Žymų Archyvai: politinis korektiškumas

Ką reiškia „gerbti nuomonę“?

Kai trumpam atokvėpiui įlendu į Facebook, ji tiesiog lūžta nuo diskusijų apie filosofės dr. Nidos Vasiliauskaitės ir režisieriaus Romo Zabarausko debatus (pirmas tekstas, atsakas, atsakas atsakui). Ši diskusija išvirto į apsikeitimą nuomonėmis apie šias dvi asmenybes, apie kairės tapatybę Lietuvoje, apie tai, kas su kuo draugauja ir nedraugauja, ir apie tai, kas yra tie vadinamieji mažutėliai. Deja, daug kas pasimeta nesutarimuose dėl sąvokų, o mano bendražygės Nidos pozicija, atrodo, dažnai lieka nesuprasta. Aš irgi jos nesupratau, kol nepaaiškino Facebook’e. Todėl noriu pasiūlyti skirtingų debatuose dalyvaujančių pozicijų paaiškinimą ir šiek tiek „magaryčių“ nuo savęs. Skaitykite toliau

Logika pagal A.Račą: jei iš aukšto žiūri į internetines „razborkes“, turbūt nužudytum savo artimuosius

Artūras Račas yra vienas įdomiausių Lietuvos tinklaraštininkų, operatyviai ir įvairiapusiškai reaguojantis į aktualijas. Tačiau, matyt, santykių aiškinimasis su Algiu Ramanausku-Greitai ir kitais išsekino jį taip, kad neseniai jo tinklaraštyje atsirado neregėto įžeidumo paplavos – tekstas „Dėl tokių kaip L.Donskis Lietuva buvo tapusi žydšaudžių tauta“. Manau, kai aistros aprims, pačiam A.Račui bus gėda dėl pasirinkto diskutavimo būdo ir tikiuosi, kad jam užteks proto ir garbės atsiprašyti L.Donskio ir Holokausto aukų artimųjų.

A.Račo teksto pagrindinė mintis tokia: tas, kas abstrakčiai postringauja ir, iškilus konfliktui, nepriima aiškios pozicijos bei neįvardija nusikaltusių, savo laiku galėjo būti ir nacių talkininkas. Net jei atsiribosime nuo asmeniškumų, loginėje grandinėje aiškiai trūksta kelių grandžių. Bet nuo asmeniškumų šiuo atveju atsiriboti negalima. Kaip A.Račui susišvietė diskusiją dėl kažkokių kelių tinklaraščio įrašų ir Facebook žinučių, kurias po kelerių metų visos pamirš, sulyginti su skaudžiausiu Lietuvos istorijos įvykiu? Sakysite, tiesiog norėjo efekto – radikalizuoti, sutirštinti spalvas. Skaitykite toliau

Dar kartą apie aistringas diskusijas

Anądien štai šios vasaros mokyklos organizatorius, su kuriuo šiaip nebendrauju, pakvietė į programos atidarymą. Turėjau priežasčių ten neiti, bet vienas dalykas, kuris mane domina apie šią programą, yra E.Zuroff’o dalyvavimas. Kaip žinia, su šia garsia asmenybe padariau interviu, kuris buvo suplanuotas žurnalui „IQ“, bet galiausiai atsidūrė „Bernardinuose“. Įdomu, ar jis jau Lietuvoje? Sklinda gandai, kad iškilo tam tikrų nuomonių neatitikimų tarp vasaros mokyklos organizatorių. Tačiau patikimos informacijos neturiu. Man labai smalsu, ar žiniasklaida pasigaus E.Zuroff’o atvykimą. Ypač turint galvoje tai, kad rugpjūtį žiniasklaida tradiciškai kenčia nuo naujienų bado. O komentuoti, kaip visada, yra ką. Nebuvo jokios oficialios reakcijos dėl Panerių memorialo išniekinimo (nuotrauka ir komentaras), kur kažkas rusiškai užrašė „Hitleris buvo teisus“ (beje, įdomu, ką ten veikia garsaus „tagerio“ Solomon parašas? Ar tik nebus save pasiskelbęs maištininkas išniekinęs memorialą pirmiau nei nacės?). Priimtas sprendimas dėl kompensacijos dėl žydžių (jei pamiršote, kodėl rašau moteriškąja gimine) religinių bendruomenių turto, kuris sulaukė nevienaprasmiškų reakcijų. Skaitykite toliau

Raudonkepuraitės politkorektiška versija / PC version of the Little Red Riding Hood

Pastebėjau, kad viena feisbukdraugė prisijungė prie grupės „Campaign against political correctness“. Pažiūrėjau, apie ką ten žmonės diskutuoja, ir radau visai smagų anekdotą. Jūs jau žinote, ką manau apie anti-politkorektiškumą, bet anekdotas neblogas 🙂

One facebook-friend of mine joined a group called ‘Campaign against political correctness’ (see link). I was curious to check what people discuss there, and I found a rather funny anecdote. You might already know my opinion about anti-PC, yet I find the anecdote not bad at all 🙂 Here it is in full, no idea whose copyright…

There once was a young person named Little Red Riding Hood who lived on the edge of a large forest full of endangered owls and rare plants that would probably provide a cure for cancer if only someone took the time to study them.

