Žymų Archyvai: šeima

Šeimos koncepcija: ką reguliuoti?

Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą, kad 2008 m. priimta Valstybinė šeimos koncepcija prieštarauja Konstitucijai, ir iškart sukilo politikės, kurios sumaniai naudojasi šiuo klausimu savo reitingams kelti. Tikriausiai jau skaitėte. Ar tikrai dabar šeima gali būti bet kas? Ar iki šiol nebuvo? Kaip apskritai geriausia reguliuoti šeimos santykius? Pabandysiu pažiūrėti į šį klausimą iš kitos pusės.

Situacija štai kokia. Daugelio žmogų sąmonėje šeima yra labai daugiaplanė sąvoka, projektuojama į kažkokį įsivaizduojamą idealą: emocinį, fizinį (erdvinį ir intymų) ir teisinį suderinamumą, kartų santarvę ir atsakomybę. Tačiau realybėje vieno ar kelių kriterijų dažnai stinga, be to, jie kinta laike. Lietuvoje žmogos kuria šeimas palyginti jaunos, o moterys gyvena 10 metų ilgiau nei vyrai. Praktiškai kas ketvirta naujagimė gimsta ne santuokoje, bet santuoka – labai svarbus kriterijus pasiimti būsto paskolai. Lietuvoje nėra partnerystės įstatymo, o daug kitų įstatymų daro nuorodas į šeimą ir šeimos nares. Šeimos narėms garantuojama apsauga, dalijantis turtą, jos atleidžiamos nuo prievolės liudyti prieš kitą šeimos narę teisme, gali paveldėti turtą, gauti informaciją apie šeimos narių sveikatą, priima sprendimus dėl donorystės. Šeimos koncepcija buvo apibrėžusi, kad ne tik šios privilegijos, bet ir daugybė skatinamųjų priemonių būtų prieinamos tik toms, kas registruoja santuoką. Skaitykite toliau

Lietuvių ir latvių kultūros skiriasi daugiau, nei atrodo

Šiandien perskaičiau mane nustebinusį straipsnį. Skaičiai išties stebinantys, nepaaiškinami statistine paklaida. Kodėl taip yra? Nepriimu vien straipsnyje pateikto religinio paaiškinimo.

Nuo pat pirmos kelionės į Estiją prieš septynerius metus esu įsitikinusi, kad estės yra viena koja skandinavės, išsaugojusios nemažai Rytų Europos bruožų, bet ne tiek, kiek lietuvės. Vidutiniškai estės labiau atsipalaidavusios, mažiau skuba gyventi (studijuoti, tuoktis, imti paskolą). Artėjant prie straipsnio temos, mano kartos estės paprastai, kaip ir suomės, mėgsta pakalbėti apie seksą, bet kalba ramiai, ironiškai, nevyniodamos į vatą ir neieškodamos metaforų ar įmantrybių, skirtingai nei daugelis man žinomų lietuvių, įskaitant, prie pastarojo punkto, mane pačią. Tačiau niekada nesu pastebėjusi jokių kultūrinių skirtumų su latvėmis. Beje, kai aš apibendrinu kažką apie visuomenes, tai nereiškia, kad teigiu, jog visos taip daro ar kad taip žmogos elgiasi iš prigimties. Tiesiog teigiu, kad toks yra nusistovėjęs standartas, kuris toje visuomenėje laikomas neutraliu, ir žmogos ar grupės (taip pat subkultūros), kurios elgiasi ne pagal standartą, priešinasi tai nusistovėjusiai normai, taigi bet kokiu atveju į ją reaguoja. Skaitykite toliau

R.J.Dagio logikos klaidos

Diskusijose dėl įstatymo, apibrėžiančio, kas yra šeima, – daug emocijų ir daug nesusikalbėjimo. Pozicijos išsikristalizavusios seniai, daug kas jau išsakyta ir sunku į šiuos debatus pažvelgti kūrybingai. R.J.Dagio komentaras šiandien Delfi – iš pažiūros argumentuotas ir struktūruotas, su kuo galima pasveikinti, bet atidžiau įsiskaičius ir šį tą nutuokiant apie visuomenę, kyšo loginių klaidų ausys.

teigia R.J.Dagys?
1. Komunistės norėjo panaikinti šeimos instituciją (nuoroda į V.I.Leniną).
2. Teisės aktuose šiuo metu painiava. Įstatymas su šeimos apibrėžimu leistų ją įveikti.
3. Šeimos susiejimas su santuoka įtvirtintas Konstitucijoje.
4. Finansinė parama yra atskira (politika? biudžeto eilutė?) nuo šeimos skatinimo.
5. Santuoka – tai įsipareigojimas, todėl joje gimsta daugiau vaikų.
6. Paramos skirstymas per šeimą pasiteisina, o individualizuotas – ne.
7. Kritikės, apeliuojančios į ES normas ir teigiančios, kad esama šeimos politika diskriminacinė, primena Leniną.

