Mėnesio archyvas: vasario 2013

Straipsnis apie aukštojo mokslo reformą

Nuo to laiko, kai išėjau iš „Atgimimo“ 2011 m., ieškojau žiniasklaidos priemonės, kurios vizija bei misija tikėčiau ir kuriai galėčiau su džiaugsmu siųsti savo idėjas. Sykį prieš akis sušmėžavo šis naujas į darbo judėjimą orientuotas portalas, ir po daugybės pastangų pavyko susisiekti su jo redaktore. Pasiūliau kelias temas, ir ji išsirinko švietimo reformą. Tai buvo pirmas „rimtas“ mano straipsnis užsienio spaudoje – anksčiau angliškai daugiausiai rašiau apie keliones ir laisvalaikį, o ne politiką ir ekonomiką.

Net nustebau, kaip nesunkiai pavyko susisiekti su reikalingomis žmogomis. Geranoriškai atsiliepė Artūras Stimbirys iš LAMPSS ir jo kolegės iš profsąjungų, Seimo narė Marija Auštinė Pavilionienė, švietimo ir mokslo viceministras, buvęs VU prorektorius Rimantas Vaitkus. Iš jų gavau kalnus informacijos ir, laikydamasi savo įpročio, surašiau viską, ką turėjau. Viršijau žodžių limitą dvigubai. Tada išmečiau vieną iš potemių, kiek galėdama nukarpiau. Truputį apmaudu, kad teko palikti mažai pašnekovų komentarų, nesileisti į gylį. Redakcija liepė paaiškinti kai kuriuos dalykus užsienio skaitytojams, taigi erdvės plėtotis liko dar mažiau. Tekstas išėjo toks. Džiaugiuosi juo, nes smagu situaciją Lietuvoje pristatyti užsienio skaitytojoms, ir jau seniai norėjau dirbti tam leidiniui. Tačiau reikia pagalvoti, ką daryti su turima informacija, kuri netilpo į straipsnį.

Apie aukštąjį mokslą esu rašiusi nemažai: čia, taip pat į skaitmeninį archyvą, rodos, neperkeltuose poroje „Atgimimo“ straipsnių, čia ir čia. Tikrai neapleisiu tos temos, nes ji ne tik įdomi, bet ir siejasi su mano tiriamaisiais darbais. Ką čia sugalvoti šiam kartui?

Logika pagal A.Račą: jei iš aukšto žiūri į internetines „razborkes“, turbūt nužudytum savo artimuosius

Artūras Račas yra vienas įdomiausių Lietuvos tinklaraštininkų, operatyviai ir įvairiapusiškai reaguojantis į aktualijas. Tačiau, matyt, santykių aiškinimasis su Algiu Ramanausku-Greitai ir kitais išsekino jį taip, kad neseniai jo tinklaraštyje atsirado neregėto įžeidumo paplavos – tekstas „Dėl tokių kaip L.Donskis Lietuva buvo tapusi žydšaudžių tauta“. Manau, kai aistros aprims, pačiam A.Račui bus gėda dėl pasirinkto diskutavimo būdo ir tikiuosi, kad jam užteks proto ir garbės atsiprašyti L.Donskio ir Holokausto aukų artimųjų.

A.Račo teksto pagrindinė mintis tokia: tas, kas abstrakčiai postringauja ir, iškilus konfliktui, nepriima aiškios pozicijos bei neįvardija nusikaltusių, savo laiku galėjo būti ir nacių talkininkas. Net jei atsiribosime nuo asmeniškumų, loginėje grandinėje aiškiai trūksta kelių grandžių. Bet nuo asmeniškumų šiuo atveju atsiriboti negalima. Kaip A.Račui susišvietė diskusiją dėl kažkokių kelių tinklaraščio įrašų ir Facebook žinučių, kurias po kelerių metų visos pamirš, sulyginti su skaudžiausiu Lietuvos istorijos įvykiu? Sakysite, tiesiog norėjo efekto – radikalizuoti, sutirštinti spalvas. Skaitykite toliau