She lived with a nurture giver whom she sometimes referred to as “mother”, although she didn’t mean to imply by this term that she would have thought less of the person if a close biological link did not in fact exist. Nor did she intend to denigrate the equal value of nontraditional households, although she was sorry if this was the impression conveyed.

One day her mother asked her to take a basket of organically grown fruit and mineral water to her grandmother’s house.

“But mother, won’t this be stealing work from the unionized people who have struggled for years to earn the right to carry all packages between various people in the woods?”

Red Riding Hood’s mother assured her that she had called the union boss and gotten a special compassionate mission exemption form.

“But mother, aren’t you oppressing me by ordering me to do this?”

Red Riding Hood’s mother pointed out that it was impossible for women to oppress each other, since all women were equally oppressed until all women were free.

“But mother, then shouldn’t you have my brother carry the basket, since he’s an oppressor, and should learn what it’s like to be oppressed?”

And Red Riding Hood’s mother explained that her brother was attending a special rally for animal rights of community.

“But won’t I be oppressing Grandma, by implying that she’s sick and hence unable to independently further her own selfhood?”

But Red Riding Hood’s mother explained that her grandmother wasn’t actually sick or incapacitated or mentally handicapped in any way, although that was not to imply that any of these conditions were inferior to what some people called “health”.

Thus Red Riding Hood felt that she could get behind the idea of delivering the basket to her grandmother, and so she set off.

Many people believed that the forest was a foreboding and dangerous place, but Red Riding Hood knew that this was an irrational fear based on cultural paradigms instilled by a patriarchal society that regarded the natural world as an exploitable resource, and hence believed that natural predators were in fact intolerable competitors.

Other people avoided the woods for fear of thieves and deviants, but Red Riding Hood felt that in a truly classless society all marginalized peoples would be able to “come out” of the woods and be accepted as valid lifestyle role models.

On her way to Grandma’s house, Red Riding Hood passed a woodchopper, and wandered off the path, in order to examine some flowers.

She was startled to find herself standing before a Wolf, who asked her what was in her basket.

Red Riding Hood’s teacher had warned her never to talk to strangers, but she was confident in taking control of her own budding sexuality, and chose to dialogue with the Wolf.

She replied, “I am taking my Grandmother some healthful snacks in a gesture of solidarity.”

The Wolf said, “You know, my dear, it isn’t safe for a little girl to walk through these woods alone.”

Red Riding Hood said, “I find your sexist remark offensive in the extreme, but I will ignore it because of your traditional status as an outcast from society, the stress of which has caused you to develop an alternative and yet entirely valid worldview. Now, if you’ll excuse me, I would prefer to be on my way.”

Red Riding Hood returned to the main path, and proceeded towards her Grandmother’s house.

But because his status outside society had freed him from slavish adherence to linear, Western-style thought, the Wolf knew of a quicker route to Grandma’s house.

He burst into the house and ate Grandma, a course of action affirmative of his nature as a predator.

Then, unhampered by rigid, traditionalist gender role notions, he put on Grandma’s nightclothes, crawled under the bedclothes, and awaited developments.

Red Riding Hood entered the cottage and said, “Grandma, I have brought you some cruelty free snacks to salute you in your role of wise and nurturing matriarch.”

The Wolf said softly “Come closer, child, so that I might see you.”

Red Riding Hood said, “Goodness! Grandma, what big eyes you have!”

“You forget that I am optically challenged.”

The Wolf could not take any more of these specist slurs, and, in a reaction appropriate for his accustomed milieu, he leaped out of bed, grabbed Little Red Riding Hood, and opened his jaws so wide that she could see her poor Grandmother cowering in his belly.

“Aren’t you forgetting something?” Red Riding Hood bravely shouted. “You must request my permission before proceeding to a new level of intimacy!”

The Wolf was so startled by this statement that he loosened his grasp on her.

At the same time, the woodchopper burst into the cottage, brandishing an axe.

“Hands off!” cried the woodchopper.

“And what do you think you’re doing?” cried Little Red Riding Hood. “If I let you help me now, I would be expressing a lack of confidence in my own abilities, which would lead to poor self esteem and lower achievement scores on college entrance exams.”

“Last chance, sister! Get your hands off that endangered species! This is an FBI sting!” screamed the woodchopper, and when Little Red Riding Hood nonetheless made a sudden motion, he sliced off her head.

“Thank goodness you got here in time,” said the Wolf. “The brat and her grandmother lured me in here. I thought I was a goner.”

“No, I think I’m the real victim, here,” said the woodchopper. “I’ve been dealing with my anger ever since I saw her picking those protected flowers earlier. And now I’m going to have such a trauma. Do you have any aspirin?”

“Sure,” said the Wolf.

“Thanks.”

“I feel your pain,” said the Wolf, and he patted the woodchopper on his firm, well padded back, gave a little belch, and said “Do you have any Maalox?”

