MO paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ ir verslumas

MO paroda apie praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį užgriebia svarbių reiškinių ištakas, todėl apie ją rašau ne vieną komentarą, o jų seriją. Mano įspūdžius apie tai, kaip parodoje vaizduojama saviraiška, galite pasiskaityti čia. Šįkart apmąstykime verslumą.

Kaip ir buvo galima tikėtis, parodoje yra keli verslumo temai skirtų eksponatai. Labiausiai įsiminė kraštovaizdis su kioskeliais, kuriuose švysčiojo geraširdiški veidai. Kioskeliai buvo pereinamojo laikotarpio (gudriau vadinamos tranzicijos) herojai. Jie išreiškė gyventojų troškimą imti likimą į savo rankas, griebtis smulkaus verslo, užpildyti stambiagabaritės ekonomikos spragas. Kioskeliuose knibždėjo tuo metu svarbių smulkmenų: kramtomosios gumos, gaiviųjų gėrimų, užkandžių, laikraščių ir kalendorių. Į kioskelius bėgdavome ledų. Kaune iki šiol išliko daržovių kioskelių.

Man dažnai susidarydavo įspūdis, kad pardavėjoms kioskeliuose žiemą šalta. Be to, juose buvo sunku judėti. Transformuoti daugiabučio pirmą aukštą į parduotuvę atrodė visomis prasmėmis racionaliau: prisiklausę apie įsilaužimus, gyventojai kiek galėdami vengdavo pirmų aukštų, o kai name atsirasdavo parduotuvė su signalizacija, visas namas atrodė kažkiek saugesnis. Dabar rasti parduotuvę pirmame aukšte reta, daugiau tokiose patalpose tūno kirpyklos, netgi gydytojų kabinetai. O kioskeliai toliau gyvuoja, tik jie jau nebe smulkiojo verslo vėliavnešiai, o dažnai didelių prekybos tinklų (pvz., Narvesen) dalis.

Vieną eksponatą sudaro kalnas plastmasinių pirkinių maišų. Kam užteko drąsos rizikuoti, pirkimo-pardavimo profesijos tapo pagrindiniu ar papildomu lėšų pragyvenimui šaltiniu. Procesas, kuriuo prekės atkeliauja į turgus ir parduotuves, buvo asmeniškas, nebuvo neįprasta pažinoti bent kelias tokias smulkias verslininkes, kurios asmeniškai keliaudavo į kitas šalis prisikrauti, kiek paneša, prekių. Dabar, kai taip lengva atsisiųsti norimą prekę iš AliBaba, darosi sunku įsivaizduoti, kad treningai ar smulki buitinė technika atkeliaudavo va šitaip. Kaip ir kioskeliai, kurių pardavėjos rajono gyventojoms tapdavo bent iš matymo pažįstamos, prekių vežiojimas per sienas buvo asmeniškas, konkretus, žmogiškai nenuspėjamas.

Kažkiek dėmesio skirta Gariūnams, atskleidžiant neparadinę prekybos pusę, jos chaosą ir atliekas. Eksponuojama antropologės iš Danijos knyga apie Gariūnus. Šie pavyzdžiai lankytojoms primena ir apie seniai užmirštą spekuliacijos sąvoką ir spekulianto/ės etiketę. X dešimtmetis pasižymėjo tuo, kad darbas, reikalingas kantriai ir sąžiningai kažką gaminti, pamažu riedėjo į visuomenės paraštes ir tapo neprestižiniu. Ateitis priklausė prekybai. Pasaulyje prigaminta tiek daug daiktų, kad jų judėjimo kryžkelėje plytinti mūsų nedidelė valstybėlė greičiausiai nieko nenustebins savo produkcija. Daiktai kapitalizme juda patys, daugiausia, ką galime padaryti, tai lyg magnetai pabandyti vienokių ar kitokių jų prisitraukti pas save ir tikėtis, kad kažkiek nubyrės už tai. Vienose šalyse yra daug gamybai reikalingų išteklių, kitose – fabrikai, kuriuose gimsta daiktai (vienokie Kinijoje, kitokie Vokietijoje), trečiose – tuos daiktus siurbiančios rinkos, o mes esame pakelėje, tad telieka stengtis pasičiupti kažkiek tų daiktų savo rinkai, sugeneruoti darbų ir pinigų apyvartos iš to, kad daiktai pas mus kažkiek pasisukioja, ir galbūt ilgainiui tapti vienu iš tų veikėjų, kurie organizuoja kažkokią to chaotiško daiktų judėjimo dalį.

Nuo nepriklausomybės pradžios dešiniosios vyriausybės pasižymėjo tuo, kad teikė pirmenybę verslams, kurie aptarnauja daiktų ir pinigų judėjimą, o ne pramoninę gamybą (buvusio kolegos Manto Pupinio įžvalga). Lietuvos ekonomikos plėtros strategija rėmėsi pastangomis pritraukti dalį daiktų ir pinigų srauto pasisukioti Lietuvoje, prieš toliau srovenant tarp gamybos ir vartojimo centrų. Centro/ status quo (socialdemokratiškos ir pan.) vyriausybės bandė Lietuvoje išlaikyti kažkiek pramoninės gamybos. Iki krizės atrodė, kad pirmoji strategija pranašesnė, nes gamyboje Lietuva nėra konkurencinga. Tačiau finansų krizė parodė, kad šalys, kurios investavo į gamybą, o ne vien spekuliaciją, yra geriau pasirengusios sukrėtimams. Smulkesniu mastu bankai, kurie nukreipė savo investicijas į gamybą ar žemės ūkį, atsilaikė geriau, nei tie, kurie siekė pelno vien iš didelių spekuliacijos apimčių.

Ar išmokome krizės pamokas? Neseniai Financial Times perskaičiau šį tą naujo apie Lietuvą: kai Jungtinė Karalystė išstos iš ES, Lietuva bus daugiausiai finteko įmonių turinti ES narė. Artimiausią konkurentę ji lenkia ne procentais, o kartais. Nors Gariūnų stendai ir dryžuoti prekių maišai MO parodoje atrodo senoviniai, vintažiniai, pernelyg apčiuopiami ir konkretūs šiandieniniam finteko iššūkio paveiktam pasauliui, savo esme fintekas taip pat yra spekuliacijos forma – tiek teigiama, tiek neigiama prasme. Tad ką galime išmokti iš ano dešimtmečio prisiminimų, kūrybiškai suvirškintų meninėje vaizduotėje?

1 komentaras apie “MO paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ ir verslumas

  1. VJ

    Regis, statoma ant kortos, kad jei Lietuva per fintechus ir kitokius dalyvavimus Vakarų verslo grandžių viduryje atpras nuo pramonių ir ūkininkavimų bei pramoks anglų, tai ilgainiui neturės kur dėtis ir neišvengiamai taps kaip Nyderlandai, Skandinavija ar Izraelis. Tiesa, iš kur ims švietimo, o ilgainiui ir jaunosios kartos deramam darbo rinkos vidaus degimui, nėra pagalvota. Ir kas nutiks su valstybės sienų saugumu, kai demografiškai visas kraujas subėgs į Vilniaus ir Kauno gumulu, pamirštama. Galbūt tikimasi, kad klimato kaita tars paskutinį žodį, geras jis bus, ar ne, o iki tol tiesiog rinkimės politinius ir pelno taškus taip, kaip kas mokam.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.