Rytoj išvykstu ir numanau, kad ten, kur vykstu, bus daug aprašytinų dalykų, todėl tradicinį metų apibendrinimą verta parašyti dabar. Naujuosius metus keletą kartų sutikau užsienyje: 2006 m. – Švedijoje (absoliučiai neįtikėtiname „underground’iniame“ bare, kuriame vaikščiojo, glamžėsi ir gėrė man iki tol nematyti personažai), 2008 m. – ištuštėjusiame Budapešte, kuriame vos nelikau viena, 2010 m. – Izraelyje (buvo didelis vakarėlis po atviru dangumi, po to ėjom į barą, kuriame „atsišaudinėjom“ nuo turistų iš Belgijos dėmesio, o kitą dieną ėjom braidyti į jūrą). Tada 2009 m. apibendrinau taip.
Skaityti senus tinklaraščio įrašus visgi kažkoks kosmosas. Tais laikais juos skaitydavo dažniausiai mano pažįstamos (tikros ir virtualios), o priešių praktiškai neturėjau. Šlykštūs, niekinantys komentarai, laiko negailintys priešiškai nusiteikę sekėjai, ieškantys klaidų ar netikslumų, – viso to savo tinklaraštyje nebūčiau galėjusi įsivaizduoti tais laikais, kai mielai dalydavausi nuoširdžiais pamintijimais apie aptiktą meno kūrinį, skaniai išgertą karšto šokolado puodelį ar tiesiog tai, kas įdomaus nutiko. Dabar reikia kaskart pasverti kiekvieną žodį, o ir dalytis su visu pasauliu tiek atvirumo nebėra. Mano įrašai daugiausia apie žiniasklaidą, politiką ir visuomenę.
Kaip žinia, šį semestrą vedžiau kritinės teorijos seminarus TSPMI. Dirbti su >100 žmogų, įsiminti jas ir adekvačiai įvertinti buvo tikra nupuštis, bet darbas man labai patiko. Sutikau studenčių ir studentų, kurios man priminė mane tokių metų. Viena iš jų irgi rašo gražų tinklaraštį apie keliones ir įvairiausius pastebėjimus. Nesinori tikėti, kad per šį nuoširdumą ir entuziazmą mūsų visuomenė taip pat tvos šlapiu skuduru – tikiuosi, kad ne. Bet kuriuo atveju antrakursių entuziazmas, užsidegimas ir ieškojimai priminė, kaip nesunku, bet kaip baisu apsinuodyti ta ciniškai mizantropiška „intelektualia“ laikysena.
Kaip vis dažniau būna, jaučiuosi esanti didelė žuvis mažam akvariume. Per paskutinius metus lydėjo profesinė sėkmė: gavau daug patrauklių pasiūlymų, kaip politologė buvau kviečiama į renginius. Tačiau ankstesnė tarptautinė patirtis rodo, kad pasaulio mastu sėkmė Lietuvoje mažai ką reiškia. Daug mano draugių padarė įspūdingas karjeras Lietuvoje, bet mūsų kartai sekasi labiausiai dėl to, kad turime tokios patirties ir tokių įgūdžių, kurių neturi ankstesnės kartos. Todėl labai greitai tampame ekspertėmis, specialistėmis ir pan., kas Vakarų ar Pietų Europoje būtų neįmanoma. Nuolatinė darbo sutartis ir normalios pareigos – realybė mano amžiaus ir išsilavinimo žemietėms, bet tik svajonė pulkams graikių ir prancūzių. Kita vertus, pastarosioms ilgiau leidžiama mokytis, klysti, tobulėti, mokytis iš patyrusių savo srities profesionalių.
Lietuvoje išties pernelyg skubama užaugti, nors būti tipiška suaugusia žmoga turėsime visą gyvenimą iki pat mirties. Todėl bent jau man būtina reguliariai kažkur išvažiuoti ir bent trumpam pasijusti tuo, kuo pagal visus europietiškus standartus tebesu, – jauna, ieškančia žmoga. Šiemet turėjau progą tai padaryti ne kartą. Portugalija tapo trisdešimta mano aplankyta šalimi. Gimtadienį trankiai atšvenčiau Briuselyje. Aplankiau savo mylimiausią miestą Berlyną ir antrąją akademinę tėvynę Budapeštą. Pasimėgavau pora fantastiškų savaitgalių Paryžiuje. Pražingsniavau fantastiška trasa tarp Echternach ir Berdorf kaimų Liuksemburge. Ne kartą keliaudama apsistojau per CouchSurfing, atradau daugybę nemokamų pramogų, pirmą kartą gyvenime su draugėmis rinkau turguje išmesti atidėtus maisto produktus, iš kurių šiek tiek padirbėjusios surengėme neįtikėtiną puotą. Pamačiau, kiek daug man brangių žmogų susitelkė Londone, ir džiaugiausi galimybe jas visas vėl pamatyti ir tarpusavyje supažindinti. Dalyvavau puikiuose tiriamosios žurnalistikos kursuose Rygoje. Nors jau palaidojau viltis dirbti profesionalia žurnaliste (labiausiai dėl to, kad neperspektyvu būti pririštai prie tokios mažos kalbos ir tokios skurdžios spaudos, kuri negalėtų sau leisti investuoti į ilgalaikius tyrimus ar siųsti korespondentes į užsienį), bet, stebint savęs negailinčias, užsidegimo kupinas drąsias žurnalistikos „grandes“ iš įvairių šalių, kažkas sukirbėjo ir pagalvojau, kaip gaila, kad atsisakiau tos svajonės. Kai kam nors iš užsieniečių draugių apie tai papasakoju, jos sako: „Betgi tu puikiai rašai angliškai!“ Tačiau akademinis ar kitoks analitinis tekstas – ne tas pats, kas tekstas spaudai. Beveik visiems tarptautiniams žurnalistiniams darbams reikalinga anglų kalba kaip gimtoji, ir aš nesistebiu, kodėl taip yra.
Ateitį esu suplanavusi pirmajam ateinančių metų ketvirčiui – jeigu viskas gerai eisis, dar apie tai išgirsite.
Visoms linkiu metų be pykčio!
—
Apie tai, kodėl bendruoju atveju rašau moteriškąja gimine ir vartoju tam tikrus savo sugalvotus žodžius, galima pasiskaityti čia.