Mėnesio archyvas: gruodžio 2012

Metų apibendrinimas (2012)

Rytoj išvykstu ir numanau, kad ten, kur vykstu, bus daug aprašytinų dalykų, todėl tradicinį metų apibendrinimą verta parašyti dabar. Naujuosius metus keletą kartų sutikau užsienyje: 2006 m. – Švedijoje (absoliučiai neįtikėtiname „underground’iniame“ bare, kuriame vaikščiojo, glamžėsi ir gėrė man iki tol nematyti personažai), 2008 m. – ištuštėjusiame Budapešte, kuriame vos nelikau viena, 2010 m. – Izraelyje (buvo didelis vakarėlis po atviru dangumi, po to ėjom į barą, kuriame „atsišaudinėjom“ nuo turistų iš Belgijos dėmesio, o kitą dieną ėjom braidyti į jūrą). Tada 2009 m. apibendrinau taip.

Skaityti senus tinklaraščio įrašus visgi kažkoks kosmosas. Tais laikais juos skaitydavo dažniausiai mano pažįstamos (tikros ir virtualios), o priešių praktiškai neturėjau. Šlykštūs, niekinantys komentarai, laiko negailintys priešiškai nusiteikę sekėjai, ieškantys klaidų ar netikslumų, – viso to savo tinklaraštyje nebūčiau galėjusi įsivaizduoti tais laikais, kai mielai dalydavausi nuoširdžiais pamintijimais apie aptiktą meno kūrinį, skaniai išgertą karšto šokolado puodelį ar tiesiog tai, kas įdomaus nutiko. Dabar reikia kaskart pasverti kiekvieną žodį, o ir dalytis su visu pasauliu tiek atvirumo nebėra. Mano įrašai daugiausia apie žiniasklaidą, politiką ir visuomenę. Skaitykite toliau

Diskusiją sukėlusi N.Palucko fotografija: kodėl homoerotinė fantazija neapsieina be moterų žeminimo? (N-14)

Feminizmo forume pastarosiomis dienomis aktyviai diskutavome apie nei tai reklaminę, nei tai nereklaminę fotografijų seriją, kurią išplatino toks garsenybių fotografas Nerijus Paluckas. Truputį bjauru dėti nuotraukas tiesiogiai į tinklaraštį, taigi gal pakaks tik nuorodos – atrodo, greitu laiku nuotraukos niekur nedings. Serija štai čia (N-14). Forumo dalyvėms kilo asociacijų su smurtu ir šia smurtą propaguojančia Dolce& Gabbana reklama. Man peržiūrėjus visą seriją kilo kiek kitokios asociacijos, bet tinklaraščio įrašo nusipelnė tai, kad ši beskonybė ir etikos nepaisymas visgi netrukdo šiam žmogai būti labai garsiam: jo Facebook profilyje pamatysite, kad jis fotografavo ir Chorų karus, ir kitus televizijų renginius, dirbo su žurnalais „L’officiel“ ir „Ieva“, taikančiais į moterišką publiką.

