Delfi šiandien yra įdomi Dr. Ainės Ramonaitės (mano bakalaurinio darbo vadovės) ir Mažvydo Jastramskio kairių ir dešinių nuostatų vyriausybėje analizė. Su visa pagarba kolegėms, šįsyk nesutinku su jų analizės prielaidomis. Jeigu vakarietiškos kairės ir dešinės sąvokos netinka, kam jas vartoti? Pvz., čia: „Kairiajai ideologijai Lietuvoje būtų galima priskirti ir teigiamą požiūrį į valstybės kišimąsi reguliuojant būtiniausių maisto produktų ir paslaugų kainas bei mąstymą, kad vaikai pirmiausia turi būti mokomi paklust autoritetui.“ Juk sovietinė valdžia nevadino savęs kairiąja, taip save vengia vadinti ir socdemai, o Dr. A.Ramonaitė ką tik pasakė, kad kaip analitinė kategorija sąvoka „kairė“ Lietuvoje irgi neveikia. Antropologų žargonu tariant, Lietuvos partijoms ši sąvoka nėra nei etinė, nei eminė. Užtat idėjinėms priešininkėms, norinčioms „sudirbti“ kairiąsias idėjas, tokie teiginiai – puiki paspirtis.
Kita vertus, per šiuos rinkimus kairės ir dešinės sąvokos buvo vartojamos kaip niekad dažnai, ir būtent klasikine prasme. Sakyčiau, kad daug geriau nei „prosovietizmas“ ir „antisovietizmas“, kurie apsimeta esą sąmoningos idėjinės tapatybės, padėtį paaiškina inercija, kurią palaiko lyderiai ir veikliausios asmenybės partijose. Todėl galima kalbėti apie pokomunistinę inerciją tarp socdemų, Sąjūdžio inerciją tarp konservatorių, LLRI inerciją tarp liberalų ir pan.
Comments 1
Daiva, diskusija šiuo atveju gerokai sudėtingesnė – nei gali toks žanras, kaip internetinės žiniasklaidos straipsnis, perteikti. Trumpai kalbant, Lietuvos partinė sistema tiek pagal partijų deklaruojamas, tiek pagal elektorato vertybines orientacijas buvo ir vis dar yra stipriai struktūruojama būtent pagal požiūrį į sovietmetį ir geopolitinę orientaciją. Tau atrodo, kad sąvoka nei eminė, nei etinė – ginčyčiausi, nes tai ne tik Lietuvos fenomenas, gali būti pritaikomas ir kitoms šalims (turi „etinės” sąvokos bruožų). Pvz, toks kairės specifiškumas buvo ir yra būdingas Lenkijos ir Vengrijos partinėms sistemoms (beje, Z. Norkus, kuris, kiek žinau, pirmas Lietuvoje politinės sociologijos kontekste pradėjo naudoti „etinės” ir „eminės” sąvokų perskyrą, Lietuvos partinei sistemai šias šalis būtent ir nurodo kaip panašiausias). Ką noriu pasakyti – tiriant partines sistemas niekaip kitaip ir negalima daryti, nei kairės-dešinės perskyrą laikyti „indu”, konkurencinės erdvės gairėmis. Turinys gali skirtis ir skiriasi. Beje, perfrazuojant Tavo blogo pastebėjimą, kai kurioms politinėms jėgoms (tam tikrais atvejais) irgi puiki paspirtis apsimesti, kad straipsnyje minėta nevakarietiškoji dimensija nėra jų identiteto dalis.