Mėnesio archyvas: spalio 2012

Vienintelis komercinis erotinis projektas su tikromis moterimis

Šiandien atsidariusi Ryanair puslapį eilinį kartą pyktelėjau, kad vyrai darbuotojai turbūt negauna pasiūlymo nusifotografuoti su maudymosi apranga „labdaringam“ kalendoriui (dėdė Marxas šypsotų į ūsą, matydamas tokią kapitalizmo grimasą). Bet šiandien atkreipiau dėmesį į šią darbininkę nuotraukoje. Nelabai klasikinio grožio, A dydžio krūtinė, ir, panašu, ne itin įnirtingai fotošopinta… Tas firmos pasirinkimas į erotinį kalendorių sudėti tikras darbininkes, o ne profesionalius modelius, paradoksaliai yra turbūt vienintelis komercinis projektas, kuriame erotiškai fotografuojamos tikros ir ne visai standartinės žmogos. Skaitykite toliau

Minimali alga

Rinkimai į valdžią su trenksmu atvedė Darbo partiją, kurios kertinis pasiūlymas, tapęs daugybės pajuokų objektu, buvo padidinti minimalią algą iki 1509 litų. Nežinia, ar pažadai iš viso kelti minimalią algą bus pamiršti, vos išsidalijus portfelius, bet, kol taip neatsitiko, padiskutuokime apie ją. Skaitykite toliau

Saviraiškos ir tikinčiųjų įžeidimo debatai

Turbūt seniai joks spektaklis nesulaukė tiek reklamos kiek Romeo Castellucci kūrinys „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Susipyko politikai, o reguliariai Delfi rašančios viešosios intelektualės pasidalijo į dvi stovyklas. Štai argumentai prieš, o štai – už spektaklį. V.Sinica pabrėžė, kad tikėjimo simbolių niekinimas palygintinas su valstybės simbolių niekinimu ir reiškia kurstymą prieš tikinčiąsias, o L.Žigelytė papasakojo, kad pagal šiuolaikinio meno standartus šis spektaklis nėra novatoriškas, o provokatyvūs darbai, anksčiau drausti, ilgainiui tapo klasika. Britas Mark’as Splinter’is dar pridėjo, kad įtvirtintos visuomenės normos, o ypač paskutinių metų nacionalistinės tendencijos, yra įžeidesnės nei spektaklis. Paskui spektaklį pagaliau parodė ir visos jį pamatė. Štai N.Vasiliauskaitės, o štai – R.Bogdano recenzija. Tiesą sakant, prieš spektaklį buvo net savotiškai įdomiau – buvo diskutuojama apie fantaziją, gandą, dėl kurio kai kurios labai pasipiktino, o kitoms teko įrodinėti ir tokios saviraiškos laisvę. Kas, jei spektaklis iš tiesų būtų buvęs provokatyvus?

Skaitykite toliau

Gausus duomenų derlius

Žmogų išradingumas + besikeičiantis mąstymas institucijose = keli itin „skanūs“ projektai visoms atvirų duomenų gerbėjoms.

Pradėkime nuo to, kas arčiausiai kūno. Projektas KurGyvenu.lt surinko informaciją iš energetikos įmonių, vandentiekio bendrovių, savivaldybių, LR Policijos departamento, Aplinkos apsaugos agentūros, telekomunikacijų įmonių ir kt. Įvedus tikslų adresą ar gatvę, galima sužinoti taršos, triukšmo lygį, būsto pasiekiamumą viešuoju transportu, prekybos centrų skaičių aplink (galėtų atskirai nurodyti turgus) ir kitus duomenis. Galima vertinti ir komentuoti. Pravers ieškantiems, kur išsinuomoti ar nusipirkti būstą, derantis dėl kainos ir pan.

Skaitykite toliau

Pasiūlymas „antitolerastininkams/ėms“

Kur pasisuksi, gatvėse, žurnaluose, televizijoje savo ideologiją nevaržomai skleidžia manekenės ir fotomodeliai. Vadinamosios mados ideologijos esmė – reikia atitikti fotošopu pakoreguotus labai liesų žmogų paveikslus. Manekenių ir fotomodelių pasiutusiai daugėja – argi neįtartina? Juk taip negali įvykti natūraliai. Vadinasi, jų daugėja skverbiantis į vaikų pasąmonę ir įtikinant tapti manekenėmis/ fotomodeliais. Ir išties, mergaitės įtraukiamos nuo 13 metų.

Ši ideologija apsimeta esanti estetika/geru skoniu ir reikalauja ją toleruoti, kai iš tiesų tai yra visuomenei primesta ideologija, siekianti sunaikinti visuomenės pamatus. Juk visuomenės ląstelė – nefotošopinta, tiek, kiek norisi valganti žmoga. O dabar net keletą kartų per metus vyksta mados paradai, kuriuos transliuoja visi kanalai. Kai kuriuos paradus, kur demonstruojami tokie iškrypimai, rengia įvairios dizainerės, bet dažnai tie paradai net gviešiasi miesto vardo ir pretenduoja tapti metų renginiu. Modelių kultas padaro Lietuvą išskirtinai aukšto savižudybių skaičiaus šalimi, skatina emigraciją.

Kokia galėtų būti politinė programa? Modeliai galėtų sau toliau demonstruotis ir fotošopintis savo ir dizainerių asmeninėje erdvėje, o nuotraukas siuntinėti savo giminėms ir draugams – tegu sau, niekas nedraudžia, bet tegu nesireiškia visuomenėje, nesirodo viešai, neokupuoja viešosios erdvės ir į savo ideologiją nevilioja vaikų. Todėl reikėtų uždrausti reklamą, cenzūruoti mados žurnalus ir laidas, parduotuvių vitrinas.

Prašom – iki rinkimų dar penkios dienos, dovanoju šią programą nemokamai bet kuriai partijai. Kas išdrįs? 🙂

Kas mąsto, supras. O tikriausiai ir pastebės, kad skirtumas tarp šių tyčia sutirštintų teiginių (jokiu būdu nemenkinu asmenybių, dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasirinkusių vienokią ar kitokią visuomenėje socialinį prestižą teikiančią profesiją) ir to, ką skleidžia LGBT teisių priešininkės, yra tai, kad daugelis mano teiginių netgi yra tiesa.

Geras daiktas

Darbe įsidiegiau naršyklės „Mozilla“ priedą „Collusion“, kuris padeda susekti, kurie puslapiai seka, ką aš naršau. Interneto puslapiai įdiegia tam tikras sekimo programėles („sausainėlius“ – cookies), kurios siunčia duomenis apie vartotojų veiklą įvairiems tinklalapiams, įskaitant Facebook, Twitter ir pan. Ypač jei juose yra atitinkamų socialinių tinklų įskiepiai. „Collusion“ parodo, kam jūsų lankomi interneto puslapiai nusiunčia duomenis. Labai įdomu pamatyti, kad „Delfi“ nusiunčia net devyniems, „The Economist“ – šešiems ir pan. O kiek „sausainėlių“ kitiems puslapiams nusiunčia mano tinklaraštis? Ogi nė vieno – ką tik patikrinau.