Žymų Archyvai: politinis korektiškumas

Ką reiškia „gerbti nuomonę“?

Kai trumpam atokvėpiui įlendu į Facebook, ji tiesiog lūžta nuo diskusijų apie filosofės dr. Nidos Vasiliauskaitės ir režisieriaus Romo Zabarausko debatus (pirmas tekstas, atsakas, atsakas atsakui). Ši diskusija išvirto į apsikeitimą nuomonėmis apie šias dvi asmenybes, apie kairės tapatybę Lietuvoje, apie tai, kas su kuo draugauja ir nedraugauja, ir apie tai, kas yra tie vadinamieji mažutėliai. Deja, daug kas pasimeta nesutarimuose dėl sąvokų, o mano bendražygės Nidos pozicija, atrodo, dažnai lieka nesuprasta. Aš irgi jos nesupratau, kol nepaaiškino Facebook’e. Todėl noriu pasiūlyti skirtingų debatuose dalyvaujančių pozicijų paaiškinimą ir šiek tiek „magaryčių“ nuo savęs. Skaitykite toliau

Logika pagal A.Račą: jei iš aukšto žiūri į internetines „razborkes“, turbūt nužudytum savo artimuosius

Artūras Račas yra vienas įdomiausių Lietuvos tinklaraštininkų, operatyviai ir įvairiapusiškai reaguojantis į aktualijas. Tačiau, matyt, santykių aiškinimasis su Algiu Ramanausku-Greitai ir kitais išsekino jį taip, kad neseniai jo tinklaraštyje atsirado neregėto įžeidumo paplavos – tekstas „Dėl tokių kaip L.Donskis Lietuva buvo tapusi žydšaudžių tauta“. Manau, kai aistros aprims, pačiam A.Račui bus gėda dėl pasirinkto diskutavimo būdo ir tikiuosi, kad jam užteks proto ir garbės atsiprašyti L.Donskio ir Holokausto aukų artimųjų.

A.Račo teksto pagrindinė mintis tokia: tas, kas abstrakčiai postringauja ir, iškilus konfliktui, nepriima aiškios pozicijos bei neįvardija nusikaltusių, savo laiku galėjo būti ir nacių talkininkas. Net jei atsiribosime nuo asmeniškumų, loginėje grandinėje aiškiai trūksta kelių grandžių. Bet nuo asmeniškumų šiuo atveju atsiriboti negalima. Kaip A.Račui susišvietė diskusiją dėl kažkokių kelių tinklaraščio įrašų ir Facebook žinučių, kurias po kelerių metų visos pamirš, sulyginti su skaudžiausiu Lietuvos istorijos įvykiu? Sakysite, tiesiog norėjo efekto – radikalizuoti, sutirštinti spalvas. Skaitykite toliau

Dar kartą apie aistringas diskusijas

Anądien štai šios vasaros mokyklos organizatorius, su kuriuo šiaip nebendrauju, pakvietė į programos atidarymą. Turėjau priežasčių ten neiti, bet vienas dalykas, kuris mane domina apie šią programą, yra E.Zuroff’o dalyvavimas. Kaip žinia, su šia garsia asmenybe padariau interviu, kuris buvo suplanuotas žurnalui „IQ“, bet galiausiai atsidūrė „Bernardinuose“. Įdomu, ar jis jau Lietuvoje? Sklinda gandai, kad iškilo tam tikrų nuomonių neatitikimų tarp vasaros mokyklos organizatorių. Tačiau patikimos informacijos neturiu. Man labai smalsu, ar žiniasklaida pasigaus E.Zuroff’o atvykimą. Ypač turint galvoje tai, kad rugpjūtį žiniasklaida tradiciškai kenčia nuo naujienų bado. O komentuoti, kaip visada, yra ką. Nebuvo jokios oficialios reakcijos dėl Panerių memorialo išniekinimo (nuotrauka ir komentaras), kur kažkas rusiškai užrašė „Hitleris buvo teisus“ (beje, įdomu, ką ten veikia garsaus „tagerio“ Solomon parašas? Ar tik nebus save pasiskelbęs maištininkas išniekinęs memorialą pirmiau nei nacės?). Priimtas sprendimas dėl kompensacijos dėl žydžių (jei pamiršote, kodėl rašau moteriškąja gimine) religinių bendruomenių turto, kuris sulaukė nevienaprasmiškų reakcijų. Skaitykite toliau

Politkorektiškumas

Tęsiant anksčiau kiek užgriebtą temą, liūdna ir niūru pastebėti, kad priešiškumas vadinamajam politiniam korektiškumui leidžia apsigaubti disidento aura. Nesvarbu, kad ši pozicija madinga jau ne pirmą dešimtmetį. Ir dar nesvarbiau, kad Lietuvoje vadinamasis politkorektiškumas yra kol kas tik siekiamybė, o ne kasdienybė. Na, tai kas gi iš tiesų kritikuojama?

