia TSPMI dėstytojus. Skaitykite toliau

Marijampolės miesto dienos ir kiti pastebėjimai gražėjančiame mieste

Praėjusį savaitgalį su keliauti mėgstančia drauge išsiruošėme į Suvalkiją. Gamtos ir istorijos lobių ieškojimą, kurį aprašysiu vėliau, karūnavo vakaras šio regiono sostinėje Marijampolėje, kur praėjusią savaitę praūžė miesto dienos. Prieš tai Marijampolėje buvau jau porą kartų lankiusis pakeliui į kitas Suvalkijos vietas, vykdydama vieną užsakymą, taigi po truputį pradedu prisiminti, kaip šiame mieste kryžiuojasi tvarkingų jo gatvių matrica.

Marijampolė yra vienas iš tų miestų, apie kuriuos šauna mintis „Gražiai tvarkosi!“ Kai pernai ten lankiausi (parašiau tekstą į anglišką tinklaraščio versiją), stebėjausi reklamuojamų festivalių ir kultūrinių renginių gausa. Matyt, vis kalakutų ūkio mecenatystė, kuri tikrai džiugina. Tądien, mums pasivaikščiojus po dailų parką su kriokliu ir trasomis dviračiams bei riedučiams, iš pagrindinės aikštės šniokštė mums iš paauglystės gerai pažįstama muzika – Eminemo, net Mc Hammerio kūriniai. Keisčiausia, kad be jokios laiko mašinos aplink sceną šėlo šių dienų paauglės. Kadangi prie scenos priėjome iš šono, iš karto neatpažinau įvaizdį kiek pakeitusio atlikėjo, bet, paklaususi kitos klausytojos, supratau, kodėl taip šėlsta minia. Koncertavo Aleksas iš X faktoriaus.

Skaitykite toliau

Diskusija apie aukštojo mokslo ateitį

Šiandien nuėjau į Aukštojo Moxlo fakulteto aktyvisčių surengtą studenčių ir universiteto darbuotojų asamblėją, skirtą diskutuoti apie aukštojo mokslo ateitį. Nors po truputį pratinuosi vėl būti išorine stebėtoja aukštojo mokslo sistemoje (mano dvejų metų trukmės mokslinis darbas VDU netrukus baigsis), vis tiek norėjosi iškelti man kaip kol kas dar viena koja akademikei rūpinčius klausimus.

Skaitykite toliau

Teismas už akciją per rugsėjo 1-osios eitynes? (atnaujinta)

Mokslo metų pradžios šventėje grupelė VDU studenčių (kodėl moteriškoji giminė?), alumnių ir kitų bendruomenės dalyvių nusprendė paimprovizuoti: ironiškai perspėjo, kas laukia baigus mokslus, sukdamos laimės ratą, nešėsi plakatus, kuriame aukštasis mokslas sulyginamas su prekybos centru, atkreipė dėmesį į Darbo kodekso pataisas.Dabar jų laukia teismas. Tai ne juokas, todėl akademinė bendruomenė turi tuojau pat apsispręsti, kas jai šiuo atveju svarbiau.

[Papildyta atnaujinimais]

Skaitykite toliau

Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai 2014

Praėjusią savaitę turėjau galimybę dalyvauti šiuose labai svarbiuose Lietuvai apdovanojimuose. Kas juos laimės, buvo daugmaž nuspėjama, bet aplinka nebuvo konkurencinė, renginys tapo proga pasveikinti vienoms kitas ir pasidžiaugti, kad dirbančių su lygybės temomis ratas plečiasi.

Apie visas nominantes (kodėl moteriškoji giminė?) galima paskaityti čia. Lyčių lygybės apdovanojimą, kaip ir buvo galima tikėtis, gavo ekspertė, politikė Margarita Jankauskaitė. Liudmilos Mecajevos iniciatyva man nebuvo žinoma, taigi džiaugiuosi sužinojusi apie dar vieną puikų projektą. Už etno dialogą gal kiek netikėtai buvo pagerbta grupė Biplan – šiek tiek nustebau dėl pačių nominacijų, bet smagu, kad ir mokslininkas dr. Karolis Žibas yra tarp jų.

