Jodi Picoult, „Sing you home“

Amerikiečių autorės Jodi Picoult romanas, kurio pavadinimas į lietuvių kalbą išverstas kaip „Kelias namo“, lietuviškuose knygynuose ir blogosferoje sušmėžavo prieš kelerius metus. Drąsią istoriją apie dvi moteris, nutarusias sukurti šeimą, Alma littera išleido kaip tik tuo metu, kai Vilniumi pražygiavo pirmosios saugios Baltic Pride eitynės. Rašytoja savo publiką atsargiai pratina prie daugeliui nepatogios temos, vinguriuodama po visuotinai priimto normalumo dirvonus tol, kol apsiprasime su veikėjomis (kodėl mot. g.?) ir patikėsime, kad tame plėktelėjusiame normalume joms tikrai ne kažką.

Muzikos terapeutė Zoja labai nori susilaukti biologinių palikuonių. Jai nieko negaila – nei pinigų, nei sveikatos, nei savo santykių su ramiu, ją palaikančiu vyru Maksu, nei socialinių ryšių už poros ribų. Tai puikus empatijos pratimas, nes man gal net būtų sunku įsijausti į tokį visaapimantį troškimą (ne rūpintis, ne auginti, o būtent pagimdyti), jei viena senų laikų draugė nebūtų atvirai papasakojusi apie savo kelionę sėkmingo dirbtinio apvaisinimo link.

Prabėgšmais sužinome, kad Makso brolis su sutuoktine, pabrėžtinai dievota pora, taip pat bando ir vis negali susilaukti vaikų. Abiejų vyrų genetika tam trukdo. Tačiau, jei rinkdamosi knygą skaitėme jos aprašymą, iš anksto žinome, kad šeimą čia kurs tos pačios lyties pora. Tad iš kur gi ji atsiras?

Nesinorėtų per daug atskleisti, kaip autorė suvyniojo veikėjų likimus. Tačiau galima nuspėti, kad jos tikslas buvo parodyti, kaip veikėjos visai neatstovauja tai idėjai ar stereotipui, kuriems jas pradžioje priskyrėme. Tarp personažių kilus konfliktui, atsiskleis dar daugiau netikėtų detalių – rašytoja sąmoningai išklibins įvairias išankstines nuostatas, kurias būsime spėjusios susiformuoti apie veikėjas.

Taip ji už rankos mus nuves prie lesbietiškos meilės istorijos, kuri prasideda nuo visai ne lesbietės. Galbūt rašytoja numanė, kad tam tikra visuomenės dalis negalėtų įsijausti į istoriją, jeigu pačioje romano pradžioje sutiktume lesbietę, kuri vėliau panori susilaukti palikuonių. Bet nutinka visai kitaip – susipažįstame su palikuonių labai norinčia moterimi, kuri pasakojimo eigoje švelniai, prieraišiai įsimyli kitą žmogą, ir taip jau pasitaiko, kad šįkart tai moteris. Po trumpo sutrikimo epizodo veikėja ima konstruoti lizdelį, kokio visada norėjo, su nauja partnere.

Priimti naują realybę veikėjai ir jos ekscentriškai mamelei padeda tai, kad jos abi – „kūrybininkės“. Zoja yra muzikantė, o jos mama – entrepre… krekre… na, savotiška verslininkė, koučerė. Visos teigiamos personažės darbuojasi rūpybos, kūrybos, žmogos teisių gynybos srityse. Blogieji bloguoliai gi – finansininkas, teisininkas ir pastorius – struktūruotų, nelanksčių profesijų atstovai. Kažkur pilkojoje zonoje plaukioja namų šeimininkė, kuri iki kaulų čiulpų konservatyvi, niekada nedirbo, bet savanoriavo rūpybos srityje, taigi gal turi vilties, na, ir pats Maksas – banglenčių entuziastas, laisvai samdomas sodininkas. Pagal profesiją galima nuspėti, kas, pasak autorės, beviltikški, o ką dar galima reabilituoti. Romano eigoje autorė paklibins tiek įsisenėjusį, tiek naujai atrastą konservatyvumą ir priims šiuos veikėjus po empatijos gaubtu.

Knyga – nebloga kelių šimtų puslapių plyta, bet skaitosi lengvai ir maloniai. Tiesa, iki tam tikros ribos. Romano kulminacija – amerikietiško teismo cirkas, kuriame liejasi aštrūs žodžiai ir blykčioja dirbtinės šypsenos. Šis cirkas toks nuvalkiotas ir tiek atsibodęs iš visų matytų filmų, kad ties čia pradėjau bodėtis. Laimei, rašytoja vis patrupindavo kokių įdomių praeities detalių, tad perskaičiau iki paskutinių pabaigos posūkių.

Romane yra taiklių citatų apie amerikietiškas aktualijas, pvz. – „We’re conditioned to seeing men holding guns, but not men holding hands“ („Esame įpratinti matyti, kaip vyrai laiko rankose ginklus, bet jokiu būdu ne laikosi už rankų“ – vertimas mano, Gražinos Matukevičienės lietuviško vertimo po ranka, žinioj, neturiu). Šis romanas turi potencialo praverti empatijos horizontos toms skaitytojoms, kurios skeptiškai žiūri į tos pačios lyties šeimas. Tačiau jei reikėtų vienareikšmiškai įvardyti, apie ką ši knyga, visgi sakyčiau, kad ne apie tos pačios lyties šeimos kūrimą, o labiau apie begalinį, viską triuškinantį norą gimdyti. Būtent juo teisininkė ir vienos iš sutuoktinių mama rems visą argumentą amerikietiško teismo spektaklyje: lesbietės ar ne, koks skirtumas, bet tik pažiūrėkite, kaip jos nori gimdyti! Kai kuriose šalyse, nepamirštant ir Maltos, šiuo ir panašiais argumentais besiremiantis LGBT aktyvizmas pasiekė labai svarių rezultatų.

Vis dėlto manau, kad autorė galėjo šią fanatiško troškimo gimdyti giją kiek labiau paplėtoti ir išgvildenti. Na, nėra tai jau taip savaime suprantama. Talentingai aprašyti personažai galėtų padėti geriau į šį jausmą įsijausti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.