Žymų Archyvai: partijos

Kaip apsispręsti dėl rinkimų

Šiandien Mokytojo dienos proga mane pakvietė į KTUG kaip alumnę vesti pamokos kokia nors tema iš savo profesijos. Pavadinau pamoką „taikomoji politologija“ ir nutariau pritaikyti tokį metodą, kuris man labai patiko Švedijoje. Tačiau supratau, kad metodas veikia tik su politologijos pradmenis turinčia publika. Visgi buvo savotiškai gaivu kalbėti apie politiką ir visiškai apeiti rinkimų klausimą – nes niekas dar neturi teisės balsuoti ir nelabai tuo rūpinasi.

Tuo tarpu mano FB srautas verda nuo diskusijų. Šioji šiandien užkabino. Antanas Manstavičius iš Alfos stebisi, kodėl kairysis jaunimas nesiima „ką nors daryti“, o tik skundžiasi alternatyvų stygiumi ir propaguoja nebalsavimą. Jis nurodo į Nidos Vasiliauskaitės komentarą Delfi ir Povilo Juno įrašą bei jų abiejų gautą palaikymą. Skaitykite toliau

Suaktualėjimo proga – mano interviu su Feministinės iniciatyvos nare juodraštis

Partija „Feministinė iniciatyva“ iš Švedijos gavo mandatą Europos Parlamente. Dar 2005 m. važiavau ja pasidomėti. Interviu išspausdino „Atgimimas“, bet, deja, jo interneto puslapis nebeveikia. Išsaugojau tik juodraštį, todėl, truputį paredagavusi, įkeliu jį čia. Atsiprašau už vietomis nejautrų žodyną – tai tik rodo, kad per 9 metus daug išmokau…

Skaitykite toliau

Feministinė partija – kodėl gi ne?

Po rinkimų kilo iniciatyva steigti naują kairiąją politinę partiją. Kol kas yra tik Facebook grupė, bet ten aktyviai verda diskusijos. Toks poreikis iškilo dėl to, kad kairiųjų pažiūrų žmogoms atsibodo LSDP, užtat dėl socialinių tinklų ir kitų dalykų vis aiškiau, kad šis segmentas nėra toks mažas, koks buvo prieš kokius penkerius metus. Be to, į Europos Parlamentą pateko įvairios smulkios politinės partijos, tokios kaip Feministinė iniciatyva Švedijoje. Lygiagrečiai su šiomis diskusijomis Donatas Paulauskas iškėlė labai savalaikį klausimą – ar Lietuvai irgi reikia feministinės partijos. Manau, kad pats laikas bent jau padiskutuoti apie tokią galimybę. Tačiau socialiniuose tinkluose apie tai išsakyta ir nepalankių komentarų: feminizmas svarbu, bet visgi partijos, kurių pagrindas ne ekonomika, ilgai neišsilaiko. Leiskite paklausti, kaip tai ne ekonomika? Lyčių (ne)lygybė yra pamatinis visuomenę, deja, iki šiol struktūruojantis veiksnys.
Skaitykite toliau

Lietuviška kairė ir dešinė

Delfi šiandien yra įdomi Dr. Ainės Ramonaitės (mano bakalaurinio darbo vadovės) ir Mažvydo Jastramskio kairių ir dešinių nuostatų vyriausybėje analizė. Su visa pagarba kolegėms, šįsyk nesutinku su jų analizės prielaidomis. Jeigu vakarietiškos kairės ir dešinės sąvokos netinka, kam jas vartoti? Pvz., čia: „Kairiajai ideologijai Lietuvoje būtų galima priskirti ir teigiamą požiūrį į valstybės kišimąsi reguliuojant būtiniausių maisto produktų ir paslaugų kainas bei mąstymą, kad vaikai pirmiausia turi būti mokomi paklust autoritetui.“ Juk sovietinė valdžia nevadino savęs kairiąja, taip save vengia vadinti ir socdemai, o Dr. A.Ramonaitė ką tik pasakė, kad kaip analitinė kategorija sąvoka „kairė“ Lietuvoje irgi neveikia. Antropologų žargonu tariant, Lietuvos partijoms ši sąvoka nėra nei etinė, nei eminė. Užtat idėjinėms priešininkėms, norinčioms „sudirbti“ kairiąsias idėjas, tokie teiginiai – puiki paspirtis.

Kita vertus, per šiuos rinkimus kairės ir dešinės sąvokos buvo vartojamos kaip niekad dažnai, ir būtent klasikine prasme. Sakyčiau, kad daug geriau nei „prosovietizmas“ ir „antisovietizmas“, kurie apsimeta esą sąmoningos idėjinės tapatybės, padėtį paaiškina inercija, kurią palaiko lyderiai ir veikliausios asmenybės partijose. Todėl galima kalbėti apie pokomunistinę inerciją tarp socdemų, Sąjūdžio inerciją tarp konservatorių, LLRI inerciją tarp liberalų ir pan.