Ypač pradžiugino portalo Manoteises.lt įvertinimas. Tai tikrai kokybiškai nauja platforma rašyti apie žmogos teisių klausimus. Kitos žiniasklaidos priemonės galėtų dažniau naudoti ir, portalui leidus, perpublikuoti šią medžiagą. Metų žurnaliste paskelbta Sandra Vilimaitė, išgarsėjusi kandokais, bet į socialinių problemų šerdį žiebiančiais komentarais (man turbūt įdomiausias buvo jos straipsnis apie elgetas).

Renginyje viskas buvo šaunu, išskyrus vedėją. Beata Tiškevič-Hasanova pasirinkta tikriausiai dėl to, kad yra viešai pasisakiusi už lygias galimybes. Pradžioje pasigirdo jos balsas, besiskundžiantis, kad užsitrenkė užkulisiuose ir neranda rakto. Tada ji pasakė, kad savo gyvenime matė daug uždarytų durų, kaip ir nominantės. Po to bylojo, kad galbūt vietoj jos tyrėtų būti asmuo su daugiau diplomų ir pasiekimų, bet yra ji. Tada užsiminė, kad publika savo plojimais ir gerumu galėtų ją išgelbėti, publika taip ir padarė, tada ji pagrasino, kad tuoj visus apkabins. Per vakarą ji ne kartą pasakė, kad kažko nesuprato, kažkas nepavyko ar buvo neadekvatu. Kai Austrijos ambasadorius sakė gražią ir jautrią kalbą, pirmo sakinio ji teigė nemokanti išversti. Po antro sakinio ji pasigyrė šį mokanti išversti ir išvertė pusę. Pažadėjo iki kitų metų patobulinti anglų kalbą. Kitaip tariant, per diplomato kalbą pabrėžtinai atkreipinėjo dėmesį į savo žiopląją personažę. Garsiai aiktelėjo į mikrofoną, kai jai, atlikėjai jau ruošiantis koncertuoti, išslydo lapas. Žodžiu, komerciniuose projektuose sukurtą naivią, žioplą personažę ji čia papildė su tiesioginiu darbu susijusios nekompetencijos ir diletantizmo pavyzdžiais kiekviename žingsnyje.

Kai kandžiai atsiliepiau apie šio personažo pasirinkimą savo asmeninėje FB paskyroje, sulaukiau daug B.Tiškevič-Hasanovą palaikančių komentarų. Esą žmogos gali būti visokios, taigi ir tokios. Esu už tai, kad kartais būtina toleruoti „netobulumą“, palaikyti žmogas tobulėjimo kelyje, bet ši aktorė pasirinko anaiptol ne tobulėjimo kelią – jos personažė vis žioplesnė ir žioplesnė. Daug kas sako, kad giliai širdyje B.Tiškevič-Hasanova yra protinga ir tik vaidina. Taigi labai keista, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba savo biudžeto pinigais balsuoja už popkultūroje paplitusią strategiją moterims „nusikvailinti“ (dumbing down), kad gautų populiarumo dividendų. Žinoma, ši popkultūros darbuotoja gali kurti kokią tik nori personažę ar pasirinkti tokią strategiją dėl pinigų ir populiarumo, bet nesuprantu, kodėl viešojo sektoriaus institucija turėtų tokią personažę samdyti,  ypač kai teikia apdovanojimą „už nestereotipinio požiūrio į moteris ir vyrus sklaidą ir įtvirtinimą visuomenėje“.

O juk nusikvailinimo strategija daugumoje kultūrų neproporcingai veikia būtent moteris. Nors atrodo, kad vyrai klounai irgi panašiai daro („Chi chi apsižioplinau… chi chi ir vėl! Oi, kepurė nuskrido! Tai dabar apsikabinkime“), skirtumas tas, kad jų apranga ir povyza visada signalizuoja, kad jie atskiri nuo personažo, kad vaidinimas vyksta ne ‘normaliame’ socialiniame kontekste, klouno kūnas pabrėžtinai pasislėpęs už dirbtinumo įspūdį sudariusios aprangos (perukas, nosis, o B.Tiškevič-Hasanova tai pateikia kaip apsinuoginimą ir tai yra oficiali jos viešosios personos propaguojama ideologija). Savo ruožtu dažnai apsižioplinantis Nežiniukas iš mūsų vaikystės knygelių ir filmukų į situacijas, kuriose jis „susivarto“, patenka iš smalsumo, noro kažką išbandyti. Be to, savęs pateikimu Nežiniukas neužkerta kelio galimybei, kad vieną kartą viską padarys puikiai, o B.Tiškevič-Hasanovos personažė iš anksto užsiprogramuoja, kad nepadarys.