Pasižiūrėkime papunkčiui. Skaitykite toliau

Apie kalbą ir seksą

Neseniai žinomo viešojo intelektualo Laimanto Jonušio Facebook profilyje užvirė diskusija apie mano blogą. Būtent apie tai, ką išdėsčiau čia, – kodėl rašau moteriška gimine: vienaskaitinius daiktavardžius, susijusius su žmogomis, – jei subjekto lytis neaiški, daugiaskaitinius – jei į kategoriją įeina ar gali įeiti moterų. Ketinu greitai išdėstyti tai puslapyje „Apie“. Su L.Jonušiu susipažinau 2006 m. per Europos dieną. Jis tada negalėjo numatyti, kad neseniai iš Švedijos grįžusią entuziastingą studentę jo draugai po kelerių metų vadins visuomenės nuomonės formuotoja, dėl ko nustebau. Mielai pamatyčiau tą nuomonę – kad ir dar vieną blogą, žvelgiantį į gramatiką laisviau. L.Jonušys, kolega Stanislovas Kairys ir kiti teigia, kad kalbos nereikia pritempinėti prie ideologijų, nes ji turinti savą gyvenimą, o vyriškosios giminės daiktavardžių slapta ideologinė prasmė neregistruojama ją vartojant, išblukusi kaip kokių rusiškų keiksmažodžių pažodinė reikšmė (palyginimas mano). Aš teigiu, kad, siekdamos teisingesnės visuomenės, turime kurti kontrkultūrą, kurioje į pasąmonę kertančios gramatinės formos neturėtų to socialinio turinio, dėl kurio jos atsirado. S.Kairys žada debatus aprašyti, lauksime. Reklama: jei Jums įdomūs mūsų debatai, pirkite rytoj „Atgimimą“.

Na, o šiandien, skaitinėdama šį bei tą, supratau, kad turiu politines nuostatas ir daugiau kalbinių dalykų atžvilgiu. Jūs jau žinote, kad „rūšinį“ žmonijos įvardijimą vienaskaitoje laikau pernelyg svarbiu žodžiu, kad jam būtų suteiktas lytinis atspalvis, todėl rašau „žmoga“. Taip pat žinote, kad ir apie vyrus sakau „tekėti“ (arba „tuoktis“), o ne „vesti“. Tačiau į debatą dar norėčiau įjungti savo žiauriai nemėgstamus žodžius, kurių stengiuosi nevartoti, – „nekaltybė“ ir „(atsi)duoti“. Pamąstyti apie juos paskatino šis Delfi straipsnis. Remiamasi moksline apklausa, bet žurnalistės bando pavarijuoti terminais ir įveda liaudiškus. Skaitykite toliau

Filmas „Baltasis kaspinas“

Girdėjau tiek daug gerų žodžių apie šį filmą, Skalvijos įvardytą kaip kriminalinė drama, kad susigundžiau pažiūrėti. Viena iš filmą gyrusių pažįstamų – „Atgimimo“ filmų apžvalgininkė Goda, pažiūrėti rekomendavo ir Kasparas su Asta. Taigi penktadienį temstant išsiruošėme pažiūrėti to išgirtojo šedevro. Visos draugės, rekomendavusios filmą, žino, kad nemėgstu „siaubiakų“, ir tikino, kad bus gilu ir įdomu. Deja, pirma mintis, kai paskutinis kadras užtemo ir pradėjo rodyti pabaigos titrus, buvo „Pffff…“ Grįžusi perskaičiau dar vieną apžvalgą, bet ten irgi buvo tik pagiriamieji žodžiai. Filmas pelnė ir ne vieną apdovanojimą. Taigi kas patiko kitoms ir nepatiko man?