Pirmiausia aptarkime fotografijas. Pirmojoje tarsi prisistatydami stovi penki metroseksualai ir vienas „budulis“ (kaip toks jis atsiskleis vėliau, bet jau čia jis skiriasi tuo, kad nuogesnis ir raumeningesnis). Antrojoje trys metroseksualai rymo. Trečiojoje atsiranda dinamikos: vienas siekia butelio, kiti meiliai kumščiuojasi, iš kažkur atsiranda nuoga moteris, bet vienas iš metroseksualų domisi ne ja, o jos basutėmis. „Budulis“, išrietęs raumenis, kol kas sėdi nuošalėje, bet iš veido matosi, kad tuoj eis daryti tvarką. Kitoje nuotraukoje, kol metroseksualai toliau meiliai kepšnojasi ir žaidžia, „budulis“ apglėbia moterį ir reikalauja dėmesio. Moters povyza rodo, kad jai nemalonu, ji nori lauk iš čia: žvilgsnis nukreiptas tolyn, ji apsikabinusi save, taip atsiribodama nuo „budulio“ kūno. Kitoje nuotraukoje dviejų klynų fone „budulis“ jau parsivertęs moterį ant žemės ir ranka rodo „nefotografuok“, moters akyse žiba nesaugumas ir abejonė. Galiausiai kulminacija: stebimas abejingų metroseksualų, „budulis“ sėdi kėdėje ir yra moters „aptarnaujamas“ oraliniu būdu, bet nesimėgauja, žiūri į savo raumenis, grožisi savimi. Panašu, kad metroseksualų kantrybė trūksta (argi čia ne vyrų grožio šventovė – kirpykla?), jie parverčia budulį ant žemės, vienas kažką įsakmiai sako, kitas ruošiasi spirti. Paskutinėje fotografijoje metroseksualai ramiai kedenasi barzdas, gražinasi, nuoga moteris sėdi kėdėje antrame plane, pagaliau atsipalaidavusi, palikta ramybėje.

Skaitykite toliau

Kelios pop priežastys, kodėl aš už eurą

Gegužę Briusely klausiausi prof. Trevor’o Evans’o paskaitos apie tai, kaip bendra valiuta itin prisidėjo prie prekybos ir biudžeto deficito Graikijoje ir kitose Pietų Europos šalyse. Šios šalys prekiauja su eurozonos lydere Vokietija, o nesant biudžeto, atlyginimų politikos ir kitokiam ekonomikos suderinamumui, bendra valiuta pusiausvyros trūkumą sustprina. Paprastai prekybos svyravimai susiję su valiutos svyravimais. Kai valstybės valiuta atpinga, jos eksporto prekės tampa konkurencingesnės. Šiuo atveju valiuta bendra, todėl, pasak profesoriaus, vokiškos prekės galėjo ramiai sau tvindyti Graikijos rinką, o graikiško eksporto konkurencingumas, kuris būtų susijęs su valiutos svyravimais, didėti negalėjo. Be to, Vokietijoje buvo sudarytas darbdavių ir profsąjungų susitarimas, kuris užkirto kelią kelti vokiečių atlyginimus, tikintis, kad didesnės pajamos ir daugiau darbo atsiras dėl didėjančio eksporto. Taigi vokiečių darbo našumas augo, jie gamino ir eksportavo daugiau, taip pat ir į Graikiją, o graikų galimybės pirkti tas prekes buvo palaikomos tik skolų ir struktūrinių fondų. Profesorius parodė kelis įtikinančius grafikus, kaip po euro įvedimo keitėsi Vokietijos ir Graikijos tarpusavio prekybos balansas. Bendra ES valiuta taip pat siejama su didėjančiomis kainomis ir paskutinio sverto, jei labai prireiktų, praradimu – dingtų galimybė devalvuoti valiutą, be to, kartu su euru būtų prisiimami biudžeto drausmės įsipareigojimai, kurie dar labiau apribotų vyriausybių galias. Kai kurios Vakarų europietės juokauja: kai euras toks nepopuliarus, kaip kas nors dar gali dėti pastangas prisijungti prie eurozonos?

Argumentai svarbūs ir svarūs, bet aš ir toliau manau, kad bendra valiuta yra gerai. Čia pateiksiu keletą socialinių ir psichologinių argumentų, kurių viešojoje erdvėje dažniausiai negirdime. Skaitykite toliau

IQ blogas: komentuoju naujos vyriausybės programą

Kaip žinia, pradėjau rašyti blogą žurnalo IQ elektroninėje versijoje. Šįsyk pamėginau apžvelgti ir konstruktyviai pakritikuoti naujos vyriausybės programos nuostatas apie aukštąjį mokslą. Tikiuosi rasti laiko rašyti tenai ir dažniau. Skaitykite 🙂