Mano nuomone, viešasis sektorius turėtų neinvestuoti į komercines iniciatyvas, kurios palaiko ir skatina lyčių stereotipus.

Įdomi tendencija – lygybės apdovanojimai jau laikomi glamūriniu renginiu, kaip kokie Oskarai. Bus labai įdomu, ką nominuos už šiuos metus.

London Pride ir pasvarstymai apie Lietuvą

Prieš savaitę buvau Londone ir turėjau progą stebėti grandiozinį LGBT solidarumo renginį – World Pride. Kaip matyti, Londonui ambicijų netrūksta. Negalėčiau sakyti, jog buvo toks jausmas, kad Londone susirinko visas pasaulis, bet buvo ganėtinai įspūdinga. Tik neaukštos tvorelės ir kelių policininkių saugomos žygiavo ne tik homoseksualų bendruomenių ir tinklų narės, translytinės tapatybės žmogos, LGBT teisių aktyvistės, bet ir LGBT draugiškos profsąjungos (bendros, valstybės tarnautojų, Britų oro linijų…), Socialistų darbininkų partijos atstovės, moksleivės su mokytojomis, netgi grupė leiborisčių, bandančių susirinkti pritarimo balsų. Moksleivės dainavo „Our teachers might be gay, might be gay…“  Kai kurios stambios firmos nusiuntė savo atstovių, pvz. Barclays bankas, veikiantis ir Lietuvoje (įdomu, ar rems kitą Baltic Pride?). Didžiąją eisenos dalį sudarė eilinės, paprastai apsirengusios žmogos, išėjusios į gatves parodyti solidarumo, bet akis ir fotoaparatus labiausiai traukė spalvingi ekscentriški persirengėliai. Kaip ten bebūtų, visoms užteko vietos. Skaitykite toliau

Karališkų vestuvių karštinė, Egiptas

Kur buvus, kur nebuvus, aš vėl čia. Daug idėjų, bet kol kas – įrašas karščiausioms buržujų naujienoms ir kelionei į Egiptą užfiksuoti. Šiandien iš sportinio intereso gerokai papolemizavau su draugėmis FB dėl karališkųjų vestuvių, nors puikiai suprantu šio renginio reikšmę. Skeptiškai žiūriu į monarchiją, juolab mane piktina, kai iš viešojo sektoriaus lėšų išlaikomas tam tikro asmenų klano prabangus gyvenimas, kai tuo tarpu neva trūksta pinigų universitetams ir socialinėms programoms. Ne dėl to, kad valstybė turėtų rūpintis tik materialiais dalykais. Ne, aš labai už viešas šventes bei festivalius, ir netgi nesipriešinu, kad valstybė remia elitinį meną ir muziejus. Tiesiog vestuvės yra privatus šių dviejų žmogų reikalas, ir nematau prasmės iš to daryti ne tik nacionalinę, bet netgi tarptautinę naujieną. Mane, kaip dažnai būna, domina būtent žiniasklaidinis aspektas, vadinamoji elito naujienų gamyba, ir jau tikrai nė už ką nepatikėsiu, kad šios vestuvės yra svarbiausia dienos, savaitės ar net mėnesio naujiena. Skaitykite toliau

Humoro klubas

Vakar pirmą ir paskutinį kartą buvau „Humoro klubo“ pasirodymuose – pataikiau į sezono uždarymą. Draugė, su kuria ėjau, pasakojo, kad kartais būna visai smagu, be to, vienas pažįstamas iš studijų laikų ten dalyvauja.