Skaitykite toliau

Įdomioji statistika: kiek vaikų nori ir turi turtingų šalių gyventojai

OECD turi tokią ataskaitą, kurioje užfiksuotos 2003-06 m. apklaustų įvairaus amžiaus Europos, Australijos, Naujosios Zelandijos, Japonijos, Korėjos, Meksikos gyventojų mintys apie idealų šeimos dydį. Nestebina, kad daugiausiai vaikų nori turėti dosnių Skandinavijos, Nyderlandų gerovės valstybių gyventojos. Mažiausiai vaikų nori ir turi austrės. Dauguma europiečių mano, kad idealus šeimos dydis – du vaikai. Moterų idėja apie idealų šeimos dydį skiriasi gerokai mažiau nei vyrų ir svyruoja tarp 2-3 vaikų. Valstybėse, kuriose požiūris į šeimą konservatyvesnis (Ispanijoje, Graikijoje, Kipre, Turkijoje) didesni skirtumai tarp kartų, bet tarp moterų jie ryškesni ir Rytų Europoje. Vėlgi gerovės valstybėse skirtumai tarp kartų mažesni. Daugiavaikių šeimų iš ES valstybių daugiausiai norima Kipre ir Švedijoje, mažiausiai – Rumunijoje ir Austrijoje. Visgi Kanadoje, Švedijoje, Japonijoje, Italijoje, Čekijoje paprastai turima mažiau vaikų (reikia žodžiui „vaikas“ sugalvoti žmogos ekvivalentą). Iš tyrime dalyvavusių šalių tik Turkijoje žmogos turi tiek vaikų, kiek nori. Skaitykite toliau

Įdomioji statistika: ar tikrai tingima dirbti?

Darbo reikalais parsisiunčiau įdomių duomenų iš Eurostat Darbo jėgos apklausos. Tai – 2009 m. duomenys (yra ir senesnių) apie dirbančias, bedarbes ir ekonomiškai neaktyvias tiriamų šalių gyventojas (kodėl rašau moteriška gimine, žiūrėkite čia. Kalbu apie bet kurios lyties asmenis). Ekonomiškai neaktyviomis vadinamos darbingo amžiaus žmogos, kurios nei dirba, nei ieško darbo. Na, reikia pripažinti, tai tokia ideologiškai kapitalistinė prielaida, kad dėl kokių nors priežasčių (pavyzdžiui, laisvu apsisprendimu) nedirbanti žmoga yra automatiškai neaktyvi. Bet nieko nepadarysi, taip formuluojami klausimai ir renkama statistika.

Šiame grafike – procentas nedirbančių ir darbo neieškančių darbingo amžiaus žmogų. Skaitykite toliau

Lyčių lygybė darbe: patarimai valstybėms ir įmonėms

ES portale yra štai tokie gerosios praktikos pavyzdžiai, kokių įvairių priemonių gali imtis valstybės ir socialiniai partneriai, kad naikintų atlyginimų atotrūkį tarp lyčių. Tarp tokių – teisiniai įpareigojimai įmonėms sekti ir skelbti skirtingų lyčių darbuotojų situaciją darbovietėje, profsąjungų susitarimai, specialios dienos ir iniciatyvos sąmoningumui kelti, aktualūs tyrimai ir t.t. O štai čia – patarimai darbdaviams, kaip naikinti nelygybę įmonėse, iš Jungtinės Karalystės. Tačiau Lietuva irgi nepėsčia: portalas lygus.lt pateikia patarimų, kaip įsivertinti, ar buvote diskriminuojami dėl amžiaus, patyrėte diskriminaciją skirstant darbo užmokesčius ar nukentėjote nuo seksualinio priekabiavimo, taip pat – ko imtis tokiu atveju.

Gero skaitymo ir atidaus taikymo!

Lytinis švietimas kaip viešosios politikos sritis

Turėčiau užsiimti visai ne tinklaraščiu, bet sudomino šis tekstas. Autorė lygina „biurokratinės“ pakraipos lytinį švietimą su religinės/vertybinės pakraipos lytiniu ugdymu, neslėpdama, kurį propaguoja. Pabaigoje ji siūlo „specialistų“ parengtas lytinio ugdymo programas ištraukti iš stalčių ir naudoti. Spėju, kai kurie iš Jūsų sakys, kad tokiems autoriams neverta gaišti laiko, kiti teigs, kad čia yra teisinga pozicija ir mano kritika – feministinis kabinėjimasis, bet pirma siūlau paskaityti šį tinklaraščio įrašą iki pabaigos. Beje, kai rašau, mechaninis pirštų įprotis vis stumia vietoje šaknies „lyt-“ rašyti „lyg-“, prie to dar sugrįšime.

Skaitykite toliau

Gimstamumas ES

Štai naujausi Eurostat duomenys apie vidurkį, kiek vaikų turi 20-40 metų amžiaus europiečiai.

Gimstamumas ES

Šaltinis: Eurostat

Ryškia salotine spalva pažymėtas ES vidurkis, oranžine – Lietuva, žalsva – šalys, kuriose vyksta natūrali kartų kaita. Žinoma, prisideda vaikai, kurių susilaukia vyresni ir jaunesni žmonės. Kaip matome, daugiau vaikų šioje amžiaus grupėje turi turtingų valstybių, turinčių išplėtotą socialinę politiką, gyventojai. Vokietijoje motinystei/tėvystei sąlygos nepalankios, taigi gimstamumas vienas žemiausių. Lietuva maždaug atitinka ES vidurkį.