MO paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR” ir saviraiška

Tarp megztosios beretės kostiumo vakuuminėje pakuotėje, „Love is…“ gumos popierėlių ir žurnalų apie paranormalius reiškinius buvo jauku ir miela rasti man asmeniškai svarbius objektus – filmuotą Sister Barbara Valuckas anglų kalbos pamokėlių medžiagą ir laiškus ginekologei Vaivai. Ši MO paroda sukėlė daug įvairių minčių, kurias, jei rasiu laiko, paplėtosiu atskirai, bet šiandien mąstau apie saviraiškos svarbą parodoje reprezentuojamu laikotarpiu ir šių procesų atgarsius iki šių dienų.

Metų pabaigoje kyla pagunda kažkaip apibendrinti nuveiktus darbus ir sukauptą patirtį. Gal todėl netikėtai siejasi įkvėpimas iš meno kūrinių, skaitytų knygų, politikos aktualijų ir asmeniškumų. Pastaraisiais metais labai stengiuosi iš esmės pakeisti savo elgesį socialiniuose tinkluose, bet porą kartų vis tiek nesusilaikiau ir įsitraukiau į beprasmes diskusijas. Turbūt tokias diskusijas reikėtų traktuoti kaip tam tikrą priklausomybę, dirgiklį, panašų į darbovietės įpročio „laistyti“ pasiekimus poveikį alkoholikei. Socialiniai tinklai įtraukia tuo, kad nuolat maišo mūsų profesinį ir asmeninį gyvenimą, kad yra taip arti – telefone. Tačiau be šių veiksnių jie taip pat taikliai stimuliuoja mano kartai itin svarbų saviraiškos poreikį, kurį akcentuoja ir minėta MO paroda.

Augdama Kaune, dažnai žavėdavausi banglų drąsa. Kad ir koks absurdiškas atrodydavo forsų elgesys, buvo sunku suprasti, kas konkrečiai vadinamųjų banglų subkultūrai suteikia tiek stiprybės šitaip rizikuoti vien dėl saviraiškos ir tapatybės. Rizika atrodė aiški ir konkreti, o pati natūraliausia reakcija – neatkreipti į save dėmesio, susilieti su minia. TV pokalbių laidos kviesdavosi forsus juos į eterį ir, pasislėpusiems po kaukėmis, leido pasakoti, kokia jų subkultūros esmė. Gaila, parodai niekas neatkasė tos laidos, kur buvo po kelis pagrindinių to meto subkultūrų egzempliorius. Šios gana skirtingų pažiūrų jaunuolės transliavo vieną žinią: visos kažkuo rizikuojame (vienoms pavojų kelia forsai, kitoms – policija, trečioms – šeima ar dar kas), bet esame pasirengusios žengti į pavojaus zoną, nes tokia mūsų tapatybė, tokia mūsų saviraiška. Tikriausiai labai ilgai to neįsisąmoninau ir kaip reikiant neapmąsčiau, bet tos laidos ir tie iš lūpų į lūpas sklidę pasakojimai apie subkultūrų susidūrimus turėjo įtakos tam, kaip aš ėmiau suvokti saviraiškos ir tapatybės ryšį.

Subkultūros savo grynuoju pavidalu buvo pusiau mitiniai dariniai. Kai vykdavo garsieji forsų išpuoliai prieš banglus, aš dar buvau vaikas. Mokykloje nei vienų, nei kitų grynąja forma neteko matyti. Tačiau istorijos apie šių subkultūrų atkaklumą susiliejo su pasakojimais apie sąjūdį, apie saviraiškos reikšmę tautiniam atgimimui, apie plačių kelnių ir Liuksemburgo radijo vaidmenį formuojantis ankstesnės kartos antisovietinėms nuostatoms. Kai valdžia riboja saviraišką, ji niekada netaps sava. Kapitalizmas daug ką riboja (pvz., išgyvenimo galimybes), bet užtat, kaip tuomet atrodė, jis neriboja saviraiškos. Jeigu neturi pinigų drabužiams ir žaislams, reikalingiems signalizuoti priklausymą norimai grupei, gali susirasti šių daiktų kopijų, pasigaminti jų arba kažkaip prasisukti, kad užsidirbtum bent minimaliam šių daiktų kiekiui. Iš visų tų daiktų, kurie užplūdo mūsų gyvenimus X dešimtmečiu, laisvė lipdyti savo tapatybę atrodė begalinė. Tapatybė reiškė ne tik savęs projekciją į erdvę, bet ir, žinoma, tarpusavio ryšį su kitomis reiverėmis, kitomis McLaren fanėmis, kitomis Lemon Joy gerbėjomis ir t.t. Saviraiškai tarnaujančius daiktus buvo galima dėvėti, nešiotis su savimi, rodyti, kolekcionuoti, jais mainytis.

