Mėnesio archyvas: sausio 2013

Lietuviška kairė ir dešinė

Delfi šiandien yra įdomi Dr. Ainės Ramonaitės (mano bakalaurinio darbo vadovės) ir Mažvydo Jastramskio kairių ir dešinių nuostatų vyriausybėje analizė. Su visa pagarba kolegėms, šįsyk nesutinku su jų analizės prielaidomis. Jeigu vakarietiškos kairės ir dešinės sąvokos netinka, kam jas vartoti? Pvz., čia: „Kairiajai ideologijai Lietuvoje būtų galima priskirti ir teigiamą požiūrį į valstybės kišimąsi reguliuojant būtiniausių maisto produktų ir paslaugų kainas bei mąstymą, kad vaikai pirmiausia turi būti mokomi paklust autoritetui.“ Juk sovietinė valdžia nevadino savęs kairiąja, taip save vengia vadinti ir socdemai, o Dr. A.Ramonaitė ką tik pasakė, kad kaip analitinė kategorija sąvoka „kairė“ Lietuvoje irgi neveikia. Antropologų žargonu tariant, Lietuvos partijoms ši sąvoka nėra nei etinė, nei eminė. Užtat idėjinėms priešininkėms, norinčioms „sudirbti“ kairiąsias idėjas, tokie teiginiai – puiki paspirtis.

Kita vertus, per šiuos rinkimus kairės ir dešinės sąvokos buvo vartojamos kaip niekad dažnai, ir būtent klasikine prasme. Sakyčiau, kad daug geriau nei „prosovietizmas“ ir „antisovietizmas“, kurie apsimeta esą sąmoningos idėjinės tapatybės, padėtį paaiškina inercija, kurią palaiko lyderiai ir veikliausios asmenybės partijose. Todėl galima kalbėti apie pokomunistinę inerciją tarp socdemų, Sąjūdžio inerciją tarp konservatorių, LLRI inerciją tarp liberalų ir pan.