Mėnesio archyvas: gruodžio 2019

MO paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ ir saviraiška

Tarp megztosios beretės kostiumo vakuuminėje pakuotėje, „Love is…“ gumos popierėlių ir žurnalų apie paranormalius reiškinius buvo jauku ir miela rasti man asmeniškai svarbius objektus – filmuotą Sister Barbara Valuckas anglų kalbos pamokėlių medžiagą ir laiškus ginekologei Vaivai. Ši MO paroda sukėlė daug įvairių minčių, kurias, jei rasiu laiko, paplėtosiu atskirai, bet šiandien mąstau apie saviraiškos svarbą parodoje reprezentuojamu laikotarpiu ir šių procesų atgarsius iki šių dienų. Skaitykite toliau

Chinua Achebe, „Things fall apart“

Jeigu mėgstate Ch. Dickens’o stiliaus kalokagatiją (kas gera, tas ir graži, kas graži, tas ir gera), šiuo romanu pasimėgauti bus sunkiau. Iki pat pabaigos sunku apsispręsti, kiek pagrindiniai veikėjai nusipelno to, kas ištinka, ir kiek galbūt jie nusipelno asmeniškai, bet nenusipelno visuomenės grupė, kuriai jie priklauso.

Ne, aš neapsigalvojau dėl savo tinklaraščio kalbos politikos, tiesiog romano centre yra jie. Okonkwo, savo kaime gerbiamas imtynių čempionas, yra, galima sakyti, tipiškas mačo, kuris ilgainiui prisidirba dėl savo karšto temperamento ir gauna ataušti už savo bendruomenės ribų. Įdomu tai, kad bausmė pastūmėja vaizduotę tikėtis tragedijos, bet iš tiesų ikikolonijinėje igbo tautos visuomenėje mechanizmai suvaldyti tokius protrūkius yra „atidirbti“ ir sutvarkyti taip, kad priverstų reflektuoti, kas įvyko, bet leistų nubaustajam likti produktyviam ir įtrauktam į bendruomenės gyvenimą. Visą laiką Okonkwo labai rūpinasi, kad jo sūnūs augtų tokie patys ir kad lyčių vaidmenys būtų užkonservuoti. Jis šiurkštus savo palikuonėms, žiaurus vyriausiajam sūnui, kuris nuo to susvetimėja, ir nekritiškas savo pasaulėvaizdžiui nepaisant to, kad pats pripažįsta, jog viena iš dukterų yra pati protingiausia, drąsiausia ir būtų geriausia įpėdinė. Skaitykite toliau

Dvasios aristokratija ir kitinimas

Du dalykai pastūmėjo šią savaitę prisiminti antropologijos studijas – bibliotekoje aptikta puiki knyga ir draugės atsiųstas dr. Ramūno Čičelio komentaras Kauno dienoje apie vadinamąją dvasios aristokratiją. Apie knygas vėliau, kai jas perskaitysiu, o štai apie tą aristokratiją verta parašyti iškart. Šis komentaras turėtų būti įdomus antropologėms, nes yra klasikinis kitinimo (othering) pavyzdys.

Kokią istoriją pasakoja dr. Čičelis? Nagi buvo sykį tokie gražūs ir didingi laikai, kai didžioji visuomenės dalis nemokėjo skaityti ir gyveno vergiškomis sąlygomis kai dalis visuomenės, matote, išgyveno teisingas tragedijas ir teisingai bendravo. Tačiau tada atėjo pikti, pikti bolševikai, liepė gerti alkoholį kaip islamą išpažįstančioms totorėms, trankyti į stalą kaip prieš kelis šimtmečius imperiją praradusioms mongolėms, ir praktikuoti Azijos kultūrą, kaip darė Sankt Peterburgo ir Maskvos elitinėse mokyklose mokslus krimtęs sovietinis elitas. Perkračiau hebrajų ir jidiš kalbų žinias, ieškodama, kuo ypatingas yra žydiškas kreipinys į kitą žmogą, bet nesugalvojau. Nesvarbu. Va taip buvo. Lietuvių kultūra po to nebeatsigavo. Skaitykite toliau