Žymų Archyvai: delfi

Žodžio laisvė: kas į Delfi straipsnį nesutilpo

Neseniai „Delfi“ išleido mano tekstą apie patyčias ir žodžio laisvę. Jame mėginu išsiaiškinti sąvokas ir apžvelgti tendencijas. Pagrindinės mintys yra tokios: pirma, autoriai-šaipūnai linkę save laikyti politinės satyros šviesuliais, nors iš tiesų, kritikuodami veikėjas, kurioms pasitaikė gimti moterimis, griebiasi atsibodusių klišių; antra, jiems, kaip ir kraštutinės dešinės laisvės šaukliams, žodžio laisvė rūpi tik tada, kai patys sulaukia kritikos.

Sulaukiau daug teigiamų komentarų apie šį tekstą. Patiko bičiulio L. pastebėjimas, jog reta, kad šiose diskusijose kas nors keltų principų, o ne jausmų klausimą. Palikus ramybėje lietuviškas aktualijas, čia galima atidžiau apžvelgti spaudos laisvės padėtį pasaulyje. Skaitykite toliau

Ką daryti prieš stereotipų žalą ir kas jau padaryta

Štai dar viena mini paskaita apie lyčių stereotipų, konkrečiai – seksualizacijos (mano straipsnis apie tai čia) žalą:

Jei neturite laiko, pažiūrėkite nuo dešimtos minutės apie tai, ką kiekviena žmoga gali pakeisti savo aplinkoje. O dabar pasidalysiu pavyzdžiu, kaip tai vyksta.

Skaitykite toliau

Mano tinklaraščio įrašas apie mažų mergaičių seksualizavimą – jau ir Delfi

Pagal susitarimą su Euroblogu, kuriam neseniai pradėjau rašyti, Delfi atsirenka straipsnių specialiam projektui „myEP“. Džiugu matyti, kad jau antrą kartą atrenkamas mano straipsnis. Šį kartą – pozicija už vaikų „grožio“ konkursų uždraudimą – štai. O čia – originalus įrašas Eurobloge. Kviečiu „palaikinti“ Euroblogo svetainėje.

Žmogžudystė Panevėžio rajone – smurtas lyties pagrindu

Ne veltui sakoma – Lietuvoje problemos nesprendžiamos, kol kas nors nežūva. Išaiškėjus kai kurioms kraupaus nusikaltimo Panevėžio rajone aplinkybėms, susizgribta ir kad Bendrasis pagalbos centras neprieina prie telefonų identifikacinių duomenų, ir kad policija kartais ne itin veiksmingai reaguoja, ir kad socialinės problemos provincijoje išsikerojusios. Lyg tarp kitko minėta, kad visų pirma mergina buvo „užkabinta“ jaunuolių su automobiliu ir išžaginta. Kadangi merginą dar ir nužudė, subruzdo visokios teisybės ir moralės sergėtojos, kai kas net ragina Lietuvoje grąžinti mirties bausmę. Kur visos tos žmogos buvo, kai vienas po kito buvo skelbiami teismų sprendimai, kad dėl patirto smurto apkaltintos nepilnametės? Kur buvo šita straipsnių gausybė, kai pareigūnės spango, kad nepilnametės kažkada su patinkančiomis žmogomis savo noru turėti lytiniai santykiai gali apskritai būti argumentas, svarstant, ar ji patyrė smurtą? Panašu, kad pareigūnėms, visuomenei ir apžvalgininkėms smurtas prieš moterį yra aiškus tik tada, kai pasibaigia jos mirtimi.

Skaitykite toliau

Ką reiškia „gerbti nuomonę“?

Kai trumpam atokvėpiui įlendu į Facebook, ji tiesiog lūžta nuo diskusijų apie filosofės dr. Nidos Vasiliauskaitės ir režisieriaus Romo Zabarausko debatus (pirmas tekstas, atsakas, atsakas atsakui). Ši diskusija išvirto į apsikeitimą nuomonėmis apie šias dvi asmenybes, apie kairės tapatybę Lietuvoje, apie tai, kas su kuo draugauja ir nedraugauja, ir apie tai, kas yra tie vadinamieji mažutėliai. Deja, daug kas pasimeta nesutarimuose dėl sąvokų, o mano bendražygės Nidos pozicija, atrodo, dažnai lieka nesuprasta. Aš irgi jos nesupratau, kol nepaaiškino Facebook’e. Todėl noriu pasiūlyti skirtingų debatuose dalyvaujančių pozicijų paaiškinimą ir šiek tiek „magaryčių“ nuo savęs. Skaitykite toliau

Diskusija apie vyriškumą

Vieną dieną, perskaičiusi V.Laučiaus atsaką M.Jankauskaitei dėl mačizmo žalos, sėdau rašyti tinklaraščio. Tačiau po to pamąsčiau, kad bus geriau, jei tekstą išgryninsiu ir pateiksiu platesnei auditorijai. Štai jis. Tai mano pirmas tiesiogiai Delfi parašytas tekstas – anksčiau kelios mano skiltys ir straipsniai buvo perspausdinti iš „Atgimimo“.

Labai smalsu, ar bus koks nors atsakymas. V.Laučių gerbiu kaip sąžiningą konservatorių, bet šitos temos jis ryškiai nėra labai gerai apmąstęs. Prieš kelias dienas gavau vieno pažįstamo laišką su komentarais mano tekstui, kuriame aiškinama, kur pasireiškia prigimtis. Išties, niekas neneigia biologinių skirtumų ir to, kad gimdo tik moterys. Tačiau gimdo ne visos moterys, nuo ko jos nenustoja būti moterimis. Net Naująjame Testamente (1 Kor 7) parašyta, kad geriau likti „mergaite“ (atitinkamai ir vyrams geriau „neliesti moters“), o santuoka šeima yra pusėtinas pasirinkimas, jeigu negali susilaikyti, siekiant išvengti ištvirkavimo. Taigi absoliučiai neleistina, kad moteriškumą apibrėžtų gimdymas. Niekada taip nebuvo ir geriau niekada ir nebūtų. Ankstyvojoje krikščionybėje moterys kartu su vyrais drąsiai pakeldavo kankinimus ir dirbdavo, skleisdamos savo religiją, ir niekas joms neaiškino, kad geriau eitų gurkšnoti „Baileys“ ir gimdyti vaikų, nes biologija taip liepia.

Dar daugiau, turint galvoje, kad žmoga dirba apie 40 metų, 2-3 metai kūdikiams auginti yra tik mirksnis. Tad kodėl tie 2-3 metai turėtų labiau apibrėžti moters padėtį visuomenėje nei 40 metų, kuriuos ji dirba už šeimos ribų? Senovės Lietuvoje taip ir būdavo. Lietuvės valstietės dirbo ūkyje kaip ir vyrai, o mažus vaikus prižiūrėdavo senelės ir kitos išplėstinės šeimos narės. Penkiametės galėdavo eiti žąsų ganyti, o ne tikėdavosi, kad mama aukos darbą, kad jas apšokinėtų. Aristokratės samdydavo žindyves ir aukles. Žydės moterys neretai sukdavo verslus ir išlaikydavo šeimas, jei vyrai pašvęsdavo gyvenimą šventraščių studijoms. Moteris-namų šeimininkė yra absoliutus industrializacijos ir urbanizacijos produktas. Tiek tos biologijos.