Žymų Archyvai: ideologijos

Demokratija: ar yra alternatyvų?

Dar nebuvo tokio dr. Nidos Vasiliauskaitės teksto, su kuriuo taip nesutikčiau, kaip šis. Visų pirma, nesutinku su istorijos interpretacija. Šiuolaikinė demokratija susiformavo ne tada, kai aristokratija dosniai ištiesė ranką visiems kitiems (šimtus metų būtų to nepadariusi), o tada, kai kapitalistinė santvarka („rinkis automobilį, rinkis pusryčių dribsnius, rinkis… partiją“) pripratino visuomenę prie pasirinkimo kaip savaiminio gėrio, o visuotinės lygybės idėja ir iš jos išsiplėtojusios socialistinės ideologijos pagimdė principo „nieko apie mus be mūsų“ užuomazgas. Kai kur susiformavusią sistemą papildė naujos politinės jėgos (kaip Jungtinėje Karalystėje), kitur partijos formavosi kartu su institucijomis. Be to, galėčiau paminėti bent vieną taip pat Delfi mėgstantį rašyti asmenį, kuris tikrai išlaikė politinių teorijų egzaminą (spėju, netgi gavo dešimtuką), bet mėgsta iškraipyti istorinius faktus ir naudoti bulvarinio skaitalo „Daily Mail“ lygio teiginius priešiškumui žmogos teisėms pagrįsti, – tiek to, vardais neminėkime. Tačiau, paklausite, jei nesutinku su aristokratišku Nidos pasiūlymu, ar galiu pasiūlyti alternatyvą? Skaitykite toliau

BTV suteikė eterį naciams ir niekam tai neužkliuvo?

Štai ko galima nesužinoti, nežiūrint televizoriaus. Šiuo metu, prieš 9 val. vakaro, rodoma BTV laida „Yra kaip yra“, kurioje svečias pareiškė „aš dievinu nacizmą“, o vedėjai papriekaištavus, kad nacizmo vardu buvo žudoma, pasakė „o kuri valstybė, kuris diktatorius nežudė?“ Paskui jis dar teigė, kad laukia, kol ateis nacizmas. Eteris netiesioginis, vadinasi, laida buvo montuojama. Niekas nenutraukė filmavimo už neapykantos kurstymą ir Lietuvos įstatymų draudžiamų ideologijų propagavimą. Bet kuriai valstybei sunku išvengti, kad rastųsi ir savo idėjas kur nors pogrindy skleistų nusikalstamos ideologijos. Tačiau čia televizija sąmoningai tokius legitimuoja ir net propaguoja, jei leidžia teisinti žudymą ir lyg niekur nieko toliau diskutuoja. Tai jau nebe žodžio laisvė. Tai jau nebe taip manančios žmogos, o televizijos, kurioje dirba specialistės, atsakomybė. Už tokį neatsakingą skandalų vaikymąsi – gėda BTV. Jei vedėja nemoka vesti laidų, balansuojančių ant įstatymo pažeidimo ribos, tai ji neturėtų vesti tokių laidų. Televizijoms metas baigti vadovautis iliuzija, kad pasisodinus tris feministes, du žydus ir asmenį, kuris ‘dievina nacizmą’, išeina demokratija.

Siūlau žurnalistėms prieš kiekvieną laidą pagalvoti:

  1. Kas yra svarstomo klausimo šalys, kiek jų?
  2. Kas gali joms atstovauti ir kas iš galinčių atstovauti galėtų eteryje kalbėtis ir susikalbėti?
  3. Kokiame vaidmenyje pasirodys paribio ideologijų atstovės? Kokie jų interesai?
  4. Ar visos laidos dalyvės jausis saugios tokiame „asorti“?

Lietuviška kairė ir dešinė

Delfi šiandien yra įdomi Dr. Ainės Ramonaitės (mano bakalaurinio darbo vadovės) ir Mažvydo Jastramskio kairių ir dešinių nuostatų vyriausybėje analizė. Su visa pagarba kolegėms, šįsyk nesutinku su jų analizės prielaidomis. Jeigu vakarietiškos kairės ir dešinės sąvokos netinka, kam jas vartoti? Pvz., čia: „Kairiajai ideologijai Lietuvoje būtų galima priskirti ir teigiamą požiūrį į valstybės kišimąsi reguliuojant būtiniausių maisto produktų ir paslaugų kainas bei mąstymą, kad vaikai pirmiausia turi būti mokomi paklust autoritetui.“ Juk sovietinė valdžia nevadino savęs kairiąja, taip save vengia vadinti ir socdemai, o Dr. A.Ramonaitė ką tik pasakė, kad kaip analitinė kategorija sąvoka „kairė“ Lietuvoje irgi neveikia. Antropologų žargonu tariant, Lietuvos partijoms ši sąvoka nėra nei etinė, nei eminė. Užtat idėjinėms priešininkėms, norinčioms „sudirbti“ kairiąsias idėjas, tokie teiginiai – puiki paspirtis.

