Sinead Moriarty, „In my sister’s shoes“

Kažkur skaičiau, kad kai rašytoja pasitaiko būti moteris, išauga tikimybė, kad net rimtai knygai leidykla užvilks rožinį viršelį su gėlytėmis. Todėl, knygų mainykloje aptikusi romaną su bateliais ir „kvarbatkomis“ ant viršelio, neskubėjau teisti pagal pirmą įspūdį. Trumpas aprašas skelbė, kad knyga yra apie šeimą, kurią užklumpa vienos jos narės liga. Tenka persvarstyti prioritetus, atsiriboti nuo kasdienybės triukšmo ir iš naujo persidalyti atsakomybę. Vėžio diagnozė paliečia daugybę šeimų, ir joms tikrai praverstų paprasta kalba parašytas populiariosios literatūros kūrinys apie tokią šeimą.

Deja, S. Moriarty romanas nusipelno visų „kvarbatkų“. Apima jausmas, kad autorė jį parašė tikėdamasi ekranizacijos romantinėje komedijoje. Šis žanras lyg egzotišką žaislą griebia ambicingas moteris, pavarto, pasukioja ir niekaip negali sugalvoti joms kitokio scenarijaus nei „užsispyrėlės sutramdymas“. Romantinėse komedijose gali būti įdomus tik vidurys, kai herojė susiduria su problemomis ir ieško joms sprendimų. Pabaiga visada nuspėjama – herojė savo pavyzdžiu skelbia, kaip puiku yra susitupėti su paprastu vaikinu ir atsisakyti ambicijų.

Beveik visuose kūrybinio rašymo ar istorijų pasakojimo kursuose išgirsite, kad istoriją į priekį veda konfliktas arba kaita. Konfliktas čia aiškus – įtampa tarp herojės ambicijų Londone (ji pagaliau tapo laidos vedėja) ir apkerpėjusios aplinkos Airijoje, į kurią ją įtraukia sesers liga. Herojė Kate jaučiasi seseriai skolinga, nes pastaroji, būdama paauglė, mamai mirus, o nepraktiškam tėvui taip ir nepramokus rūpintis namų ūkiu, ją praktiškai viena užaugino, paaukodama savo vaikystę. Niekas daugiau nenori aukotis – nei minėtasis tėvas, mėgstantis nuodyti jaunesniosios dukters gyvenimą savo zirzimu, nei susirgusios moters vyras, nei jos trenktas brolis. Kate pasielgia kilniai ir pajaučia, kad tampa ramesne, brandesne asmenybe. Tačiau, grįžtant prie kaitos, niekas daugiau knygoje nepasikeičia. Apie seserį ir jos vyrą romano eigoje sužinosime šį tą netikėto, bet tai iš esmės nepaveikia klausimo, kam dera aukotis, kai visą šeimą užklumpa artimosios liga. Kaip pakomentavo kelios tinklalapio Goodreads skaitytojos, autorė maloningai leidžia tėvui, broliui, šlykščiam brolio draugeliui ir Fionos sūnums tyčiotis iš Kate, ją persekioti ir kankinti. Jiems nieko nenutinka, su jais sąskaitos niekada nesuvedamos.

Kad vyriškoji giminė visame romane neatrodytų nepakeliamai atgrasi, autorė nuspėjamai įmeta žavųjį princą, kuris ateina ir savo buvimu viską sutvarko, nors nededa pastangų, nieko neaukoja ir nė per nago juodymą nesikeičia. Jo karjera svarbesnė nei Kate. Fionos vyro karjera taip pat svarbesnė už bet kurios moters karjerą – ar ligą. Kaip man pasakojo tikra airė žurnalistė, tarptautinėje žiniasklaidoje gali kiek nori daryti karjerą užkulisiuose, bet perėjus visus reikiamus etapus ir sukaupus patirties, vis tiek gali išgirsti atviru tekstu, kad dėl airiško akcento laidos vesti negausi. Tai, kad Kate gavo vesti laidą Londone, yra neįtikėtinai sunkus pasiekimas, kuriam neprilygsta visų tų vyrų saviraiška, bet ji pasistrykčiodama viską paaukoja.

Galbūt taip dažniausiai ir būna. Tačiau romanas suteikia visai ne tų emocijų, kurių norisi laukti. Jame nėra aptariamos problemos kompleksiškumo, tik popkultūros šablonai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.