Iš laidų, pokalbių, žurnalų ir visur pratrūkusių beribių diskusijų taip pat buvo nesunku patikėti, kad mūsų saviraiškai saugoti reikalinga stipri „nematomoji ranka“ – visų pirma nešališka ir greitai reaguojanti policija, taip pat – spaudos laisvę užtikrinančios institucijos. Nors įvarių bendruomenių  (religingos visuomenės dalies ir LGBT*, forsų ir banglų, miesto ir kaimo) įtampos rodė, kad didžiausia kliūtis neribotai saviraiškai – mes pačios vienos kitoms, vis tiek tuo metu atrodė, kad geresnė valdžia galėtų tuos konfliktus suvaldyti, ir kai Lietuva sutvarkys savo institucijas, visos visuomenės narės galės saugiai išreikšti save. Ši šviesi ateitis jau pakeliui.

Gal todėl užaugusi neabejojau savaimine saviraiškos verte – manau, ne aš viena. Atsiradus internetui, būdų save išreikšti atsirado dar daugiau ir įvairesnių. Atsižaidėme vartojimu, ir į saviraiškos centrą iškilo tekstas, nuomonės. Jau nebe Laisvės alėja, o interneto kanalais norisi „pašlifuoti“ su visais savo išmoningais aprėdais. Progą išreikšti save tekstu siūlė tinklaraščių platformos, komentarai po žiniasklaidos straipsniais (ilgai užtruko, kol juos pradėta kažkaip riboti ar filtruoti, nes saviraiška buvo savotiška šventa karvė), po to šias funkcijas perėmė socialiniai tinklai. Ir tik neseniai pradėjome plačiau ir atviriau diskutuoti apie mūsų saviraiškos juose poveikį.

Kažkuriuo pasąmonės krašteliu atsimename, kad saviraiška ir nuomonės laisvė yra brangios, sunkiai iškovotos, ir iš inercijos dažnai elgiamės taip, lyg jos vis dar būtų tokios. Kiek vyresnėms ta laisvė atkovota iš sovietinių represijų, mano bendraamžėms – iš savo akimis matyto ar sutirštintomis spalvomis nupasakoto forsų teroro gniaužtų. Išreikšti savo nuomonę atrodo ne tik svarbu, bet ir kilnu, prasminga. Prieš maždaug dešimtmetį Habermas’o prisiskaičiusi jaunesnioji aš lengvai patikėjo, kad aptikus netiesos ar neteisingumo apraiškas, reikia jas nukirsti argumentais, reaguoti, nenuleisti negirdomis, būtinai išreikšti savo požiūrį. Tačiau šiais laikais telefono paspaudimų serija išreikšta nuomonė yra pigi ir impulsyvi. Sunku nuspėti, kokį poveikį ji daro toms, į kurių telefonus įšoka, panorėjus algoritmui, tada, kai jos nesitikima.

Todėl pastaraisiais metais man įdomiau paklausyti, paskaityti, apmąstyti ir atpasakoti, nei išreikšti save ir savo nuomonę. Kartais nepavyksta nuo pastarojo įpročio atsiriboti. Jei ką per pastaruosius metus savo tekstais įžeidžiau, atsiprašau, mėginsiu toliau gerinti ir skaidrinti savo bendravimo tekstu būdus. Tai nėra lengva, nes algoritmai apdovanoja aštrų, geliantį, skaldantį kalbėjimą. Bet jeigu socialiniuose tinkluose ramus pasakojimas lieka nustumtas į paraštę, tai tik rodo, kad reikia daugiau kalbėtis anapus šių tinklų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.