Kita vertus, per šiuos rinkimus kairės ir dešinės sąvokos buvo vartojamos kaip niekad dažnai, ir būtent klasikine prasme. Sakyčiau, kad daug geriau nei „prosovietizmas“ ir „antisovietizmas“, kurie apsimeta esą sąmoningos idėjinės tapatybės, padėtį paaiškina inercija, kurią palaiko lyderiai ir veikliausios asmenybės partijose. Todėl galima kalbėti apie pokomunistinę inerciją tarp socdemų, Sąjūdžio inerciją tarp konservatorių, LLRI inerciją tarp liberalų ir pan.

Kas, po šimts kalakutų, tas socializmas?

Užsukau į savo gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio tinklaraštį, kur jis aprašė vieną diskusiją su įvairių šalių jaunimu ir sukėlė debatus tarp komentatorių apie socializmą ir kapitalizmą. Jau seniai norėjau savo tinklaraštyje skirti dėmesio šioms dviem sąvokoms. Leisiu sau pacituoti kelis socializmo apibrėžimus, kuriuos pasiūlė keli B.Burgio tinklaraščio skaitytojai (kalba netaisyta):

Vladas: „socializme resursai atimami iš visų ir visi tampa paramos gavėjais. Visi laukia kol gaus butą, paskyrą automobiliui, kelialapį, taloną baldams ar televizoriui“ ir „nori ne dirbti, bet „dalintis po lygiai““, taip pat „Socializme laikoma kad „liaudis“ tingi, kvaila ir savanaudiška. Todėl niekada nedirbs nepriversta ar neuždraivinta propagandos, nesugebės pasirūpinti savo ir artimųjų senatve ir sveikata, niekad turintis daugiau, jei neatimsi jėga, savanoriškai nepasidalins su vargstančiu. Todėl visus tuos klausimus turi išspręsti partija ir vyriausybė“.
Kęstutis: „Vienas socializmo požymių yra griežti vertikalūs ryšiai ir jokių horizontalių. Iš čia ir slaptumas ir jokios tau pagal hierarchija nereikalingos informacijos, jokių horizontalių vandens raibulių“.
Pats B.Burgis: „1. Biurokratija. Sukurta tokia įmantri, tokia galinga ir didinga biurokratinė sistema, kad menkas žmogelis iškart supranta – jos neįveiks. 2. Atviras slaptumas. Viskas atvira, bet visos durys su kodiniais užraktais… Niekada neišsiaiškinsi, nuo ko priklauso toks ar kitoks sprendimas, kas yra iešmininkas, o kas – bosas, kaip juos perkalbėti, įtikinti, kodėl jie taip skirsto ir pan… 3. Pinigai išleidžiami taip, kad juos deginant būtų daugiau naudos (šilumos). Niekas už tai nebaudžiamas, tik retkarčiais vieni išlaidautojai pakeičiami kitais“.

Savaime suprantama, kokia nors socialistė Prancūzijoje nepasirašytų nė po vienu iš šių punktų. Net ir tarp Lietuvos gyventojų, kaip matome iš šio tinklaraščio įrašo, kyla nesutarimų dėl to, kad vienos kalba apie duoną, kitos apie kleboną. Susitarimas dėl apibrėžimų tikrai padėtų geriau susikalbėti. Antropologės paprastai skiria vadinamuosius etinį (išorinį) ir eminį (vidinį, priklausantį tiriamai grupei) apibrėžimus. Kitaip tariant, yra dalykų, kuriuos vienaip įvardija ir supranta socialiniai mokslai, kitaip – tų dalykų autorės, jei yra, ir dar kitaip – kasdien tuos dalykus aptarinėjančios eilinės žmogos. Vienas pavyzdys, su kuriuo susidūriau savo tyrimuose, – kultūros sąvoka. Antropologijoje kultūra yra praktiškai „ką žmonės dirba visą dieną“ – įvairūs iš socialinių santykių praktikos išmokti elgesio modeliai. Pavyzdžiui, gezų bendravimas – tam tikra kultūra, o apie Londono Sičio bankininkes galima kalbėti tokiomis pat sąvokomis kaip apie Amazonės gentį. O mano informantės kultūrą supranta kaip aukšto lygio meną ir gebėjimą jį įvertinti. Pastaroji kultūros sąvoka yra jos eminis apibrėžimas. Skaitykite toliau