Labai nustebau, kad įėjimas kainuoja 20 litų. Aš įsivaizdavau, kad čia toks kamerinis renginys, į kurį ateina penki humoristų pusbroliai ir vienas gerbėjas, kur įėjimas 5 litai, pigus alus ir visi susirenka pažvengti tokioje beveik studentų barako atsmosferoje. 20 litų galėtų būti prabangesnio patiekalo Vilniaus centre kaina, todėl tai nėra labai daug, bet bendras pasirodymų lygis nebuvo vertas nė tiek (žinoma, komikai yra mėgėjai, bet dėl to turėtų būti atitinkamai ir pateikti beigi prieinami už mėgėjišką kainą). Septintokai gal būtų atsidėkoję humoristams drovaus raudonio ir iš susijaudinimo žybsinčių akių kokteiliu, bet publika buvo suaugusi, o tai reiškia, jau seniai persisotinusi primityviais juokeliais apie „antrą galą“.

Įdomiausias buvo Domas – jo juokeliai apie makintošus, BMW vairuotojus ir iPuodą galėtų įeiti į folklorą. Juokiausi beveik per visą jo pasirodymą. Justas (rodos, toks vardas), kurį buvau mačiusi per jūtūbą, taip pat mokėjo prajuokinti. Jo juokeliai apie taksi Klaipėdoj ir pan. buvo subtilūs ir daugiasluoksniai, ir net nelabai juokingus dalykus jis moka gerai pasakoti. Paulius, mano pažįstamas iš TSPMI, buvo, kaip ir tikėjausi, pakankamai stilingas, gerai pašiepė Algį Greitai, bet kažkuriuo metu susiparino ir užvėmė ant vieno žiūrovo taip, kad buvo nei juokinga, nei įdomu, nei radikalu, priešingai nei jis tikėjosi. Rokas buvo savotiškai mielas.

Na, o toliau – prasčiau. Kai kurių neprisimenu vardų. Pagarsėjęs Modestas buvo tiesiog lievas. Tai žmogus, kuris neturi talento, bet mano, kad gali jį pasidaryti pats (jo juokelių stiliumi galėčiau pasakyti, kad, skirtingai nei erekcija, talentas juokinti žmones negali būti rankų darbo kūrinys). Man buvo pasakoję, kad Asia nejuokinga, tai to ir tikėjausi. Ji buvo labai nyki ir, jos klausantis, man norėjosi pasiimti virbalus ir megzti. Apskritai susidarė įspūdis, kad juokintojai nelabai laimingi ir labai kompleksuoti, nes beveik visi jų juokeliai buvo apie smaukymąsi. Antra pagal populiarumą tema – gėjai.

Eilinį kartą gailėjausi, kad nemoku švilpti. Bet nesigailiu, žinoma, ten nuėjus. Susipažinau su populiariosios kultūros fenomenu, pabuvau tokioj visai nieko, trečiadienio vakarui tinkamoj atmosferoje, pamačiau, kaip gyvai humorauja mano pažįstamas ir išgirdau keletą neblogų juokelių.

Imperatorius

Šeštadienio rytas, kai reikėtų miegoti. Kažkokie pareigūnai, vedantys būrį tai šen, tai ten. Minia ant saulės skrundančių žurnalistų. Taip, buvo verta! Grįžau pavargusiom kojom ir įdegusia nosimi, dešine ranka ir iškirpte, bet pilna niekuo neypatingų mielų įspūdžių. „Juk čia istorija,“ – kalbėjo į aikštę su vaikais susirinkę vilniečiai, tyrai džiūgaudami, kad už kelių metrų pasirodys seniausios monarchijos atstovas.

Tiesą sakant, dėl to vizito nutiko visokių įdomybių. Praėjus porai savaičių po to, kai „užsisakiau“ akreditaciją, į redakciją paskambinę biurokratai įsivaizdavo, kad demaskavo šnipę: gi pasirodo, aš neregistruota Sodroje, ergo, nedirbu, o į vizitą norėjau prasmukti. Nors jiems būtų užtekę atsiversti bet kurį laikraščio numerį, kad įsitikintų, jog yra priešingai… Na, bet kur jau ten – biurokratiniai sąrašai patikimesni, argi ne?