Kaip pastebima ir Wikipedijoje, šis terminas beveik visada vartojamas paniekinamai. Kasdienėje vartosenoje jis reiškia perdėtą rūpinimąsi, kad tik „normaliu“, įprastos vartosenos žodžiu ko neįžeistum, ir Europos Sąjungos (rečiau – JAV) įsivaizduojamos hipertolerancijos vertybes. Vienas naujausių politinio nekorektiškumo pavyzdžių buvo Italijos šešėlinio monarcho Silvio Berlusconi pareiškimas, kad naujasis JAV prezidentas „gerai įdegęs“ ar panašiai. Taigi kasdienėje vartosenoje politkorektiškumas suprantamas kaip iš viršaus nuleidžiamos (elito primetamos) pastangos vengti bet kokių nuorodų į asmens odos spalvą (rasę), religiją, lytį, kūno sudėjimą, seksualinę orientaciją, amžių, taip pat šių minėtų pagrindų vienijamas grupes (imigrantus, homoseksualus, vyresnio amžiaus asmenis, etc.) vien dėl to, kad kažkas (Lietuvos atveju – ES) tai uždraudė. Taip pat jis reiškia visuomenės daugumos „kompleksą“ ir iš viršaus primestą baimę būti savimi (pavyzdžiui, atvirai švęsti Kalėdas) vien dėl to, kad tai gali įžeisti mažumas. Radikalesnėje vartosenoje politkorektiškumas reiškia „mažumų diktatą“.

Šio termino apibrėžimas tačiau skelbia, kad politkorektiškumas yra taikomas „kalbai, idėjoms, politikoms ar elgesiui, siekiant kiek įmanoma mažiau įžeisti grupes, [susiformavusias] lyties, rasės, kultūros, negalios, amžiaus ar kitokios tapatybės pagrindu“. Mano naudojamoje Dabartinės lietuvių kalbos žodyno elektroninėje versijoje termino „politinis korektiškumas“ nėra, todėl paskaidykime jį:

polìtinis, -ė adj. (1) susijęs su politika

polìtika sf. (1) TrpŽ nj. valstybės vidaus ir užsienio reikalų tvarkymo teorija ir praktika

korektiškùmas sm. (2); rš → korektiškas
korèktiškas, -a adj. (1) mandagus, taktiškas: Korèktiškas elgesys DŽ.

Taigi lietuviškai politkorektiškumas reiškia mandagumą ir taktą. Jis prasideda nuo to, kad mokome mažus vaikus nebaksnoti pirštu į neįgalų ar matomų fizinių trūkumų turintį žmogų, o paaugusius – diskusijose dalyvauti su argumentais, o ne pasisakymais ad hominem (į žmogų, t.y. „kolega X klysta, nes remiasi netikslia informacija, vartoja netinkamą analogiją“, o ne „X yra storas mulkis – ką jis gali suprasti apie sportą?“). Korektiškumo antonimas – netaktas, chamiškumas.

Palauk, sakysite, o kur dingo „politinis“? Štai čia ir visa problema, bent jau kaip aš ją matau. Intelektualiai pagrįsta, nuosaiki, baubų nekurianti politkorektiškumo kritika turi ne vieną tiesos grūdą. Bet kuri idėja išsikreipia ir tampa absurdu, jei yra perspaudžiama. Lygiai taip pat idėjos išsikreipia, kai tampa privalomu elgesio kodu, vengiant paaiškinti, kodėl reikia taip elgtis. Paaiškinimą sugalvoja priešininkai.

Politkorektiškumo bėda yra ta, kad jis yra politinis klasikine, kasdienės vartosenos prasme. Jis nuleidžiamas iš viršaus ir pateikiamas kaip diplomatijos, politiško elgesio atributas. Elgtis reikia taip, nes tokios taisyklės, nes tik taip niekam neužkliūsi ir gausi, ko nori. Politkorektiškumas teoriškai reikalingas, kad galėtum dalyvauti politikoje. Lietuvoje (ir ne tik) politikoje galima labai sėkmingai dalyvauti su politiniu antikorektiškumu.

Kaip tik todėl apie save ir bendraminčius mieliau vartoju sąvoką „socialinis jautrumas“, o ne „politinis korektiškumas“. Pirmoji man reiškia siekį neįžeisti ne dėl to, kad nepadarytum diplomatinės klaidos, o dėl to, kad rūpiniesi, kaip jaučiasi šalia esantis. Jautrumas yra socialinis (lietuviškai – visuomeninis), nes juo siekiama, kad visi kuo darniau gyventų visuomenėje. Socialinis jautrumas man atrodo prasmingesnis ir už tolerancijos (pakantos) sąvoką (apie tai rašiau šiame komentare).