Žymų Archyvai: turizmas

Turizmas iš Kinijos

Šiandien ieškojau, ką Lietuvos spauda yra rašiusi apie turistes iš Kinijos. Tai yra didėjantis turizmo srautas visame pasaulyje. Augant jų perkamajai galiai, kinės (kodėl moteriškoji giminė?) išleidžia kalnus pinigų apsipirkinėjimui (dažniausiai dovanoms, taip pat brangioms žinomų prekinių ženklų prekėms – žr. daugiau čia). Vis daugiau kinių keliauja savarankiškai, o ne grupėse. Todėl didėja poreikis išversti sudėtingesnius tekstus, pritaikyti paslaugas turistėms iš šios šalies. Skaitykite toliau

Gausus duomenų derlius

Žmogų išradingumas + besikeičiantis mąstymas institucijose = keli itin „skanūs“ projektai visoms atvirų duomenų gerbėjoms.

Pradėkime nuo to, kas arčiausiai kūno. Projektas KurGyvenu.lt surinko informaciją iš energetikos įmonių, vandentiekio bendrovių, savivaldybių, LR Policijos departamento, Aplinkos apsaugos agentūros, telekomunikacijų įmonių ir kt. Įvedus tikslų adresą ar gatvę, galima sužinoti taršos, triukšmo lygį, būsto pasiekiamumą viešuoju transportu, prekybos centrų skaičių aplink (galėtų atskirai nurodyti turgus) ir kitus duomenis. Galima vertinti ir komentuoti. Pravers ieškantiems, kur išsinuomoti ar nusipirkti būstą, derantis dėl kainos ir pan.

Skaitykite toliau

Ką nuveikti Brėmene per porą dienų

Kaip daug kas žinote, Lietuvai su oro susisiekimu ganėtinai nesiseka. Nors, atrodo, su kuo bepakalbėsi, žmogos keliauja ir keliauja, nors giminių lankyti masiškai grįžta gausus emigravusiųjų būrys, lėktuvai vis tiek pustuščiai ir reisai neatsiperka. Vienas po kito jie atšaukiami ar nukreipiami. Kai Vokietija įvedė papildomą mokestį oro transportu atvykstantiems keleiviams, Ryanair protestuodama atšaukė skrydžius į Berlyną ir Diuseldorfą. Tačiau, galbūt kad pasipelnytų iš planuotų emigrantų srautų, greitai pasiūlė naują skrydį – Vilnius-Brėmenas (Kaunas-Brėmenas ilgai neišgyveno). Wizzair prisidėjo su Vilniaus-Dortmundo maršrutu. Be Frankfurto, tai vieninteliai oro vartai į Vokietiją. Ta proga nusprendžiau pakeliui į Berlyną patyrinėti garsiųjų muzikantų miestą ir aplankyti ten gyvenantį „paralelioką“ (taisyklinga lietuvių kalba turbūt reikėtų sakyti tiesiog „bendramokslį iš gimnazijos“).

Kaip ir visada po Ryanair skrydžių, išplaukiau iš oro uosto su lietuviškai kalbančia banga. Pasivaikščiojimą pradėjome nuo stoties – ten užrakinome kuprines ir netikėtai susipažinome su Vokietijoje gyvenančia lietuve, keliaujančia su sūnumi į kitą miestą. Stotyje ir stoties rajone nebuvo daug plika akimi pastebimų užsieniečių. Paklausiau Brėmene gyvenančio bendramokslio, ar vokietės mėgsta keliauti po savo šalį. Sako, tikrai taip. Nežinia, kokiais reikalais jos keliavo, dirbti ar ilsėtis, bet man įsiminė, kad išties absoliuti dauguma matytų turisčių kalbėjo vokiškai. Skaitykite toliau

Vilnietiški trupiniai

Eidama pro Katedrą, pamačiau, kad viena jos siena apraizgyta tvarkingais pastolių narveliais, tarp kurių laipioja darbininkai. Ta siena dar niekada neatrodė taip gražiai, ir japonės tetulytės net nefotografavo žiūrėdamos.

Ant „fluxus tilto“, iš kurio užrašo liko tik U, lygtai jau išsitrina juodas užrašas „nemyžk“. Mane jis visada labai domino: ką jis draudžia? Nuo tilto? Po tiltu? Viešosiose erdvėse? Ant užrašo? Išvis???

Prie „stiklių“ – vėl vokiečių turistai. Gidė kažką apie „didžiausią Vilniaus sinagogą“ pasakoja lyg sentimentali mokytoja, deklamuojanti mėgstamą klasikinį eilėraštį. Kaip norėčiau pakalbėti vokiškai…

Pasikeiksnodama ieškau VU centriniuose rūmuose vieno kabineto, pasiklystu tik vieną kartą.

Pilnatis tokia apveidi (koks geras lietuviškas žodis), tikriausiai į redakciją vėl skambins daug „ufonautų“. Kolegos apskaičiavo, kad jų visada padaugėja per pilnatį.

„Panstwo“, – bando prisišauti turistų dėmesį gidas. O pabirę panstwo fotografuoja viską aplink. „Ксенофобия большая“ – apie kažką šnekasi du jaunuoliai prie universiteto. Galvoju apie Mindaugo Kvietkausko pranešimą Santaroje, apie tai, kaip Vilniuje amžiaus pradžioje virė daugiakultūris gyvenimas, bet niekas tuo ne tik kad nesididžiavo, kaip mes dabar norėtume, bet ir gyveno savo uždarame abejingume. Nacionalizmo amžius – visi mokėjo gyventi greta, bet stengėsi vieni kitų nepastebėti.

Prie instituto keiksnojasi kažkokie anglakalbiai. Fotografuojasi lenkų šeimynėlė.  „Insgesammt“, – užkliudo mano ausis žodis. Sugebu suprasti, kad gidė pasakoja būreliui pagyvenusių turistų apie Holokaustą. Vokiški žodžiai kažkodėl galvoje neužsibūna, lieka tik jų reikšmės. „Vokietijoje… 80 procentų… Lietuvoje…“ Kaip čia man atgaivinti savo vokiečių kalbą? Jau žiauriai seniai skaičiau ką nors auf deutsch…

O štai eidama iš darbo prie Gedimino paminklo pamačiau būrelį paauglių, iš kurių viena mergšė atsiklaupė ant žemės ir iškėlusi rankas į viršų porą kartų palingavo garsiai sakydama „na..ui Alachui“ (kartu su ja ėjusiam skiauterėtam gaidžiukui, atrodo, tai patiko, nes jis išsišiepė). Tą akimirką užsinorėjau, įvelti į jos ilgus šviesius nekaltai besibanguojančius plaukus kokį pasiutusį šikšnosparnį.

G. prieš išvykdamas į Izraelį paklausė, ar nenorėčiau, kad jis įdėtų už mane kokį norą į „Dievo pašto dėžutę“. Supratau, kad mano mintyse nykuma, nes ilgai negalvojau sugalvoti noro, bet nebūtinai dėl to, kad nieko nenoriu, tiesiog kai kada savo norus nebūtinai noriu jam sakyti 🙂 Dabar rašydama galvoju, kad gal reikėjo paprašyti užrašyti, kad niekada nebenoriu nė viename žingsnyje, nė viename piktame apsivertime naktį, nė viename žvilgsnyje mąstyti brutaliai.