Sukiojuosi tarp žinomų ir nežinomų fotografų, operatorių bei kelių žurnalistų, kurie po kelių minučių puls prie laptopų ir skambins redakcijai, diktuodami, ką įdėti, kad būtų „atnaujinta 12.42“. O aš vaikštau ant pakylos – mano mažas fotoaparačiukas ramiai ilsisi žinodamas, kad jam neteks mėgėjiškai spragsėti. O aš net nerašysiu, kaip imperatorius mojavo ir kaip buvo apsirengusi jo žmona. Man užtenka žinoti, kad jis buvo. Tai ką aš tada ten veikiu tarp tų skubančių žmonių, besitaikančių, iš kokios pozicijos geriau gaudyti vaizdus? Toks klausimas net nekilo. Visi pasiruošę paskui lėkti dar kažkur. Aš vienintelė dalykiškai apsirengusi.

Raudonu kilimu mes nusileidome ant žurnalistų kepyklos. Pakylos. Mama užkelia mažą mergytę ant jos kraštelio, kad ši geriau matytų, ir klausia, ar galima. Ta proga pakalbinu ją ir kartu atėjusį senelį. Visi džiaugiasi istorine galimybe. Mergytė vaikiškai mojuoja Japonijos vėliavėle. Minioje sukiojasi paauglė su savadarbe yukata. Žurnalistų klausinėjama, ji kalba kažką apie japonų kultūros „mistiškumą“. Iš Maskvos atvežti japoniukai fotografuojasi su vėliavėlėmis ir klauso energingo mokytojo pasakojimo.

Aikštėje žmonių nedaug. Jų daugiau po kelių valandų: kai kurie tuo pačiu pasiklausys liaudiškos muzikos. Reikia prastumti kelias valandas. Kaip? Katedros aikštėje amatininkai kaip visada ir kelios audėjos. Kažkodėl užsimanau masyvių žalvarinių auskarų. Keista. Man labai patinka stebėti audėjų pėdas, minančias judančias staklių dalis. Gimsta tautinės juostos.

Ant pakylos spaudai įvyksta konfliktas. Dvi smulkutės japonės bando įrodyti dviems galingiems lietuviams fotografams, kad didžioji dalis pakylos rezervuota japonų žiniasklaidai, lietuviai nė už ką nenori nusileisti. Vieni stovi nepajudinami ir nesileidžia į kalbas, viena žurnalistė aiškina, kad reikia erdvę dalytis lygiai. Taip ir padaroma. Japonai atsipalaidavę, plepa. Norėčiau pakalbinti, bet nedrįstu. Vienas kažko klausia rusiškai – taip sutrinku, kad nieko nebemoku, nesugebu net išlementi, kad geriau japoniškai… Tuo metu treniruotas vilkšunis uostinėja kėdes, kur sėdės garbieji asmenys. Štai ir jie. Imperatorienė su kimono – vėliau žurnalistai klausinės per briefingą, ar jai nebuvo karšta. Ir užduos kitų klausimų, kurie klausiami, kai nėra apie ką klausti. Nes imperatorius nesako viešų kalbų, nešneka apie politiką, neturi nuomonės jokiais prieštaringais klausimais, jis toks teigiamas ir neutralus, kad galima parašyti tik tai, ką šiandien apsirengė.

Ši diena daugeliui žmonių buvo svarbi tuo, kad turėjo progą pamatyti: galingos valstybės monarchas, kildinamas iš saulės deivės, yra neaukštas žmogelis, negalintis su miniomis bendrauti niekaip kitaip nei per tvorą, todėl bent jau paprašęs, kad limuzino langas atsidarytų. Mielas, paprastas ir nežinančiam sunkiai pastebimas diplomatų ir apsauginių minioje seneliukas. Bet tame ir visa jo didybė. Ir nesistebėčiau, jei būtų galima ištirti ir paaiškėtų, kad japonams monarchija dabar dar brangesnė nei tada, kai išgirsti imperatoriaus balsą atrodė neįsivaizduojama prabanga. Dabar jis už kelių metrų, žiūri į tautines juostas, mojuoja per tvorą persisvėrusiems tolimos šalies gyventojams. Ir jiems kaip tik tokio ir reikia. Banzai!