Politkorektiškumas

Tęsiant anksčiau kiek užgriebtą temą, liūdna ir niūru pastebėti, kad priešiškumas vadinamajam politiniam korektiškumui leidžia apsigaubti disidento aura. Nesvarbu, kad ši pozicija madinga jau ne pirmą dešimtmetį. Ir dar nesvarbiau, kad Lietuvoje vadinamasis politkorektiškumas yra kol kas tik siekiamybė, o ne kasdienybė. Na, tai kas gi iš tiesų kritikuojama?

Kaip pastebima ir Wikipedijoje, šis terminas beveik visada vartojamas paniekinamai. Kasdienėje vartosenoje jis reiškia perdėtą rūpinimąsi, kad tik „normaliu“, įprastos vartosenos žodžiu ko neįžeistum, ir Europos Sąjungos (rečiau – JAV) įsivaizduojamos hipertolerancijos vertybes. Vienas naujausių politinio nekorektiškumo pavyzdžių buvo Italijos šešėlinio monarcho Silvio Berlusconi pareiškimas, kad naujasis JAV prezidentas „gerai įdegęs“ ar panašiai. Taigi kasdienėje vartosenoje politkorektiškumas suprantamas kaip iš viršaus nuleidžiamos (elito primetamos) pastangos vengti bet kokių nuorodų į asmens odos spalvą (rasę), religiją, lytį, kūno sudėjimą, seksualinę orientaciją, amžių, taip pat šių minėtų pagrindų vienijamas grupes (imigrantus, homoseksualus, vyresnio amžiaus asmenis, etc.) vien dėl to, kad kažkas (Lietuvos atveju – ES) tai uždraudė. Taip pat jis reiškia visuomenės daugumos „kompleksą“ ir iš viršaus primestą baimę būti savimi (pavyzdžiui, atvirai švęsti Kalėdas) vien dėl to, kad tai gali įžeisti mažumas. Radikalesnėje vartosenoje politkorektiškumas reiškia „mažumų diktatą“.

Šio termino apibrėžimas tačiau skelbia, kad politkorektiškumas yra taikomas „kalbai, idėjoms, politikoms ar elgesiui, siekiant kiek įmanoma mažiau įžeisti grupes, [susiformavusias] lyties, rasės, kultūros, negalios, amžiaus ar kitokios tapatybės pagrindu“. Mano naudojamoje Dabartinės lietuvių kalbos žodyno elektroninėje versijoje termino „politinis korektiškumas“ nėra, todėl paskaidykime jį:

polìtinis, -ė adj. (1) susijęs su politika

polìtika sf. (1) TrpŽ nj. valstybės vidaus ir užsienio reikalų tvarkymo teorija ir praktika

korektiškùmas sm. (2); rš → korektiškas
korèktiškas, -a adj. (1) mandagus, taktiškas: Korèktiškas elgesys DŽ.

Taigi lietuviškai politkorektiškumas reiškia mandagumą ir taktą. Jis prasideda nuo to, kad mokome mažus vaikus nebaksnoti pirštu į neįgalų ar matomų fizinių trūkumų turintį žmogų, o paaugusius – diskusijose dalyvauti su argumentais, o ne pasisakymais ad hominem (į žmogų, t.y. „kolega X klysta, nes remiasi netikslia informacija, vartoja netinkamą analogiją“, o ne „X yra storas mulkis – ką jis gali suprasti apie sportą?“). Korektiškumo antonimas – netaktas, chamiškumas.

Palauk, sakysite, o kur dingo „politinis“? Štai čia ir visa problema, bent jau kaip aš ją matau. Intelektualiai pagrįsta, nuosaiki, baubų nekurianti politkorektiškumo kritika turi ne vieną tiesos grūdą. Bet kuri idėja išsikreipia ir tampa absurdu, jei yra perspaudžiama. Lygiai taip pat idėjos išsikreipia, kai tampa privalomu elgesio kodu, vengiant paaiškinti, kodėl reikia taip elgtis. Paaiškinimą sugalvoja priešininkai.

Politkorektiškumo bėda yra ta, kad jis yra politinis klasikine, kasdienės vartosenos prasme. Jis nuleidžiamas iš viršaus ir pateikiamas kaip diplomatijos, politiško elgesio atributas. Elgtis reikia taip, nes tokios taisyklės, nes tik taip niekam neužkliūsi ir gausi, ko nori. Politkorektiškumas teoriškai reikalingas, kad galėtum dalyvauti politikoje. Lietuvoje (ir ne tik) politikoje galima labai sėkmingai dalyvauti su politiniu antikorektiškumu.

Kaip tik todėl apie save ir bendraminčius mieliau vartoju sąvoką „socialinis jautrumas“, o ne „politinis korektiškumas“. Pirmoji man reiškia siekį neįžeisti ne dėl to, kad nepadarytum diplomatinės klaidos, o dėl to, kad rūpiniesi, kaip jaučiasi šalia esantis. Jautrumas yra socialinis (lietuviškai – visuomeninis), nes juo siekiama, kad visi kuo darniau gyventų visuomenėje. Socialinis jautrumas man atrodo prasmingesnis ir už tolerancijos (pakantos) sąvoką (apie tai rašiau šiame komentare).